Tag: Italų kinas

  • Mirė italų erotinio kino režisierius Tinto Brassas – jam buvo 93-eji

    Mirė italų erotinio kino režisierius Tinto Brassas – jam buvo 93-eji

    Romoje, būdamas 93 metų, mirė italų erotinio kino režisierius Tinto Brassas.

    Kaip skelbia „Euronews“, režisierius buvo gimęs Milane 1933 metų kovo 26 dieną, o pastaraisiais metais gyveno Isola Farnese rajone Romos pakraštyje.

    Šalia jo buvo žmona Caterina Varzi, su kuria susituokė 2017 metais – ji taip pat rūpinosi režisieriaus archyvu.

    Po Tinto Brasso mirties C. Varzi naujienų agentūrai „Adnkronos“ sakė, kad tai „sudėtingas momentas, kupinas gilaus liūdesio ir apgailestavimo“.

    Nuo Rossellini iki cenzūros

    Tinto Brasso kelias į kiną prasidėjo ne nuo erotikos: baigęs teisės studijas jis persikėlė į Paryžių, kur į kino pasaulį įsitraukė per montažo darbus Kinotekoje.

    Vėliau grįžęs į Italiją jis dirbo su Roberto Rossellini – montavo filmą „L’India vista da Rossellini“ ir buvo asistentu kuriant „Il Generale della Rovere“.

    Režisieriaus debiutas už kameros įvyko 1963 metais, kai jis sukūrė filmą „In capo al mondo“ apie jaunimo nerimą. Kūrinys susidūrė su cenzūra, o pavadinimas vėliau buvo pakeistas į „Chi lavora è perduto“.

    Po to T. Brassas tęsė eksperimentinio kino paieškas ir ėmėsi nepatogių temų filmuose „Col cuore in gola“, „L’urlo“, „Nerosubianco“ ir „La vacanza“.

    Erotinio kino posūkis ir kultiniai filmai

    Erotikos kryptis, kaip rašoma, išryškėjo 8-ajame dešimtmetyje. 1975 metais režisierius pastatė „Salon Kitty“, nagrinėjusį sekso, galios ir pinigų ryšį.

    Po ketverių metų pasirodė „Caligola“ – kontroversiška ir teisinių ginčų lydėta produkcija, kuri buvo atsidūrusi dėmesio centre ir dėl kaltinimų nepadorumu.

    8-ajame dešimtmetyje ir vėliau T. Brassas sukūrė filmus, tapusius geriausiai žinomais jo karjeros darbais: „La chiave“ su Stefania Sandrelli, „Miranda“ su Serena Grandi ir „Capriccio“ su Francesca Dellera.

    Vėlesniais metais jis grįžo prie erotinio kino ir sukūrė tokius filmus kaip „Paprika“, „Così fan tutte“, taip pat „L’uomo che guarda“ (pagal Alberto Moravios romaną), „Fermo posta Tinto Brass“, „Monella“, „Senso ’45“, „Fallo!“ ir „Monamour“.

    Paskutinis noras – pelenai Venecijos lagūnoje

    Praėjusį rugsėjį T. Brassas norėjo nuvykti į Veneciją, kur buvo rodomas restauruotas 4K formato filmas „Col cuore in gola“ – jis turėjo būti pristatytas kino festivalio išvakarėse.

    Visgi, pasak teksto, karščiavimas ir sveikatos būklė privertė atsisakyti kelionės iš Isola Farnese.

    Tą vakarą žmona perskaitė jo žinutę, kurioje režisierius dėkojo už filmo restauravimą prisidėjusiems ir institucijoms, tarp jų – Venecijos bienalei bei Centro Sperimentale di Cinematografia–Cineteca Nazionale.

    Ta proga T. Brassui taip pat buvo įteiktas Pietro Bianchi apdovanojimas, kurį skiria Italijos kino žurnalistų nacionalinė sąjunga.

    Dar per 90-ąjį gimtadienį režisierius buvo išsakęs paskutinį norą – kad po mirties jo pelenai būtų išbarstyti Venecijos lagūnoje.

  • Vespa 80 metų: kaip 1946-ųjų patentas Florencijoje pavertė motorolerį pasauline ikona

    Vespa 80 metų: kaip 1946-ųjų patentas Florencijoje pavertė motorolerį pasauline ikona

    80 metų istorija, prasidėjusi nuo patento

    1946 metais balandžio 23 dieną Florencijoje užregistruotas patentas tapo data, nuo kurios dažnai skaičiuojama „Vespa“ istorija. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo techninis dokumentas, tačiau jis pažymėjo lūžį pokario Europos judumo kultūroje.

    Idėją brandino du žmonės: inžinierius Corradino D’Ascanio ir verslininkas Enrico Piaggio. Vienas ieškojo naujos, paprastesnės transporto formos, kitas suprato, kad masinei rinkai reikia ne prabangos, o praktiško, greitai pagaminamo sprendimo.

    Dizainas, kuris pakeitė kasdienybę

    Paradoksalu, bet motorolerį kūrė žmogus, nemėgęs motociklų: D’Ascanio juos laikė nepatogiais, tepliais ir reikalaujančiais įgūdžių. Todėl „Vespa“ buvo projektuojama taip, kad užlipti būtų paprasta, o važiavimas būtų kuo švaresnis ir patogesnis kasdieniams drabužiams.

    Prie to prisidėjo konstrukciniai sprendimai, tapę atpažįstamu „Vespa“ bruožu: plokščia platforma kojoms, kėbulą primenanti apsauga, valdyme integruotos funkcijos ir idėja, kad priežiūra turi būti įmanoma be sudėtingų įrankių. Tokia „pirma patogumas“ filosofija pokario Italijoje reiškė daugiau nei stilių, tai buvo praktiškas mobilumas miestui.

    Pokario Italijos atgimimo simbolis

    Po Antrojo pasaulinio karo „Piaggio“ teko persiorientuoti: sugriautos gamyklos ir sulėtėjusi aviacijos pramonė vertė ieškoti naujos krypties. Motoroleris tapo atsakymu į laikmečio poreikį: ekonomiškas, lengvai remontuojamas, pritaikomas plačiam vartotojų ratui.

    Istoriškai „Vespa“ siejama su masinės motorizacijos banga Italijoje, kai transportas iš privilegijos pamažu virto kasdienybe studentams, darbininkams ir šeimoms. Tai buvo ne tik naujas produktas, bet ir naujas vartojimo modelis, kai judumas mieste tapo pasiekiamas daugeliui.

    Nuo transporto priemonės iki kultūros ikonos

    „Vespa“ greitai peržengė technikos ribas ir virto kultūriniu simboliu, siejamu su laisvės jausmu, lengvumu ir itališku dizainu. Skirtingi modeliai tapo atpažįstami visame pasaulyje, o pats siluetas ilgainiui pradėtas traktuoti kaip industrinio dizaino klasika.

    Šį statusą sustiprino ir dizaino institucijų dėmesys: „Vespa“ dažnai pristatoma kaip pavyzdys, kaip kasdienis, masinis daiktas gali būti ir funkcionalus, ir estetiškai išskirtinis. Tokia dviguba tapatybė paaiškina, kodėl motoroleris vienu metu yra ir paprastas miesto įrankis, ir kolekcionierių objektas.

    Kinas, mada ir viešasis įvaizdis

    Legendą ypač sustiprino kinas: „Vespa“ tapo ekrano rekvizitu, kuris akimirksniu kuria nuotaiką ir vietos pajautimą. Viena žymiausių asociacijų – romantizuotas važiavimas Romos gatvėmis klasikiniuose filmuose, po kurių motoroleris pradėtas sieti su itališku gyvenimo būdu.

    Vėliau „Vespa“ vis dažniau atsidurdavo ir mados kampanijose bei popkultūros pasakojimuose, kur transporto priemonė naudojama kaip stiliaus ir identiteto detalė. Dėl to ji veikia ne tik kaip judumo sprendimas, bet ir kaip vizualus kodas, perduodantis žinutę apie laisvalaikį, miestietiškumą ir eleganciją.

    „Svarbiausia čia ne praktinis motorolerio vaidmuo, o jo pasakojimo funkcija: jis tapo greitai atpažįstamu modernumo ir artumo kodu“, – teigiama apžvalgose apie „Vespa“ įvaizdį viešojoje erdvėje.

    Praėjus 80 metų, „Vespa“ istorija rodo, kad sėkmę lemia ne vien variklio parametrai. Kartais pasaulį pakeičia idėja, kuri laiku pasiūlo paprastą, patogų ir gražų sprendimą – tokį, kurį žmonės nori ne tik vairuoti, bet ir atpažinti iš pirmo žvilgsnio.