CP v2

Tag: Įtampa

  • Pasaulyje – per 15 kištukų tipų: kodėl jų nesuvienodinsime, nors keliautojai pyksta?

    Atvykus į Londoną, Tokiją ar Niujorką neretai paaiškėja, kad telefono įkroviklio kištukas tiesiog netinka į vietinį lizdą. Pasaulyje šiandien naudojama daugiau nei 15 buitinių elektros kištukų ir lizdų tipų, todėl keliautojams tenka suktis su adapteriais.

    Toks margumynas atsirado ne dėl inžinierių užgaidų, o dėl istorijos. Elektros tinklai masiškai plėstis pradėjo XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, kai buitiniai prietaisai buvo skirti vieniems namams, o tarptautinės kelionės nebuvo kasdienybė.

    JAV vienu iš ankstyvųjų atjungiamų kištukų sprendinių laikomas Harvey Hubbello patentuotas modelis, vėliau tapęs plokščių kontaktų standarto pagrindu. Europoje įsitvirtino kitos kryptys: Vokietijoje paplito Schuko tipo lizdai su šoniniais įžeminimo kontaktais, Prancūzijoje – lizdai su iš sienos išlendančiu įžeminimo kaiščiu.

    Skiriasi ne tik forma

    Skirtumai apsiriboja ne vien kištuko geometrija. Šiaurės Amerikoje paplitęs maždaug 110–120 voltų tinklas ir 60 hercų dažnis, o didžioji Europos dalis naudoja 220–240 voltų tinklą ir 50 hercų dažnį.

    Didesnė įtampa leidžia perduoti tą pačią galią mažesne srove, todėl galima naudoti plonesnius laidus ir sumažinti nuostolius. Kita vertus, tai reikalauja geresnių saugumo sprendimų, todėl Europoje plačiai paplito įžeminimas ir įleisti lizdai, mažinantys atsitiktinio prisilietimo riziką.

    Kodėl pasaulis neperėjo prie vieno standarto?

    Tarptautinė elektrotechnikos komisija yra siūliusi universalų sprendinį, tačiau realybėje jis neprigijo. Pagrindinė priežastis paprasta: vieningo standarto įvedimas reikštų milžiniškas išlaidas, nes tektų keisti lizdus, kištukus, įrangą ir dalį infrastruktūros milijarduose objektų.

    Prie kaštų prisidėtų ir reguliavimo klausimai, nes elektros instaliacijų reikalavimai skiriasi tarp šalių. Net ir technologiškai geras sprendinys be plataus politinio bei ekonominio susitarimo paprastai netampa kasdienybe.

    Ką tai reiškia keliautojams?

    Vieningo pasaulinio lizdų standarto artimiausiu metu tikėtis sunku, todėl praktiškiausia prieš kelionę pasitikrinti, koks tipas naudojamas šalyje. Gera žinia ta, kad dauguma šiuolaikinių telefonų ir nešiojamųjų kompiuterių įkroviklių veikia plačiame 100–240 voltų diapazone.

    Dėl to dažniausiai problema lieka tik fizinė: reikia tinkamo adapterio. Universalus kelioninis adapteris ir kokybiškas įkroviklis su apsaugomis tampa ne prabanga, o elementaria būtinybe, ypač dažnai keliaujantiems.

  • Kodėl paukščių ant laidų nenutrenkia elektra: paprastas paaiškinimas ir kada visgi kyla pavojus

    Paukščiai, ramiai tupintys ant elektros laidų, daugeliui atrodo tarsi „apsaugoti“ nuo srovės. Iš tiesų čia veikia ne ypatinga paukščių anatomija, o elementarios elektros taisyklės: srovė teka tik tada, kai atsiranda įtampos skirtumas.

    Elektros srovė yra krūvio judėjimas laidininku, o ji „pasirenka“ kelią, kuriuo lengviausia tekėti. Kad srovė pereitų per kūną, jis turi atsidurti tarp dviejų skirtingos įtampos taškų ir uždaryti grandinę.

    Kai paukštis abiem kojomis liečia tą patį laidą, abi jo kojos yra praktiškai tame pačiame elektriniame potenciale. Įtampos skirtumas tarp kojų būna labai mažas, todėl per paukščio kūną beveik nėra „varomosios jėgos“, kuri priverstų srovę tekėti.

    Tokiu atveju elektra ir toliau teka pačiu laidu, nes jis yra geras laidininkas, o paukščio kūnas nėra „patogesnis“ kelias. Paukštis taip pat neliečia žemės, todėl nesukuria tiesioginio kelio srovei nutekėti į žemę.

    Pavojus atsiranda tada, kai paukštis vienu metu paliečia du skirtingos įtampos taškus. Taip nutinka, jei jis viena koja atsiremia į laidą, o kita paliečia kitą laidą arba įžemintą konstrukciją, pavyzdžiui, stulpą ar skersinį.

    Didžiausia rizika kyla didesniems paukščiams, nes jų sparnų mostas ar kūno dydis lengviau „pasiekia“ antrą laidą ar metalinę atramos dalį. Dėl šios priežasties elektros tinkluose naudojami įvairūs sprendimai, mažinantys trumpų sujungimų tikimybę: izoliatoriai, apsauginiai gaubtai ir atbaidymo priemonės ant atramų.

    Žmogus dažniausiai gauna smūgį, kai paliečia laidą būdamas ant žemės ar kitos laidžios dangos. Tuomet kūnas tampa grandinės dalimi tarp aukštesnės įtampos taško ir žemės, todėl srovė gali tekėti per audinius, sukeldama sunkius sužalojimus.

    Net ir trumpas kontaktas gali būti pavojingas, nes lemiamas veiksnys yra ne tik įtampa, bet ir per kūną tekanti srovė bei kontakto sąlygos. Todėl elektros įrenginių ir oro linijų artumoje saugos taisyklės galioja nepriklausomai nuo to, kaip „saugiai“ atrodo laidai iš šalies.