CP v2

Tag: Ivano Frankivsko sritis

  • Netoli lizdo siautėję šunys vos nesudraskė: Ivano Frankivsko srityje vyras išgelbėjo sužeistą gandrą

    Ivano Frankivsko srityje vietos gimnazijos ūkvedys Igoris Perikicejus išgelbėjo sužeistą jauną gandrą, iškritusį iš lizdo šalia mokyklos. Paukštis buvo patyręs kojos ir sparno traumų, o netoliese sukiojosi šunys, kurie, pasak vyro, galėjo jį sudraskyti.

    Incidentas įvyko liepos pabaigoje, kai jaunas gandras nukrito iš lizdo ir nebegalėjo normaliai judėti. Vyras pastebėjo, kad paukštis guli ant žemės ir tik silpnai mosuoja vienu sparnu, todėl nusprendė nedelsdamas imtis veiksmų.

    „Mačiau, kad šunys jau prie pat lizdo. Privažiavau arčiau, o ten guli vargšas gandras, vienu sparnu tik ginasi. Dar kokių dešimties minučių būtų užtekę, ir šunys būtų jį sudraskę“, – sakė Igoris Perikicejus.

    Vyras paukštį parsinešė į katilinę, apdorodavo žaizdas tepalu, sutvarstė sužeistą galūnę ir rūpinosi, kad jis gautų maisto bei vandens. Maždaug po dviejų savaičių gandras jau galėjo tvirčiau stovėti ant kojų, o vėliau pamažu pradėjo vaikščioti.

    Prie globos prisidėjo ir mokyklos bendruomenė: mokytojai bei mokiniai stebėjo, kad paukštis kieme jaustųsi saugus. Pasak gimnazijos vadovės, gandras laisvai judėjo mokyklos teritorijoje, o vaikams buvo nuolat primenama jį saugoti.

    Vyras gandro jauniklį pavadino Dmytro, nes, kaip aiškino, pats yra Dmytrovyčius. Tačiau istorija komplikavosi, kai kiti tame pačiame lizde gyvenę gandrai vėliau išskrido į šiltesnius kraštus, o sužeistas paukštis liko vienas.

    Artėjant šalčiams globėjas ėmė ieškoti, kur gandras galėtų saugiai peržiemoti. Jis pabrėžė, kad paukščiui būtinos tinkamos sąlygos: vanduo, šiluma ir stabilus maitinimas, o staigesni šalčiai sužeistam gyvūnui gali būti lemtingi.

    Spalio 28 dieną gandras buvo nugabentas į Haličo nacionalinio gamtos parko laukinių gyvūnų reabilitacijos centrą. Veterinaras Olegas Romanivas po apžiūros teigė nematantis akivaizdžių sužalojimų požymių, tačiau paukštis pirmiausia bus laikomas karantine apie dešimt dienų, o vėliau bus sprendžiama dėl tolesnių laikymo sąlygų.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad paukščių reabilitacijoje svarbiausia ne tik užgydyti matomas traumas, bet ir įvertinti, ar gyvūnas atgauna pilnavertį judėjimą bei gebėjimą skristi. Jei pavasarį gandras bus pajėgus skristi, tikėtina, kad jis galės būti paleistas į laisvę.

    Igoris Perikicejus neslėpė, kad jau pasiilgo išgelbėto paukščio. Jis tikisi, kad pavasarį gandras galėtų sugrįžti į apylinkes ir, galbūt, atpažinti žmogų, kuris jam padėjo išgyventi.

  • Ukrainos delegacija Nemenčinėje pamatė, kaip Vilniaus rajonas kelia vaikų švietimo kartelę

    Ukrainos delegacija Nemenčinėje pamatė, kaip Vilniaus rajonas kelia vaikų švietimo kartelę

    Spalio 21 dieną Nemenčinėje lankėsi Ukrainos Ivano-Frankivsko srities tarybos delegacija. Svečiai susipažino su Vilniaus rajone veikiančiomis neformaliojo švietimo galimybėmis ir tuo, kaip jos jungiamos su savivaldybės planuojamais regioniniais projektais.

    Vizito metu delegacija aplankė Nemenčinės meno mokyklą, Nemenčinės sporto mokyklą ir Vilniaus rajono sporto centrą. Dėmesys sutelktas į ugdymo turinį, infrastruktūrą bei tai, kaip į užsiėmimus pritraukiami vaikai ir jaunimas.

    Dėmesys ugdymui ir partnerystei

    Vilniaus rajono savivaldybės meras Robert Duchnevič akcentavo, kad ryšiai su Ukrainos regionais svarbūs ne tik paramai, bet ir patirties mainams. Jo teigimu, ilgalaikė nauda kuriama tada, kai kartu ieškoma sprendimų, stiprinančių bendruomenes ir gerinančių paslaugas.

    „Parama Ukrainai negali apsiriboti vien neatidėliotina pagalba – svarbu galvoti apie žmonių ateitį, vaikų galimybes mokytis ir regionų atsigavimą“, – sakė Robert Duchnevič.

    Delegaciją Nemenčinėje pasitiko mero patarėja Vida Montvydaitė ir savivaldybės administracijos komanda. Vizite taip pat dalyvavo Vilniaus regiono plėtros tarybos administracijos direktorius Evaldas Gustas ir administracijos ekspertė Virginija Šimkutė.

    Kas labiausiai sudomino delegaciją?

    Vienu svarbiausių vizito akcentų tapo šių metų rugsėjį naujame pastate duris atvėrusi Nemenčinės meno mokykla. Išplėtus veiklą, ji iš muzikos mokyklos tapo platesnio profilio meno ugdymo erdve, orientuota į daugiau skirtingų meninių kompetencijų.

    Vilniaus rajono sporto centre svečiai stebėjo atvirą biatlono pamoką ir susipažino su sportinio ugdymo specifika. Tokie praktiniai užsiėmimai dažnai laikomi vienu efektyviausių būdų didinti vaikų įsitraukimą ir motyvaciją, nes mokymasis vyksta per patirtį.

    Vizitas leido įvertinti, kaip neformaliojo ugdymo pasiūla padeda vaikams ir jaunimui lavinti meninius bei fizinius gebėjimus, prasmingai leisti laisvalaikį ir atrasti talentus. Savivaldybė pabrėžia, kad tokios veiklos taip pat mažina socialinę atskirtį, kai būreliai tampa prieinami platesniam šeimų ratui.

    Regioniniai projektai ir naujos erdvės

    Delegacijos vizitas siejamas ir su platesniu Vilniaus regiono bei Ivano-Frankivsko srities institucijų bendradarbiavimu. Sutartis su Ivano-Frankivsko srities taryba pasirašyta 2025 metais rugsėjo 12 dieną, numatant patirties mainus ir bendras iniciatyvas regioninės plėtros bei viešųjų paslaugų srityse.

    Vilniaus rajono savivaldybė kartu su kitomis regiono savivaldybėmis įgyvendina 2024–2029 metų Vilniaus regiono funkcinės zonos strategiją. Ja siekiama mažinti teritorinius skirtumus ir didinti viešųjų paslaugų prieinamumą, o viena ryškiausių krypčių – švietimo paslaugų kokybės stiprinimas.

    Planuojama diegti bendrą skaitmeninę platformą, kuri padėtų koordinuoti švietimo paslaugas ir planuoti edukacines veiklas visame regione. Skaičiuojama, kad ja kasmet galėtų pasinaudoti beveik 10 tūkst. gyventojų, o mokykloms būtų paprasčiau organizuoti bendras veiklas ir dalintis ištekliais.

    Atskirai numatoma plėtoti ir Europos geografinio centro potencialą kaip šiuolaikišką edukacinę erdvę. 2026–2029 metais planuojama kurti infrastruktūrą formaliojo ir neformaliojo švietimo veikloms, įskaitant edukacijas apie geodeziją, žemės matavimus, informacines technologijas ir geografinių duomenų taikymą.

    Tikimasi, kad šiomis paslaugomis kasmet galės pasinaudoti beveik 2 tūkst. gyventojų, o dalis lauko infrastruktūros bus pritaikyta žmonėms su negalia. Savivaldybė akcentuoja, kad tokios erdvės gali stiprinti susidomėjimą tiksliaisiais mokslais ir skatinti mokymąsi visą gyvenimą.

    Vilniaus rajonas pabrėžia, kad bendradarbiavimas su Ukrainos partneriais leidžia ne tik apsikeisti idėjomis, bet ir išgryninti sprendimus, kuriuos galima pritaikyti abiejose pusėse. Savivaldybės teigimu, švietimas, paslaugų prieinamumas ir efektyvus išteklių naudojimas yra sritys, kuriose ilgalaikė partnerystė kuria apčiuopiamą vertę.

    Nuotrauka: Greta Lisica

  • Karpatų Sinegoros parke prie vandens užfiksuotas jaunas miškinis katinas: spėjama, ieškojo žuvies

    Ukrainos Karpatų nacionaliniame gamtos parke Sinegora Ivano Frankivsko srityje pastebėtas jaunas miškinis katinas (Felis silvestris). Gyvūnas užfiksuotas prie vandens, o gamtos stebėtojai svarsto, kad jis galėjo tykoti žuvies.

    Nuotraukomis socialiniame tinkle pasidalijęs autorius pasakojo, kad katinas sėdėjo ant akmens ir kurį laiką žiūrėjo į vandenį. Pasak jo, susidūrus žvilgsniais, teko vos kelios sekundės kadrui, o tada gyvūnas greitai pasitraukė į mišką.

    „Kai vienas kitą pastebėjome, turėjau tik kelias sekundes padaryti nuotrauką, o tada jis staigiai įveikė statų uolėtą šlaitą ir dingo miške“, – sakė nuotraukų autorius.

    Stebėtojų vertinimu, tai greičiausiai apie 6–7 mėnesių amžiaus jauniklis, tačiau pagal sudėjimą jis priminė tvirtą suaugusį naminį katiną. Miškiniai katinai yra gerokai masyvesni už daugumą naminių, jų kailis tankesnis, o uodega trumpesnė ir ryškiai žieduota, su tamsiu galu.

    Ši rūšis paprastai vengia žmonių ir yra aktyviausia sutemus bei naktį, todėl tokie pastebėjimai laikomi gana retais. Miškiniai katinai dažniausiai medžioja smulkius graužikus ir paukščius, tačiau palankiomis sąlygomis gali gaudyti ir kitą grobį prie vandens telkinių.

    Nacionalinis gamtos parkas Sinegora įkurtas 2009 metais, jo plotas siekia 10 866 hektarus. Parke saugomos aukščiausių Gorganų kalnų masyvo viršūnių ekosistemos ir kalnų kraštovaizdžiai, kuriuose akmenynai kaitaliojasi su subalpinėmis pievomis.

    Gamtosaugininkai primena, kad sutikus laukinį gyvūną svarbu laikytis atstumo ir nebandyti jo vilioti maistu. Triukšmas ir per arti priėję žmonės gali išprovokuoti stresą, o jauniems individams tai ypač pavojinga, nes jie dar tik mokosi savarankiškai išgyventi.

    Kodėl tokie stebėjimai svarbūs?

    Miškinių katinų fiksavimas padeda geriau suprasti jų paplitimą ir buveines, ypač kalnuotose vietovėse, kur stebėsena sudėtingesnė. Nuotraukos ir tiksliai nurodyta vieta specialistams gali būti naudingi duomenys vertinant populiacijos būklę ir migracijos kelius.

    Be to, tokie atvejai primena apie natūralių buveinių vertę ir poreikį jas saugoti. Kuo vientisesni miškų masyvai ir ramesnės pakrančių zonos, tuo daugiau galimybių plėšrūnams rasti maisto ir išvengti konflikto su žmogumi.

  • Karpatų Smočyčiaus kalne aptikta nauja vertikali ola: tyrėjai įtaria, kad ji gali būti giliausia

    Ivano Frankivsko srityje Karpatų Smočyčiaus kalne speleologai aptiko naują vertikalią olą, kurios pradinis nustatytas gylis siekia bent 30 metrų. Specialistai pabrėžia, kad tai tik pirminiai matavimai, o tolesni tyrimai gali parodyti, jog ola yra dar gilesnė.

    Ukrainos speleologų bendruomenėje ši žinia sulaukė išskirtinio dėmesio, nes smiltainio tipo Karpatų olose tokie gyliai laikomi gana retais. Tyrėjų teigimu, būtent geologinė sandara dažnai riboja ertmių formavimąsi, todėl 30 metrų riba jau dabar vertinama kaip reikšminga.

    „Smočyčiaus kalne radome naują vertikalią olą. Pavadinome ją „Dzembonija“, nes netoliese yra tokiu pat pavadinimu vadinamas kaimas. Manome, kad ši ola gali tapti giliausia Karpatų ola“, – sakė speleologas ir Ukrainos speleologų asociacijos viceprezidentas Jurijus Kasjanas.

    Pasak jo, komanda planuoja tęsti tyrimus ir patikslinti olos parametrus, tačiau darbai priklausys nuo sezoniškumo ir saugumo sąlygų. Vertikalių olų tyrinėjimai paprastai reikalauja specialios įrangos, o gylio matavimai tikslinami etapais, plečiant pasiekiamas atšakas.

    Tuo pat metu speleologai pranešė apie dar vieną radinį Ternopilio srityje, kur gipsinėje oloje Na Chomach aptikta nauja, maždaug 50 metrų ilgio dalis. Ši ola žinoma nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio, tačiau iki šiol buvo laikoma palyginti nedidele.

    Specialistai aiškina, kad Na Chomach gali būti didesnės požeminės sistemos fragmentas, nes netoliese yra gerai žinoma Krištolinė ola, kurios ištirtas ilgis viršija 20 kilometrų. Jei ertmės priklauso tam pačiam masyvui, teorinė jungčių tikimybė išlieka, nors ją patvirtinti galima tik nuosekliais kartografavimo ir prasiskverbimo darbais.

    „Per trečiąją ekspediciją pavyko prasibrauti pro siaurą plyšį, jį praplėsti ir atverti naują olos dalį. Toliau vėl pasiekėme susiaurėjimą, todėl darbus tęsime jau po žiemos“, – teigė Jurijus Kasjanas.

    Jis pridūrė, kad žiemą dalyje olų žiemoja šikšnosparniai, todėl tyrinėjimai paprastai nukeliami į šiltąjį sezoną, siekiant netrikdyti gyvūnų. Be to, speleologai pranešė, kad jau anksčiau žinomoje Na Chomach dalyje pastebėjo keliose vietose pavaizduotus tridančius.

    Pasak tyrėjų, tokie ženklai gali būti istorinės atminties pėdsakai, nes kai kurios Ukrainos olos XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo naudojamos kaip slėptuvės. Ši hipotezė kol kas vertinama atsargiai ir gali būti tikslinama renkant daugiau duomenų vietoje.

    Speleologų bendruomenė pabrėžia, kad kiekvienas naujas atradimas prisideda prie tikslesnio regiono karstinių ir nekarstinių ertmių žemėlapio, o tai svarbu ir mokslui, ir saugiam lankymui. Tolesni Smočyčiaus olos matavimai turėtų parodyti, ar ji iš tiesų gali pretenduoti į giliausios Karpatų olos vardą.

  • Pavojingas invazinis ispaniškas šliužas pastebėtas Prykarpatėje: kaip jis plinta ir kuo gresia

    Ivano Frankivsko srityje, Halyčo nacionalinio gamtos parko teritorijoje, užfiksuotas invazinis ispaniškas šliužas (Arion vulgaris). Apie radinį pranešė parko mokslo skyriaus vadovas Vasylius Malaniukas.

    Ši rūšis laikoma viena problemiškiausių invazinių sausumos moliuskų Europoje, nes greitai prisitaiko prie skirtingų buveinių ir gali daryti žalą tiek daržams, tiek natūralioms ekosistemoms. Specialistai pabrėžia, kad ispaniškas šliužas aptinkamas ne vien prie žmogaus gyvenamų vietų, bet ir toliau nuo jų.

    „Be žemės ūkio teritorijų, ispaniškas šliužas aktyviai kolonizuoja ir natūralius gamtinius kompleksus, o aš pats jį esu radęs net 5–10 kilometrų nuo gyvenviečių“, – sakė Vasylius Malaniukas.

    Parko pateiktais duomenimis, šliužas pastebėtas netoli Kryloso kaimo, griovos dugne, skroblo ir ąžuolo miške. Įdomu tai, kad gyvūnas buvo aptiktas tuo metu, kai jį puolė plėšrusis žygis, vadinamas raukšlėtuoju žygiu (Carabus intricatus).

    Mokslininko teigimu, šliužą galėjo privilioti žmogaus paliktos atliekos: netoliese buvęs plastikinis butelis, tikėtina, su likusiais vaisinio gėrimo pėdsakais. Tokie kvapai ir drėgmė dažnai tampa papildomu veiksniu, padedančiu invaziniams bestuburiams lengviau įsitvirtinti.

    Viena pagrindinių problemų, dėl kurių invazinės rūšys plinta sparčiai, yra natūralių priešų trūkumas naujose teritorijose. Pasak specialisto, ispaniškus šliužus gali ėsti ežiai, kai kurie varliagyviai, dalis roplių ir paukščių, taip pat pavienės vabzdžių grupės, tarp jų plėšrieji vabalai žygiai.

    Gamtininkai atkreipia dėmesį, kad invazinių rūšių plitimas dažnai siejamas su žmonių veikla: augalų, dirvožemio, sodo produkcijos pervežimu, komposto judėjimu ir atliekomis. Todėl prevencija paprastai remiasi paprastais, bet nuosekliais veiksmais: nepalikti maisto atliekų gamtoje, tvarkingai tvarkyti kompostą ir prieš įvežant augalus į sklypą patikrinti, ar nėra šliužų ar jų kiaušinėlių.