Po Christopherio Nolano filmo „Odisėja“ sėkmės į viešumą sugrįžo sena, bet iki šiol neišspręsta literatūros istorijos diskusija: kur iš tiesų gimė Homero epai ir su kokiu miestu galima sieti patį poetą. Dalis Turkijos mokslininkų ir vietos bendruomenių dėmesį nukreipia į Izmiro apylinkes, kur rodoma ola, nuo seno vadinama Homero vardu.
Izmiro šiaurės rytuose, Bornovos slėnyje, esanti drėgna ola vietos pasakojimuose minima kaip vieta, kur esą buvo kuriama „Odisėja“. Tačiau specialistai pabrėžia, kad folkloras ir vėlyvesni kulto ženklai nėra tas pats, kas tiesioginiai įrodymai iš paties Homero laikų.
Kas sieja Homerą su Smyrna?
Egėjo universiteto archeologė profesorė Aylin Ümit Erdem, cituojama „Euronews“, teigia, kad stipriausi argumentai siejant Homerą su senovės Smyrna, dabartiniu Izmiru, kyla iš tekstų kalbos ir regiono istorijos. Homero epai parašyti daugiausia jonėnų tarme, tačiau juose esama ir aiškių eoliečių tarmės pėdsakų.
Pasak mokslininkės, VIII amžiuje prieš Kristų Smyrna, siejama su Bayraklı Höyük vietove, buvo savotiškoje ribinėje zonoje tarp eoliečių regiono šiaurėje ir jonėnų pietuose. Tokia aplinka galėjo natūraliai lemti mišresnę kalbą, kokią matome epuose, ir sustiprinti hipotezę apie šio miesto svarbą Homero pasaulyje.
Kur baigiasi įrodymai ir prasideda tradicija?
Nors senovės autoriai Homero kilmę neretai siejo su Smyrna, tiesioginių archeologinių įrodymų iš VIII amžiaus prieš Kristų, kurie neabejotinai patvirtintų poeto gyvenimą ar kūrybą šiame mieste, kol kas nėra. Profesorė Aylin Ümit Erdem pabrėžia, kad Bayraklı Höyük giliausieji sluoksniai ne visur pakankamai ištirti, todėl sensacingų radinių tikėtis sudėtinga.
Vėlyvesni ženklai, tokie kaip helenistinių laikų monetos su Homero atvaizdu ar kulto simboliai netoliese buvusiose šventvietėse, greičiau rodo, kaip vėlesnės kartos norėjo poetą „prisijaukinti“. Tokie radiniai padeda suprasti reputaciją ir atminties politiką, bet nepakeičia tiesioginių įrodymų iš Homero epochos.
Tuo pat metu Izmire stiprėja kultūrinis ir turistinis susidomėjimas: vietos valdžia kalba apie olos pritaikymą lankytojams, o tyrėjai viešai pabrėžia regiono istorinį ryšį su epais. Archeologai akcentuoja, kad galutinė diskusijos baigtis priklausys nuo nuoseklių kasinėjimų, finansavimo ir kantraus darbo, o ne nuo populiariosios kultūros bangos.
Nolano filmas šiai temai suteikė naują impulsą, tačiau mokslinė dilema išlieka ta pati: tarp kalbinių užuominų, senųjų šaltinių liudijimų ir vietos tradicijų dar trūksta vieno dalyko, kurio labiausiai laukia akademinė bendruomenė, aiškaus, datuojamo ir neabejotinai su Homeru susijusio radinio.