Miestų želdinimas dažnai laikomas vienu paprasčiausių būdų vėsinti urbanistines erdves ir gerinti gyventojų savijautą, tačiau naujesni tyrimai rodo ir mažiau akivaizdžią pusę. Kai kurios medžių rūšys karščio metu gali išskirti daugiau lakiųjų organinių junginių, kurie atmosferoje dalyvauja reakcijose, susijusiose su žemutiniu ozonu ir antrine tarša.
Tokią išvadą pateikia Kinijos Dzinano universiteto mokslininkai, analizavę Pekino oro cheminę sudėtį, ypatingą dėmesį skirdami lakiesiems organiniams junginiams. Vienas reikšmingiausių junginių buvo izoprenas, natūraliai susidarantis augaluose, o reikšminga jo dalis mieste, kaip nustatyta, buvo siejama būtent su medžiais.
Kas buvo išmatuota Pekine?
Tyrėjai naudojo tiesioginio emisijų stebėjimo sistemą, įrengtą 102 metrų aukštyje meteorologiniame bokšte, kad galėtų sekti atmosferos sudėtį realiuoju laiku ir dideliu dažniu. Papildomai matavimai buvo atliekami ir laboratorijoje bokšto papėdėje, taip patikrinant, kaip keičiasi junginių koncentracijos skirtingomis sąlygomis.
Duomenys parodė aiškią priklausomybę nuo temperatūros. Temperatūrai kylant nuo 20 iki 35 laipsnių Celsijaus, medžių išskiriamų lakiųjų junginių reaktyvumas didėjo apie 7–8 kartus, o tai ypač svarbu, kai karščio bangos miestuose tampa vis dažnesnės ir intensyvesnės.
Kodėl natūralios emisijos tampa problema?
Patys medžiai nėra taršos šaltinis ta prasme, kaip transportas ar pramonė, tačiau jų išskiriami lakieji junginiai gali reaguoti atmosferoje. Esant saulės šviesai ir azoto oksidams, kurie dažniausiai siejami su eismu ir degimo procesais, šios reakcijos gali prisidėti prie ozono prie žemės paviršiaus susidarymo.
Žemutinis ozonas nėra tas pats, kas ozono sluoksnis aukštai atmosferoje. Prie žemės paviršiaus jis laikomas sveikatai nepalankiu teršalu, susijusiu su kvėpavimo takų dirginimu, astmos simptomų paūmėjimu ir didesne rizika jautresnėms grupėms karštomis, saulėtomis dienomis.
Ką tai reiškia miestų želdinimui?
Tyrime pažymima, kad didesnės izopreno koncentracijos Pekine buvo panašios į tas, kurios sutinkamos vidutinių platumų miškuose. Mokslininkai šią situaciją sieja su tuo, kad mieste plačiai sodintos rūšys, kurios išskiria daugiau izopreno, todėl per karščius ir intensyvią saulę cheminės reakcijos atmosferoje gali stiprėti.
Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra argumentas atsisakyti miesto želdinių ar kirsti esamus medžius. Pagrindinė žinutė susijusi su rūšių parinkimu ir planavimu, ypač ten, kur dideli srautai sukuria aukštesnį azoto oksidų foną ir kur karščio bangos tampa įprastesnės.
Skaičiuojama, kad pakeitus dalį didesnes emisijas turinčių rūšių į mažiau lakiųjų organinių junginių išskiriančius medžius, būtų galima apčiuopiamai sumažinti izopreno emisijas. Tyrėjų vertinimu, net ir pakeitus apie vieną dešimtadalį miesto želdinių, izopreno emisijos galėtų mažėti bent 29 proc.
Praktinė išvada paprasta: miestams reikės ne tik daugiau žalumos, bet ir tikslesnių sprendimų, kokią žalumą rinktis skirtingose vietose. Urbanistams ir aplinkosaugos specialistams tai reiškia, kad želdinimo strategijos vis dažniau bus derinamos su oro kokybės modeliavimu, karščio rizikos vertinimu ir vietiniais taršos šaltiniais.