Tarptautinė mokslininkų komanda iš naujo ištyrė maždaug 40 metų amžiaus vyro, gyvenusio XVI ir XVII amžių sandūroje, palaikus. Dabar, pritaikius modernius genetinius ir izotopinius metodus, paaiškėjo, kad jo gyvenimo istorija buvo gerokai sudėtingesnė, nei manyta iki šiol.
Tyrėjai nustatė, kad vyro genetinis profilis artimiausias šiuolaikinėms ir istorinėms samių populiacijoms – tai šiaurės Skandinavijos ir Suomijos vietinė tauta. Kartu aptikti požymiai rodo ir ilgalaikius ryšius bei maišymąsi tarp samių ir suomių bendruomenių, kuris regiono istorijoje buvo svarbus šimtmečiais.
Ne mažiau informacijos suteikė izotopinė analizė, leidžianti atsekti mitybą ir kai kurias gyvenimo aplinkos detales. Vaikystėje jis, sprendžiant iš duomenų, valgė daugiau sausumos gyvūnų mėsos, gėlavandenių žuvų ir dalį jūrinės kilmės produktų, tačiau vėliau mityboje vis labiau dominavo jūros ištekliai.
Dar įdomesnė užuomina atsirado vertinant su geriamuoju vandeniu siejamą izotopinį „parašą“. Jis leidžia manyti, kad paauglystėje vyras galėjo gyventi vietovėje, kurios geologija ryškiai skiriasi nuo Suomijos, o labiausiai atitinka vulkaninės kilmės regionus Šiaurės Atlante.
Dažniausiai minima tikėtina kryptis – Islandija, nors mokslininkai pabrėžia, kad tokios išvados visada vertinamos pagal tikimybių visumą, o ne vieną požymį. Vis dėlto hipotezė dera su istoriniais šaltiniais: XVI amžiuje minimi prekybiniai ir komunikaciniai ryšiai tarp šiaurinės Fenoskandijos ir Šiaurės Atlanto regionų, todėl dideli atstumai galėjo būti įveikiami dažniau, nei įsivaizduojame šiandien.
Anksčiau dalis tyrėjų spėjo, kad šis vyras galėjo būti noaidi – samių religinis ir ritualinis autoritetas, dažnai apibūdinamas kaip šamanas. Nauji duomenys tokios galimybės neatmeta, tačiau rodo, kad vienas paprastas vaidmens paaiškinimas gali būti pernelyg siauras, nes jo biografijoje matyti ir migracijos, ir socialinių ryšių tinklai.
Mokslininkai taip pat primena svarbų principą: genetika neapibrėžia žmogaus etninės tapatybės. DNR leidžia kalbėti apie biologinę giminystę ir populiacijų ryšius, tačiau kultūra, kalba ar savęs priskyrimas bendruomenei priklauso nuo platesnio istorinio ir socialinio konteksto.
Vis dėlto bendras vaizdas aiškus: Šiaurės Europa prieš 400 metų buvo mobilesnė ir labiau tarpusavyje susieta, nei ilgą laiką atrodė. Tokie tyrimai, jungianti genetiką, izotopus ir istorinius šaltinius, vis dažniau padeda iš kapų „atkurti“ gyvenimo kelią, kurio vien archeologija paprastai neatskleidžia.
