Viduramžių kapavietė Danijos Svendborgo bažnyčioje archeologams pateikė mįslę: pagal statinio sluoksnius ir kapo vietą žmogus turėjo būti palaidotas po 1236 metų, kai iškilo pranciškonų vienuolynas. Tačiau radiokarboninis kaulų datavimas parodė, kad mirtis galėjo įvykti dar 1100–1155 metais – beveik šimtmečiu anksčiau.
Toks neatitikimas privertė ieškoti paaiškinimo ne kapo kontekste, o pačiuose kauluose. Kaip rašo „ZME Science“, nauja 27 viduramžių palaidojimų analizė rodo, kad kai kuriuos datavimo „laiko šuolius“ galėjo sukelti gėlavandenių žuvų vartojimas.
Tyrėjai nustatė, kad šeši iš 27 skeletų davė datas, kurios nesiderino su palaidojimo vietų istorija. Kitaip tariant, radiokarbono testai juos „perkėlė“ į laikotarpį, kai vienuolynai, kuriuose jie rasti, dar net nebuvo pastatyti.
Pagrindinė hipotezė paprasta: žmogaus mityba gali iškreipti radiokarboninio datavimo rezultatus taip, kad palaikai atrodytų net šimtmečiais senesni, nei yra iš tikrųjų.
Kaip veikia radiokarboninis datavimas
Radiokarboninis datavimas remiasi anglies-14 izotopu. Kol organizmas gyvas, jis per maistą nuolat „papildo“ anglies-14 atsargas – augalai ją gauna iš atmosferos, gyvūnai suėda augalus, o žmonės vartoja ir vienus, ir kitus.
Mirus anglies-14 nebeįsisavinama, o likęs izotopas pradeda irti žinomu tempu. Išmatavę, kiek anglies-14 liko, mokslininkai apskaičiuoja, kada organizmas mirė.
Problema ta, kad anglis į mitybos grandinę ne visada patenka tiesiai iš atmosferos. Upėse ir ežeruose gali būti „senos“ geologinės kilmės anglies, kurioje anglies-14 beveik nebėra – todėl ja mintantys organizmai laboratorijoje gali pasirodyti daug senesni.
„Gėlavandenio rezervuaro efektas“
Gėlavandenės žuvys gali sukaupti seną, iš nuogulų ar uolienų į vandenį patenkančią anglį. Kai žmogus ilgą laiką valgo daug tokių žuvų, dalis šios anglies patenka į kaulus.
Dėl to du tais pačiais metais mirę žmonės teoriškai gali „gauti“ labai skirtingas radiokarbonines datas – priklausomai nuo to, kiek jų racione buvo gėlavandenių žuvų. Šis reiškinys vadinamas gėlavandenio rezervuaro efektu.
Straipsnyje pabrėžiama, kad paklaida gali būti didelė: kraštutiniais atvejais Reino žuvys gali atrodyti iki 1 300 metų senesnės nei sausumos gyvūnai, gyvenę tuo pačiu metu. Sūriavandenės žuvys taip pat sukelia panašų efektą, tačiau jis dažniausiai labiau nuspėjamas – pavyzdžiui, Šiaurės jūroje minimas maždaug 400 metų „poslinkis“.
Archeologai jau įpratę taikyti korekcijas jūrų gėrybėms, tačiau gėlavandenės sistemos yra daug įvairesnės: srauniose upėse poveikis gali būti ryškus, o kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose – beveik išnykti, nes vanduo su atmosfera pasiekia pusiausvyrą.
Kodėl vienuolynuose ši klaida ypač tikėtina
Viduramžiais gėlavandenės žuvys daugeliui europiečių nebuvo retas patiekalas. Gavėnios ir kitų pasninko laikotarpių tradicijos ribojo sausumos gyvūnų mėsą, o žuvis buvo leidžiama – kai kur ji tapdavo svarbia kasdienės mitybos dalimi.
Todėl vienuolynų kapinės yra patraukli vieta tikrinti, kaip mityba veikia datavimą: pastatų statybos datos dažnai istoriškai žinomos, tad palaidojimai logiškai negali būti senesni už pačius statinius.
Tyrime analizuoti 27 skeletai iš septynių vienuolynų laidojimo vietų Danijoje ir šiaurinėje Vokietijoje. Pateikti ir ryškūs pavyzdžiai: Viborge vienas skeletas radiokarbonu datuotas 775–975 metais, nors vienuolynas, kaip nurodoma, įkurtas 1120 metais; dar vienas atvejis – Olborge, kur datos siekė 775–990 metus, nors pranciškonų vienuolynas įkurtas 1240 metais.
Kaip mokslininkai bando ištaisyti datavimo klaidas
Kad patikrintų mitybos įtaką, mokslininkai ieško cheminių „pėdsakų“ kauluose. Visi 27 skeletai parodė padidėjusius azoto-15 lygius – stabilų izotopą, kuris gali padėti spręsti apie baltymų šaltinius žmogaus racione.
Kartu naudojant anglies izotopų matavimus ir archeologinį kontekstą, tyrėjai padarė išvadą, kad šie žmonės vartojo nemažai gėlavandenės kilmės baltymų. Tuomet, lyginant izotopų santykius su vietiniais „baziniais“ sausumos augalų, gyvulių ir vandens organizmų rodikliais, galima modeliuoti, kiek žuvies sudarė mitybą, ir apskaičiuoti individualią korekciją datoms.
Vis dėlto pabrėžiama, kad dėl didelių skirtumų tarp gėlavandenių ekosistemų lieka neapibrėžtumo. Tačiau dietos nustatymas prieš interpretuojant radiokarbono rezultatus laikomas viena svarbiausių priemonių, padedančių „neperkelti“ ištisų bendruomenių į neteisingą šimtmetį.
Panaši problema anksčiau buvo pastebėta ir kitur: minimas atvejis, kai Anglijos karaliaus Richardo III palaikai iš pradžių atrodė senesni, kol buvo atsižvelgta į jo mityboje buvusias jūrų gėrybes. Naujausi aptariami rezultatai publikuoti žurnale „npj Heritage Science“.