Tag: James Monroe

  • Monro doktriną JAV paskelbė, bet Europą nuo Amerikos krantų atgrasė Britanijos karališkasis laivynas

    Monro doktrina, 1823 metais paskelbta JAV prezidento Jameso Monroe, realybėje ilgą laiką rėmėsi ne amerikiečių, o Britanijos karališkojo laivyno galia. Nors Vašingtonas deklaravo, kad Europos valstybės neturėtų kolonizuoti ar susigrąžinti teritorijų Vakarų pusrutulyje, pats JAV laivynas tuomet buvo per silpnas tokią žinią įtvirtinti jėga.

    Apie šį mažiau aptariamą doktrinos aspektą rašo „The Collector“. Straipsnyje pabrėžiama, kad britai veikė pirmiausia vedami savo interesų – jiems buvo naudinga, kad Lotynų Amerikoje susikūrusios naujos respublikos išliktų nepriklausomos ir atviros prekybai.

    Situaciją komplikavo po Napoleono karų Europoje susiformavusi Šventoji sąjunga (Austrija, Prūsija ir Rusija), siekusi stiprinti monarchijas ir slopinti revoliucinius judėjimus. Tokios nuotaikos kėlė grėsmę ir ką tik nepriklausomybę iškovojusioms Lotynų Amerikos šalims, anksčiau šimtmečius priklausiusioms Ispanijos imperijai.

    JAV tuo metu dar tik kūrė savo karinius pajėgumus, o milžinišką pakrantę ir Vakarų pusrutulio erdvę apsaugoti nuo galimos Europos intervencijos neturėjo nei pakankamai laivų, nei ugnies galios. Dėl to praktinis atgrasymas daugiausia teko britams, turėjusiems stipriausią laivyną pasaulyje.

    Kaip gimė doktrina

    Monro doktrina buvo pristatyta 1823 metų gruodžio 2 dieną metinėje prezidento kalboje Kongresui. Jos esmė – Europos valstybių kolonijinė plėtra Amerikoje būtų laikoma nedraugišku aktu, o JAV savo ruožtu žadėjo nesikišti į Europos reikalus.

    Tuo laikotarpiu JAV taip pat ėmė aktyviau įsitvirtinti regione: 1821 metais pasirašyta Transkontinentinė sutartis su Ispanija (derybų objektu buvo Florida), o 1822 metais Vašingtonas pripažino kelias Lotynų Amerikos valstybes nepriklausomomis – tarp jų Argentiną, Čilę, Peru, Kolumbiją ir Meksiką.

    Europos įtaka Šiaurės Amerikoje neapsiribojo vien Ispanija ar Prancūzija: 1821 metais Rusijos imperija paskelbė vadinamąjį ukazą, kuriuo reiškė pretenzijas į šiaurės vakarų Šiaurės Amerikos pakrantę (dabartinę Aliaską) ir ribojo kitų šalių laivų priartėjimą.

    Tuo pat metu Britanija, nors ir neprisijungusi prie Šventosios sąjungos, regione matė aiškų ekonominį interesą: nepriklausomos Lotynų Amerikos respublikos buvo svarbios kaip atviros rinkos sparčiai augančiai britų pramonei. Dėl to britų užsienio reikalų sekretorius George’as Canningas siūlė veikti išvien su JAV, tačiau Vašingtonas pasirinko vienpusišką deklaraciją.

    Kodėl doktriną „saugojo“ britai

    Nors JAV deklaracija buvo ambicinga, jos įgyvendinimas praktiškai priklausė nuo to, ar Europos valstybės patikės, kad už jos stovi reali jėga. Būtent čia svarbiausiu atgrasymo faktoriumi tapo Britanijos karališkasis laivynas, dominavęs Atlante, Karibų regione ir Pietų Atlante.

    Tekste primenama, kad šis laivynas buvo naudojamas ir konkrečiuose konfliktuose, kurie demonstravo britų ryžtą išlaikyti įtaką regione. Pavyzdžiui, 1833 metais britai pasiuntė pajėgas Folklando (Malvinų) salų ginče, taip sustiprindami savo poziciją Pietų Atlante.

    Dar vienas pavyzdys – Prancūzijos intervencija Meksikoje ir imperatoriaus Maksimiliano I įtvirtinimas. Straipsnyje teigiama, kad Britanijai 1866 metais atitraukus paramą, Prancūzija buvo priversta trauktis, o tai prisidėjo prie Monro doktrinos logikos sustiprinimo praktikoje.

    Šią dinamiką, kaip nurodoma, pakeitė XX amžiaus pradžia – JAV, sparčiai industrializavusios ekonomiką ir sustiprinusios karinį laivyną, ėmė pačios aktyviau ginti savo interesus. Lūžiu laikomas 1904 metais Theodore’o Roosevelto pristatytas Roosevelto papildinys (corollary), kai doktrina tapo pagrindu JAV tiesioginiam įsikišimui Lotynų Amerikoje.

    Nuo deklaracijos iki pasaulinės galios

    XIX amžiaus antroje pusėje JAV karinės galimybės augo, o 1898 metų Ispanijos ir JAV karas tapo ryškiu signalu apie pasikeitusią pusiausvyrą. Po šio karo JAV perėmė kontrolę Puerto Rike, Guame ir Filipinuose, taip parodydamos, kad gali veikti ne tik savo žemyne.

    Straipsnyje minimos ir karinės jūrų strategijos idėjos, siejamos su Alfredo Thayerio Mahano teorijomis, pabrėžusiomis stipraus laivyno reikšmę globaliai įtakai. Theodore’as Rooseveltas šį požiūrį pavertė konkrečia politika, įskaitant Panamos kanalo statybos užsitikrinimą ir JAV karo laivų demonstracinį žygį aplink pasaulį.

    Taip Monro doktrina, pradžioje buvusi daugiau politinis pareiškimas apie Europos ir Amerikos „atskyrimą“, ilgainiui tapo JAV geopolitinės galios instrumentu. Tačiau XIX amžiuje jos veiksmingumą, kaip teigiama, didžiąja dalimi užtikrino būtent britų laivynas – ne iš idealizmo, o iš savanaudiško prekybinio intereso.