Naujas mokslinis tyrimas kelia nepatogų klausimą: kai kurios tradicinės apsaugos nuo potvynių priemonės gali ne mažinti, o didinti didelių potvynių mastą. Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus įsikišimas į upių sistemas neretai susilpnina natūralų gebėjimą sugerti perteklinį vandenį.
Tyrime analizuota Jangdzės upės vidurupio potvynių istorija per maždaug 500 metų, sujungiant ežerų nuogulų duomenis, istorinius įrašus ir klimato rekonstrukcijas. Toks laikotarpis leido atskirti, kiek riziką lėmė klimato svyravimai, o kiek ilgalaikiai kraštovaizdžio pokyčiai.
Kaip pylimai gali padidinti riziką?
Jangdzė yra viena svarbiausių Azijos upių, o jos baseine gyvena šimtai milijonų žmonių, todėl nuo seno čia plėtota intensyvi potvynių kontrolė. Tačiau tyrimo autoriai teigia, kad atitvėrus upę pylimais ji praranda ryšį su natūraliomis užliejamomis teritorijomis, kurios anksčiau veikė kaip amortizatorius.
Istoriškai su upe susiję ežerai ir užliejamos lygumos per didelius vandens pakilimus perimdavo dalį srauto ir laikinai jį sukaupdavo. Kai tokios erdvės nusausinamos, užstatomos ar hidrotechniškai atskiriamos, daugiau vandens lieka pagrindinėje vagoje, todėl vandens lygis kyla sparčiau ir aukščiau.
Skaičiavimai rodo, kad pylimų statyba galėjo padidinti rimtų potvynių mastą vidutiniškai apie 18 proc. Papildomai, ežerų ir kitų natūralių vandens kaupimo teritorijų praradimas siejamas su dar maždaug 8 proc. didesne rizika.
Klimato kaita ir žmogaus pėdsakas
Mokslininkai pabrėžia, kad pagrindinis potvynių dažnio ir ekstremalumo veiksnys yra klimato kaita ir ilgalaikiai kritulių bei temperatūrų svyravimai. Vis dėlto žmogaus pakeistas kraštovaizdis gali lemti, kad tos pačios liūtys sukelia didesnę žalą, nes vandeniui tiesiog nebelieka kur saugiai išsilieti.
Tyrimo autoriai akcentuoja, kad tai nereiškia visiško infrastruktūros beprasmiškumo. Problema ta, kad sprendimai, saugantys vieną teritoriją, gali perkelti riziką žemupio kryptimi arba sukurti didesnę stichijos bangą ten, kur erdvė upės vandeniui yra labiausiai apribota.
Kodėl ši žinia svarbi ir Europai?
Šios išvados aktualios ne vien Kinijai: daugelyje šalių vyksta diskusija, ar vien pylimų ir upių reguliavimo pakanka, kai ekstremalūs krituliai kartojasi vis dažniau. Vis daugiau dėmesio sulaukia sprendimai, grąžinantys upėms dalį natūralios erdvės, atkuriantys šlapynes ir saugantys užliejamas teritorijas.
Tokios priemonės dažnai vadinamos gamta paremtais sprendimais, nes jos remiasi natūralia hidrologija: vanduo ne tik nukreipiamas, bet ir sulaikomas ten, kur žala mažiausia. Tyrimas primena, kad potvynių valdymas turi būti planuojamas viso baseino mastu, o ne tik atskiromis atkarpomis.
Ekspertai įspėja, kad ateityje svarbiausiu kriterijumi taps ne vien apsaugos statinių aukštis, bet ir tai, kiek regione išliko natūralių vandens kaupimo zonų. Kuo mažiau tokių teritorijų, tuo didesnė tikimybė, kad net ir gerai prižiūrimi pylimai taps ne barjeru, o papildomu rizikos stiprintuvu.