CP v2

Tag: Jangdzė

  • Kinija uždraudė komercinę žvejybą Jangdzėje: per trejus metus žuvų biomasė šoktelėjo

    Kinija prieš kelerius metus įvedė griežtą komercinės žvejybos draudimą Jangdzės upės baseine, siekdama sustabdyti ilgai trukusį žuvų išteklių nykimą. Mokslininkų vertinimu, per pirmuosius trejus draudimo metus upėje užfiksuotas ryškus žuvų populiacijų atsigavimas.

    Jangdzė, ilgiausia Azijos upė, dešimtmečius patyrė perteklinę žvejybą, taršą, intensyvią išteklių gavybą ir didelį hidrotechnikos statinių spaudimą. Dėl to daugelio rūšių gausa krito, o dalis anksčiau upėje gyvenusių žuvų rūšių buvo prarastos.

    Draudimas buvo pradėtas taikyti 2021 metais ir numatytas dešimčiai metų, o jo įgyvendinimas pareikalavo didelių valstybės išteklių. Skelbiama, kad programa kainavo apie 2,6 mlrd. eurų, buvo išimta iš eksploatacijos apie 111 000 žvejybos laivų, o daugiau kaip 231 000 žmonių, pragyvenusių iš žvejybos, teko persikvalifikuoti.

    Kinijos mokslų akademijos tyrėjai lygino žuvų populiacijų būklę 57 upės vietose iki draudimo ir per pirmuosius trejus jo metus. Rezultatai parodė, kad didesnių žuvų rūšių bendra biomasė išaugo daugiau kaip 232 proc., o rūšinė įvairovė padidėjo maždaug 13 proc.

    Pasak tyrėjų, atsigavimo ženklų fiksuota ir tarp retų rūšių, tačiau ilgalaikės grėsmės niekur nedingo. Tarp svarbiausių iššūkių minimos užtvankos, kurios tebetrukdo žuvims pasiekti nerštavietes, taip pat buveinių kokybės blogėjimas kai kuriose baseino vietose.

    Tyrime pažymima, kad teigiami pokyčiai siejami ir su Jangdzės bekiaule jūrų kiaule, kuri laikoma vieninteliu gėlavandeniu jūrų kiaulių tipu pasaulyje. Mokslininkų vertinimu, jos populiacija padidėjo nuo 445 individų 2017 metais iki 595 individų 2022 metais.

    „Išliekame atsargiai optimistiški, kad šis trumpalaikis biologinės įvairovės atsigavimas gali tapti ilgalaikis“, – teigė tyrimo autoriai.

    Tuo pat metu pabrėžiama, kad progresą galima greitai prarasti, jei pramoninė žvejyba būtų atnaujinta arba jei toliau blogėtų upės ekosistemų būklė. Dėl to mokslininkai ragina tęsti ilgalaikę stebėseną ir paraleliai spręsti taršos, buveinių fragmentacijos bei migracijos barjerų problemas.

  • Vienas 1998 metų potvynis Kinijoje pakeitė milu elnių likimą: kaip rūšis grįžo į laukinę gamtą

    Retos milu elnių, dar vadinamų Dovydo elniais, istorijoje lūžiu tapo ne planuota apsaugos programa, o stichija. Kinijoje XX amžiaus pradžioje ši rūšis praktiškai išnyko laukinėje gamtoje dėl buveinių nykimo, intensyvios medžioklės ir aplinkos pokyčių.

    Rūšį išsaugoti padėjo nelaisvėje laikomos bandos ir vėlesnis grąžinimas į saugomas teritorijas. 1985 metais milu elniai, atgabenti iš Anglijos, buvo apgyvendinti Pekino milu parke, o XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje pradėta kryptingai formuoti nauja populiacija prie Jangdzės upės.

    1991 metais buvo įkurtas Hubei Shishou milu nacionalinis gamtos rezervatas, o 1993–1994 metais į jį perkelti 64 gyvūnai. Tikėtasi, kad griežta apsauga ir kontroliuojama aplinka leis stabiliai didinti skaičių, tačiau gamta scenarijų pakoregavo savaip.

    1998 metų gegužę regioną užklupo stiprus potvynis: pakilus vandeniui dalis aptvarų ir natūralių užtvarų tapo nebeveiksmingos. 36 milu elniai ištrūko iš rezervato, persikėlė per patvinusią Jangdzę ir pasiekė šlapynes, kur jų sugrąžinti jau nepavyko.

    „Pabėgimas tapo atspirties tašku natūraliai populiacijos raidai už saugomos teritorijos ribų“, – teigiama tyrėjų aprašyme, kuriame analizuota vėlesnė bandos plėtra.

    Mokslininkų vertinimu, būtent šis netikėtas persikėlimas sudarė sąlygas formuotis savarankiškai laukinei populiacijai. Elniai ėmė naudoti mozaikiškas buveines, judėti tarp atskirų plotų ir įsitvirtinti vadinamuosiuose pereinamuosiuose taškuose, kur pakako maisto ir slėptuvių.

    Iki 2009 metų pabaigos laukinėje gamtoje jau buvo suskaičiuota daugiau nei 500 savarankiškai gyvenančių milu elnių, įskaitant palikuonis. Vėliau populiaciją paveikė ligos protrūkis 2010 metų vasarį–kovą, todėl skaičius sumažėjo.

    Iki 2012 metų pabaigos apie 300 laukinių milu elnių gyveno keliomis izoliuotomis grupėmis prie Dongtingo ežero rytinio ir pietinio pakraščio. Šis pavyzdys išryškino, kad vien apsauga rezervate ne visada yra galutinis tikslas, o kartais lemiamu veiksniu tampa galimybė rūšiai įsitvirtinti natūraliose buveinėse.

    Gamtosaugininkams ši istorija svarbi ir platesniame kontekste: ji primena, jog rūšių atkūrimo programose būtina vertinti ne tik veisimą nelaisvėje, bet ir buveinių vientisumą, migracijos koridorius bei rizikas, susijusias su ekstremaliais orais. Klimato kaita didina potvynių ir kitų stichijų dažnį, todėl tokie įvykiai gali ir netikėtai padėti, ir sukelti naujų grėsmių, pavyzdžiui, ligų plitimą ar buveinių fragmentaciją.

  • Mokslininkai įspėja: pylimai nuo potvynių gali atsisukti prieš mus ir sustiprinti stichiją

    Mokslininkai įspėja: pylimai nuo potvynių gali atsisukti prieš mus ir sustiprinti stichiją

    Naujas mokslinis tyrimas kelia nepatogų klausimą: kai kurios tradicinės apsaugos nuo potvynių priemonės gali ne mažinti, o didinti didelių potvynių mastą. Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus įsikišimas į upių sistemas neretai susilpnina natūralų gebėjimą sugerti perteklinį vandenį.

    Tyrime analizuota Jangdzės upės vidurupio potvynių istorija per maždaug 500 metų, sujungiant ežerų nuogulų duomenis, istorinius įrašus ir klimato rekonstrukcijas. Toks laikotarpis leido atskirti, kiek riziką lėmė klimato svyravimai, o kiek ilgalaikiai kraštovaizdžio pokyčiai.

    Kaip pylimai gali padidinti riziką?

    Jangdzė yra viena svarbiausių Azijos upių, o jos baseine gyvena šimtai milijonų žmonių, todėl nuo seno čia plėtota intensyvi potvynių kontrolė. Tačiau tyrimo autoriai teigia, kad atitvėrus upę pylimais ji praranda ryšį su natūraliomis užliejamomis teritorijomis, kurios anksčiau veikė kaip amortizatorius.

    Istoriškai su upe susiję ežerai ir užliejamos lygumos per didelius vandens pakilimus perimdavo dalį srauto ir laikinai jį sukaupdavo. Kai tokios erdvės nusausinamos, užstatomos ar hidrotechniškai atskiriamos, daugiau vandens lieka pagrindinėje vagoje, todėl vandens lygis kyla sparčiau ir aukščiau.

    Skaičiavimai rodo, kad pylimų statyba galėjo padidinti rimtų potvynių mastą vidutiniškai apie 18 proc. Papildomai, ežerų ir kitų natūralių vandens kaupimo teritorijų praradimas siejamas su dar maždaug 8 proc. didesne rizika.

    Klimato kaita ir žmogaus pėdsakas

    Mokslininkai pabrėžia, kad pagrindinis potvynių dažnio ir ekstremalumo veiksnys yra klimato kaita ir ilgalaikiai kritulių bei temperatūrų svyravimai. Vis dėlto žmogaus pakeistas kraštovaizdis gali lemti, kad tos pačios liūtys sukelia didesnę žalą, nes vandeniui tiesiog nebelieka kur saugiai išsilieti.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad tai nereiškia visiško infrastruktūros beprasmiškumo. Problema ta, kad sprendimai, saugantys vieną teritoriją, gali perkelti riziką žemupio kryptimi arba sukurti didesnę stichijos bangą ten, kur erdvė upės vandeniui yra labiausiai apribota.

    Kodėl ši žinia svarbi ir Europai?

    Šios išvados aktualios ne vien Kinijai: daugelyje šalių vyksta diskusija, ar vien pylimų ir upių reguliavimo pakanka, kai ekstremalūs krituliai kartojasi vis dažniau. Vis daugiau dėmesio sulaukia sprendimai, grąžinantys upėms dalį natūralios erdvės, atkuriantys šlapynes ir saugantys užliejamas teritorijas.

    Tokios priemonės dažnai vadinamos gamta paremtais sprendimais, nes jos remiasi natūralia hidrologija: vanduo ne tik nukreipiamas, bet ir sulaikomas ten, kur žala mažiausia. Tyrimas primena, kad potvynių valdymas turi būti planuojamas viso baseino mastu, o ne tik atskiromis atkarpomis.

    Ekspertai įspėja, kad ateityje svarbiausiu kriterijumi taps ne vien apsaugos statinių aukštis, bet ir tai, kiek regione išliko natūralių vandens kaupimo zonų. Kuo mažiau tokių teritorijų, tuo didesnė tikimybė, kad net ir gerai prižiūrimi pylimai taps ne barjeru, o papildomu rizikos stiprintuvu.