Europoje atgimsta idėja, kuri ilgus metus atrodė labiau kaip laboratorinis eksperimentas nei realus ginklas: elektromagnetinė patranka, dar vadinama railgun. Vietoj parako ji naudoja elektros energiją ir magnetinį lauką, kuris sviedinį tarp dviejų laidžių bėgių įgreitina iki maždaug 10 000 km per valandą greičio. Teoriškai toks šūvis galėtų pasiekti taikinius net iki 550 km atstumu.
Karininkus ir inžinierius vilioja paprasta logika: jei sviedinys smogia milžinišku greičiu, jam nebūtina turėti didelio sprogstamojo užtaiso. Tai leistų naudoti paprastesnę amuniciją, o vieno šūvio kaina galėtų būti mažesnė nei modernių raketų, kurios šiandien dažnai naudojamos oro gynyboje. Vis dėlto praktikoje railgun plėtra ilgą laiką strigo dėl energijos poreikio, bėgių dėvėjimosi, kaitimo ir sudėtingos pakartotinių šūvių kontrolės.
Pastaruoju metu reikšmingą žingsnį į priekį žengė Prancūzijos ir Vokietijos Saint-Louis tyrimų institutas ISL. Institutas pranešė atlikęs pirmąjį išorinį laisvo skrydžio bandymą poligone netoli Baldersheim, kai sviedinys buvo paleistas ne vien uždarose laboratorinėse sąlygose. Nors pats šūvis trunka milisekundes, toks bandymas reiškia perėjimą prie realistiškesnių scenarijų ir tikrinimą, kaip sistema elgiasi už kontroliuojamos aplinkos.
ISL pabrėžia, kad visą įrenginį suprojektavo ir pagamino instituto komanda, o bandymas tapo svarbiausiu programos Railgun Free Flight Facility etapu. Ši infrastruktūra skirta palaipsniui didinti šūvių energiją, stebėti sviedinio elgesį skrydžio metu, ilginti atstumą ir testuoti, kaip ateityje galėtų atrodyti integracija į didesnę ginkluotės sistemą. Kol kas tai nėra paruoštas produktas laivams ar sausumos pajėgoms, tačiau toks rezultatas rodo, kad technologija po truputį palieka vien eksperimentų stadiją.
Didžiausia railgun problema išlieka ne vienkartinis įspūdingas šūvis, o patikimas, daugkartinis veikimas. Ginklui reikia ne tik trumpam sukaupti milžinišką energijos impulsą, bet ir tai kartoti greitai, stabiliai, neperdegindamas ir nesudėvėdamas bėgių po kelių paleidimų. Būtent šios kliūtys buvo viena priežasčių, kodėl JAV karinis jūrų laivynas 2021 metais sustabdė savo plačiai aptarinėtą programą.
Tačiau lenktynės nesibaigė: Japonija neseniai viešai demonstravo bandymus savo laive JS Asuka, o Kinija taip pat plėtoja elektromagnetinių paleidimo sistemų kryptį. Europai tokie sprendimai aktualūs ir dėl besikeičiančių grėsmių, kai oro gynybai tenka vienu metu reaguoti į masiškai naudojamus dronus, sparnuotąsias raketas, balistines raketas ir vis greitesnius hipergarsinius taikinius. Kiekvienas perėmimas kainuoja, o brangių raketų naudojimas prieš palyginti pigius taikinius ilgainiui tampa ekonomiškai sunkiai pakeliamas.
Teoriškai elektromagnetinė patranka galėtų padėti šią problemą švelninti, nes leistų šaudyti kinetiniais efektoriais greitai ir pigiau nei raketomis. Vis dėlto vien ginklo nepakanka: prireiktų pažangių radarų, jutiklių ir realiu laiku trajektoriją skaičiuojančių valdymo sistemų, kad perėmimas būtų įmanomas. Be ankstyvo aptikimo net ir labai greitas sviedinys gali būti paleistas per vėlai.
Kiti ISL programos etapai numato didinti energiją, plėsti bandymų nuotolį, kurti specialiai elektromagnetiniam paleidimui pritaikytą amuniciją ir tęsti sistemos integracijos darbus. Kada railgun galėtų tapti praktine Europos ginkluote, kol kas aiškiai neįvardijama, tačiau viešuose vertinimuose dažniausiai minimas laikotarpis apie 2035 metus. Tai rodo, kad technologija artėja prie brandos, bet iki realios masinės eksploatacijos dar laukia sudėtingas inžinerinis kelias.