CP v2

Tag: Japonijos istorija

  • Uedaharos mūšis 1548-aisiais: samurajai pirmąkart kautynėse susidūrė su šaunamaisiais ginklais

    1548 metais įvykęs Uedaharos mūšis laikomas vienu ankstyviausių atvejų, kai Japonijos mūšio lauke buvo panaudoti šaunamieji ginklai. Tai buvo akistata, parodžiusi, kad net primityvi parako ginkluotė gali sujaukti patyrusių samurajų vadų planus.

    Mūšyje susikovė karo vadas Takeda Shingenas ir Murakami Yoshikiyo – įtakingas valdovas, siejamas su kitu samurajų legendos vardu Uesugi Kenshinu. Kaip rašoma „The Collector“, tai nebuvo „kulkų ir kardų“ era – šaunamieji ginklai veikiau atliko pagalbinį vaidmenį šalia lankininkų, ietinininkų ir kavalerijos.

    Japonija su parako ginklais buvo susidūrusi dar gerokai anksčiau: per mongolų invazijas XIII amžiuje samurajus šokiravo sprogstamieji užtaisai, o vėliau per Kiniją ir Korėją pasiekė ankstyvieji rankiniai pabūklai. Vis dėlto garsieji portugališki dagtiniai šautuvai, atgabenti 1543 metais, Uedaharoje, teigiama, dar nebuvo naudojami.

    Istoriniai šaltiniai labiau sieja Uedaharą su senesniais, iš Kinijos kilusiais „teppo“ tipo ginklais. Murakami Yoshikiyo, pasak aprašymų, turėjo specialiai apmokytą karių grupę, kuri turėjo iššauti pagal komandą, o vėliau ginklus mesti ir stoti į artimą kovą kalavijais.

    Kaip susiformavo neišvengiama akistata

    Takeda Shingenas įsiveržė į Shinano kraštą kaip dalį plėtros kampanijos – tai buvo laikotarpis, kai silpo centrinė valdžia, o regioniniai karo vadai siekė įtvirtinti įtaką. Takeda sėkmingi žygiai 1540-aisiais priartino jį prie Murakami valdų, todėl konfliktas tapo praktiškai neišvengiamas.

    Murakami mobilizavo pajėgas, tikėdamasis susigrąžinti prarastas teritorijas ir išstumti įsibrovėlius. Takeda Shingenas 1548 metų kovą išėjo iš Kai provincijos ir patraukė šiaurėn su pastiprinimu, kuriam vadovavo patyręs vadas Itagaki Nobukata.

    Dėl vietovės ir atsargumo abu daliniai susitiko netoli Uedaharos lygumos. Skaičiai šaltiniuose skiriasi, tačiau minima, kad abiejose pusėse galėjo kovoti tūkstančiai karių.

    Ginklai buvo tik dalis taktikos

    Takedos planas rėmėsi jo kavalerijos reputacija: Itagaki Nobukata vadovaujamas avangardas turėjo pralaužti priešo rikiuotę. Tačiau Murakami, remdamasis žvalgų informacija, pasiruošė būtent tokiai atakai.

    Aprašymuose pabrėžiama, kad Murakami išdėstė ietinininkus, pasirengusius priimti raitelių smūgį, ir parinko lankininkams svarbias pozicijas. Greta jų buvo ir šaunamaisiais ginklais ginkluotas būrys, kurio užduotis buvo aiški: vienas šūvių etapas, o tada – artima kova.

    Mūšio pradžioje Takedos kavalerijos puolimas iš pirmo žvilgsnio pasiteisino – priešo linija buvo išjudinta. Vis dėlto avangardas pernelyg atitrūko nuo pagrindinių pajėgų ir atsidūrė priešo apsuptyje.

    Kuo baigėsi Uedaharos mūšis

    Murakami gynyba suveikė: ietinininkai uždarė apsuptį aplink atskirtus raitelius, o lankininkai juos talžė iš pozicijų. Šaltiniai mini ir šaunamųjų ginklų panaudojimą, tačiau detalių – kiek šūvių iššauta ir kokią žalą jie padarė – išlikę nedaug.

    Vis dėlto aprašoma, kad šūviai prisidėjo prie sumaišties Takedos gretose. Itagaki Nobukata buvo atskirtas nuo savo karių ir galiausiai žuvo, o kartu krito ir kiti svarbūs Takedos vadai; pats Takeda Shingenas, teigiama, buvo sužeistas.

    Nors Murakami patyrė didelių nuostolių, Uedahara laikoma viena didžiausių Takedos ankstyvosios karjeros nesėkmių: pradinė kavalerijos schema nesuveikė, o žūtys vadovybėje smarkiai susilpnino puolimo potencialą.

    Istorikai pabrėžia, kad šio mūšio nereikėtų laikyti parako revoliucija Japonijoje. Greičiau tai buvo pereinamojo laikotarpio momentas, kai ankstyvieji šaunamieji ginklai dar tik ieškojo vietos tarp tradicinių samurajų taktikų – ir jau tada vertė vadus permąstyti organizaciją, šaudmenų paskirstymą bei veiksmų koordinavimą.

  • Meidži restauracija: kaip Japonija per kelis dešimtmečius tapo modernia valstybe

    XIX amžiaus antroje pusėje Japonija per neįtikėtinai trumpą laiką iš feodalinės, uždaros šalies tapo modernia valstybe ir galiausiai – pasauline galia. Šį lūžį nulėmė Meidži restauracija – valstybės kryptingai valdytų reformų ir pertvarkų laikotarpis.

    Kaip aprašo portalas „The Collector“, pokyčiai prasidėjo po 1853 metų liepos 8 dienos, kai į Uragos uostą įplaukė keturi JAV karinio laivyno laivai, vadovaujami komodoro Matthew Perry. Šis vizitas nutraukė daugiau nei 200 metų trukusią Japonijos izoliacijos politiką (sakoku) ir privertė šalį rinktis: modernizuotis arba rizikuoti tapti kolonijine valstybe.

    Vidiniai ginčai ir augantis spaudimas iš Vakarų netruko išryškinti, kad Tokugavų šiogūnatas nepajėgia užtikrinti šalies saugumo. Siekdama išvengti konflikto, valdžia pasirašė sutartis su JAV, Prancūzija, Didžiąja Britanija ir Rusija, tačiau tai tik sustiprino nepasitenkinimą dėl atsilikusios karinės technikos ir silpnos derybinės pozicijos.

    Lūžio tašku tapo 1868 metų sausio 3-iosios paryčiai, kai samurajų lojalistai iš Sacumos ir Čiošiū klanų perėmė Imperatoriškuosius rūmus Kiote. Tais pačiais metais į valdžią buvo grąžintas 15-metis imperatorius Mutsuhito (vėliau žinomas kaip imperatorius Meidži), o Japonijoje pradėta nuosekli valstybės centralizacija ir modernizacija.

    Nuo imperatoriaus valdžios iki žemės mokesčių reformos

    Naujoji administracija nacionalizmą naudojo kaip vienijantį veiksnį ir 1868 metų balandžio 6 dieną paskelbė Chartijos priesaiką – penkių punktų dokumentą, kuriame įvardyti modernizavimo tikslai ir siekis semtis žinių iš viso pasaulio.

    Vienas svarbiausių žingsnių įvykdytas 1871 metais, kai valdžia panaikino han – feodalinius domenus – ir pertvarkė šalį į prefektūras, kurias valdė imperatoriaus paskirti pareigūnai. Tai reiškė, kad maždaug 300 vietos valdovų (daimyo) politinė įtaka buvo faktiškai panaikinta.

    Centralizaciją sustiprino 1873 metų žemės mokesčio reforma: metiniai mokesčiai buvo susieti su žemės verte ir nustatyti 3 proc. dydžio. Taip atsitraukta nuo senesnio apmokestinimo pagal ryžių produkciją, o valstybė gavo stabilesnes pajamas sparčiai plėtrai.

    1871–1873 metais Japonija išsiuntė Iwakura misiją į JAV ir Europą, kad būtų ištirtos Vakarų valstybės ir jų raidos modeliai. Išvados buvo aiškios: norint išlikti nepriklausomai, Japonijai būtina laikytis krypties, apibūdinamos šūkiu „praturtinti šalį, sustiprinti kariuomenę“ (Fukoku Kyōhei).

    Pramonė, geležinkeliai ir ryšiai: modernizacijos varikliai

    Grįžus misijos delegatams, industrializacija jau buvo įsibėgėjusi. Centrinė valdžia ėmė steigti pavyzdines gamyklas, kuriose darbuotojai mokėsi dirbti su Vakarų įranga ir technologijomis.

    Tarp pirmųjų reikšmingų projektų minimas Tomiokos šilko fabrikas, pastatytas 1872 metais padedant prancūzų specialistams. Vėliau, nuo 1880-ųjų iki 1913 metų, šilko ir kitų eksportui paklausių prekių gamyba smarkiai augo, o gautos pajamos tapo svarbiu modernizacijos finansavimo šaltiniu.

    Investicijos buvo nukreiptos ir į infrastruktūrą. 1872 metais atidaryta pirmoji geležinkelio linija tarp Tokijo ir Jokohamos – 29 kilometrų ilgio maršrutas, tapęs naujos transporto eros simboliu.

    Iki 1890 metų Japonijoje jau buvo nutiesta daugiau nei 2 250 kilometrų geležinkelio bėgių, o ryšiams užtikrinti įrengta per 6 400 kilometrų telegrafo linijų. Tuo pačiu laikotarpiu, iki 1900 metų, anglies gavyba, palyginti su 1876 metų lygiu, išaugo daugiau nei 400 proc., atliepdama plieno ir laivų statybos sektorių energijos poreikius.

    Švietimas ir kariuomenė: vienos kartos transformacija

    Meidži valdžia suprato, kad moderniai valstybei reikia išsilavinusių piliečių, todėl 1872 metais įtvirtino švietimo sistemos tvarką (Gakusei). Ji panaikino luominį požiūrį į mokslą ir nustatė, kad ir berniukai, ir mergaitės privalo mokytis ketverius metus.

    Rezultatai buvo greiti: 1880-aisiais pradinę mokyklą lankančių vaikų dalis išaugo nuo maždaug 30 proc. Meidži eros pradžioje iki daugiau nei 50 proc., o 1905 metais perkopė 90 proc. ribą.

    Kartu buvo panaikinta samurajų klasė, o vietoje jos sukurta šauktinių kariuomenė. Iš pradžių ji rėmėsi prancūziškais metodais, vėliau – Prūsijos kariniu modeliu, o tai prisidėjo prie valstybės siekio tapti ne tik ekonomiškai, bet ir karine prasme stipria.

    Šių reformų visuma per vieną kartą pakeitė Japoniją iš esmės: centralizuota valdžia, pramonė, infrastruktūra, švietimas ir moderni kariuomenė tapo pamatu šalies įtakai, kuri XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje sparčiai augo.