Kas yra japoniškas styraks
Japoniškas styraks (Styrax japonicus) – iš Japonijos, Korėjos ir Kinijos kilęs nedidelis medis, vertinamas dėl gausaus žydėjimo ir subtilaus kvapo. Natūraliai jis gali užaugti iki 6–10 metrų, tačiau mūsų klimato sąlygomis dažniau siekia apie 3–5 metrus ir formuoja plačią, skėtišką lają.
Šį augalą sodininkai dažnai vadina krintančių varpelių medžiu, nes žiedai kabo po šakomis ir geriausiai matomi žvelgiant iš apačios. Žydi vasaros pradžioje, paprastai 2–3 savaites, o po žydėjimo mezga nedidelius, alyvuoges primenančius vaisius.
Kaip parinkti vietą ir dirvą
Styrakui svarbiausia parinkti šviesią, nuo vėjų apsaugotą vietą: tinka saulė arba lengvas pusšešėlis. Vertėtų vengti žemumų, kur kaupiasi šaltas oras, nes pavasarinės šalnos gali pažeisti pumpurus ir susilpninti žydėjimą.
Dirva turi būti puri, humusinga ir laidi vandeniui, silpnai rūgšti arba neutrali. Sunkesnėje molingoje žemėje didėja šaknų puvinio rizika, todėl prireikus sodinimo duobėje verta pagerinti gruntą kompostu ir smėliu bei pasirūpinti drenažu.
Priežiūra, laistymas ir žiema
Pirmus 2 sezonus po pasodinimo reikalingas reguliarius laistymas, ypač per karščius, nes styrakas jautrus tiek sausrai, tiek užmirkimui. Dirva turėtų išlikti tolygiai drėgna, bet ne šlapia, o mulčias padeda sumažinti drėgmės svyravimus ir palaiko palankesnę dirvos struktūrą.
Tręšti rekomenduojama saikingai, geriausia pavasarį, augimo pradžioje, naudojant subalansuotas trąšas arba kompostą. Per didelis azoto kiekis skatina ūglių augimą ir gali sumažinti atsparumą šalčiui, todėl agresyvus tręšimas čia dažniau kenkia nei padeda.
Jaunus medelius pirmus 2–3 metus verta pridengti žiemai: pamulčiuoti šaknų zoną, o lają apsaugoti nuo šalčio ir žvarbių vėjų. Svarbu prisiminti, kad styrakas vegetaciją pradeda vėlai ir lapus dažnai skleidžia tik gegužę, tad ilgiau „plikos“ šakos nebūtinai reiškia, kad augalas nušalo.
Ligos, genėjimas ir veislės
Tinkamomis sąlygomis styrakas dažniausiai būna atsparus, o didžiausia problema paprastai kyla dėl netinkamos dirvos ir užmirkimo. Jei vieta parinkta gerai, ligos ir kenkėjai pasitaiko retai, o augalas išlieka dekoratyvus ir vasarą, ir rudenį.
Genėjimas paprastai nebūtinas, nes laja formuojasi natūraliai, o stipresnis karpymas gali sugadinti būdingą siluetą. Jei reikia, žiemos pabaigoje pašalinamos tik pažeistos ar besikryžiuojančios šakos, kad augalas būtų sveikas ir gerai vėdintųsi.
Soduose galima rasti ir dekoratyvių veislių, pavyzdžiui, rožiniais žiedais žydinčią „Pink Chimes“ ar svyrančiomis šakomis išsiskiriančią „Pendula“. Renkantis veislę verta įvertinti vietos dydį ir tai, kad žiedai įspūdingiausi tuomet, kai augalas pasodintas taip, jog juos galima stebėti iš arti, pavyzdžiui, šalia terasos.