Armėnų genocidu vadinami 1915–1916 metais Osmanų imperijoje vykę masiniai armėnų žudymai ir prievartinės deportacijos, kurios nusinešė apie 1,2 mln. gyvybių. Šie įvykiai dažnai įvardijami kaip pirmasis 20 amžiaus genocidas.
Kaip aiškinama portale „The Collector“, genocido pradžia laikoma 1915 metų balandžio 24 diena, kai Stambule buvo suimta apie 250 armėnų intelektualų ir bendruomenės lyderių. Taip armėnų bendruomenė buvo sąmoningai palikta be vadovybės ir galimybių organizuotai gintis.
Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Osmanų imperija patyrė didelius teritorinius ir politinius sukrėtimus: ją silpnino nacionalistiniai judėjimai, vidinė fragmentacija ir išorinės didžiųjų Europos valstybių įtakos. Šiame kontekste išaugo ultranacionalistinės nuotaikos, o 1908 metais valdžią perėmęs jaunųjų turkų judėjimas siekė kurti etniškai ir politiškai vieningą valstybę.
Armėnai – viena didžiausių krikščioniškų bendruomenių imperijoje – gyveno daugiausia Rytų Anatolijoje ir ilgą laiką buvo laikomi „lojalios tautos“ pavyzdžiu. Vis dėlto XIX amžiuje, augant reformų ir didesnio saugumo reikalavimams, santykiai su valdžia aštrėjo, o ankstesnės smurto bangos, tokios kaip 1894–1896 metų hamidinės skerdynės, tapo tragišku įvadu į vėlesnius įvykius.
Kaip prasidėjo deportacijos ir masinės žudynės
Osmanų imperijai 1914 metų rudenį įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą ir patyrus nesėkmių fronte, valdžia vis dažniau armėnus vaizdavo kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Prie to prisidėjo ir faktas, kad nedidelė armėnų savanorių grupė prisijungė prie Rusijos pajėgų Kaukazo regione.
1915 metų vasarį armėnų kilmės kariai buvo atskirti nuo reguliariosios kariuomenės ir perkelti į darbo batalionus. Dalis jų, kaip teigiama tekste, vėliau buvo nužudyti, o pasienio regionuose pradėti reidai armėnų gyvenvietėse.
Įtampa pasiekė lūžio tašką, kai mieste Vane kilo ginkluotas pasipriešinimas. Tai Osmanų valdžiai suteikė pretekstą jį pristatyti kaip sukilimą, o po balandžio 24-osios areštų pradėta įgyvendinti platesnio masto politika.
1915 metų gegužę Osmanų vyriausybė įteisino armėnų deportaciją, kuri iš pradžių buvo nukreipta į Rytų Anatolijos gyventojus, o netrukus išplėsta ir į kitas teritorijas. Deportacijos buvo aiškinamos kaip „perkėlimo“ priemonė, tačiau praktikoje virto masiniu gyventojų išvarymu iš namų.
„Mirties žygiai“ ir gyvenimas stovyklose
Žmonėms dažnai buvo duodamos vos kelios valandos ar dienos susiruošti, paliekant namus, verslus ir visą įprastą gyvenimą. Prievartiniai žygiai, vedę į stovyklas Šiaurės Sirijos link, neretai apibūdinami kaip „mirties maršai“.
Tekste pabrėžiama, kad vienas pagrindinių mirties priežasčių buvo badas ir troškulys – valdžia neparūpino pakankamai maisto ir vandens. Didžiausia perkėlimo stovyklų sistema buvo siejama su Deir ez-Zoro apylinkėmis prie Sirijos dykumos.
Net ir pasiekę stovyklas žmonės susidūrė su išsekimu, prastomis sanitarinėmis sąlygomis, maisto stygiumi ir labai trumpa išgyvenimo trukme. Taip pat minima, kad dalis jaunų moterų patyrė prievartą – buvo išnaudojamos ar verčiamos tarnauti.
Deportacijas lydėjo ir įstatymai, leidę konfiskuoti armėnų turtą bei verslus, o tai reiškė ne tik fizinį bendruomenės naikinimą, bet ir jos ekonominių bei kultūrinių pamatų ardymą.
Tarptautinės reakcijos ir ginčai dėl pripažinimo
Armėnų tragedija sulaukė plataus atgarsio to meto spaudoje, o diplomatinėje erdvėje garsiai skambėjo JAV ambasadoriaus Osmanų imperijoje Henry Morgenthau liudijimai. Jo pastangomis buvo organizuota humanitarinė pagalba, o JAV visuomenėje kilo didelio masto paramos kampanijos.
Po karo Osmanų imperija žlugo, o 1923 metais susikūrė Turkijos Respublika. Tekste teigiama, kad iki to laiko didžioji dalis armėnų, gyvenusių buvusiose Osmanų teritorijose, jau buvo žuvę, o išgyvenusieji tapo plačios diasporos pagrindu.
Turkijos oficiali pozicija iki šiol išlieka, kad 1915 metų įvykiai neatitinka teisinės genocido sąvokos, nors šią nuostatą ginčija daugelis istorikų ir tarptautinių institucijų. Diskusijas apsunkina ir tai, kad dalis dokumentų buvo sunaikinta, o pats klausimas iki šiol išlieka jautrus tiek politine, tiek moraline prasme.
Nepaisant ginčų, armėnų genocidas turėjo ilgalaikių pasekmių tarptautinei teisei: po Antrojo pasaulinio karo formuojantis nusikaltimų žmoniškumui sampratai ir 1948 metų Jungtinių Tautų Genocido konvencijai, 1915 metų tragedija dažnai minima kaip vienas precedentų, parodžiusių, kokio masto nusikaltimus gali įvykdyti valstybės aparatas.