CP v2

Tag: JAV užsienio politika

  • Trumpo patarėjas: karas su Iranu turi baigtis netrukus, bet lemiama sąlyga – branduolinis klausimas

    Trumpo patarėjas: karas su Iranu turi baigtis netrukus, bet lemiama sąlyga – branduolinis klausimas

    JAV prezidento Donaldo Trumpo vyresnysis patarėjas arabų ir Artimųjų Rytų klausimais Massadas Boulos teigia, kad Baltieji rūmai tikisi artimiausiu metu užbaigti kelis mėnesius trunkantį karą su Iranu. Vis dėlto konkretus terminas, anot jo, neįvardijamas, nes sprendimo momentą esą pasirinks pats prezidentas.

    Patarėjas tai sakė Dubajuje vykusiame Arabų žiniasklaidos viršūnių susitikime, kur pabrėžė, kad administracija siekia sprendimo, tačiau nenori įsipareigoti dėl datos. Pasak Boulos, pagrindinis Trumpo tikslas yra konflikto pabaiga, tačiau ji, jo teigimu, neatsiejama nuo vieno esminio klausimo.

    Branduolinis klausimas kaip riba

    Boulos akcentavo, kad, JAV vertinimu, karinių veiksmų stabdymas pirmiausia priklausys nuo susitarimo dėl Irano branduolinės programos. Jis kartojo poziciją, kad Teheranui negali būti leista įgyti branduolinio ginklo, o tai, pasak patarėjo, yra būtina sąlyga tvariam saugumui regione.

    Tokio tipo pareiškimai atspindi ilgalaikę Vašingtono liniją, kurioje branduolinė grėsmė laikoma centriniu rizikos veiksniu Artimuosiuose Rytuose. Pastaraisiais metais tarptautinės institucijos ir Vakarų sostinės ne kartą teigė, kad įtampa dėl Irano programos tiesiogiai veikia regiono stabilumą, energetikos rinkas ir karinių aljansų dinamiką.

    „Prezidentas mano, kad tai baigsis netrukus, ir jis ryžtingai siekia, kad tai baigtųsi“, – sakė Massadas Boulos.

    Abrahamo susitarimai ir Persijos įlankos vaidmuo

    Patarėjas taip pat grįžo prie Abrahamo susitarimų temos, teigdamas, kad jų plėtra buvo pristabdyta po 2020 metais vykusių JAV rinkimų. Boulos nurodė, kad iniciatyvos turėtų grįžti į darbotvarkę, kai tik bus suvaldytas dabartinis karas.

    Persijos įlankos valstybės, įskaitant Jungtinius Arabų Emyratus ir Katarą, pastaraisiais mėnesiais viešai kėlė klausimą, ar dabartiniai saugumo mechanizmai pakankamai apsaugo nuo regioninių grėsmių. Boulos tvirtino, kad ryšiai su Vašingtonu išlieka tvirti politiniu ir instituciniu lygiu, minėdamas ir Saudo Arabiją, Egiptą bei Jordaniją.

    Sudanas – didžiausia humanitarinė krizė

    Kalbėdamas apie kitus regiono židinius, Boulos išskyrė Sudaną, pavadindamas jį svarbiausia administracijos humanitarine byla. Jis teigė, kad šalyje pagalbos reikia 35 milijonams žmonių, o 25 milijonai, jo vertinimu, gyvena sąlygomis, artimomis badui.

    Patarėjas nurodė, kad JAV nuo karo pradžios Sudanui skyrė daugiau kaip 2 700 000 000 eurų humanitarinei pagalbai. Jis pabrėžė, kad Vašingtono įsitraukimas, pasak jo, apsiriboja humanitarine parama ir diplomatinėmis pastangomis, taip pat siekiu Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje stiprinti ginklų embargo kryptį.

    „Sudanas šiandien yra didžiausia pasaulyje humanitarinė katastrofa“, – sakė Massadas Boulos.

    Vidaus politikos kontekste Boulos teigė, kad artėjant kadencijos vidurio rinkimams Trumpas aktyviai telkia politinę paramą, tačiau karas su Iranu, jo vertinimu, nebūtinai taps lemiamu veiksniu rinkėjų pasirinkimams. Pasak patarėjo, JAV rinkėjams dažniau svarbiausios išlieka vidaus darbotvarkės temos, tokios kaip ekonomika, kainos ir socialinė politika.

  • Trumpas svarsto švelninti reikalavimus Iranui: taika be branduolinės sutarties ir Ormuzo klausimas

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas pastarosiomis dienomis užsiminė svarstantis galimybę švelninti sąlygas galimam susitarimui su Iranu. Anksčiau jis ne kartą kartojo, kad karo pabaiga įmanoma tik Teheranui atsisakius branduolinės programos.

    Izraelio žiniasklaida, remdamasi JAV administracijos pareigūnais ir „Wall Street Journal“ informacija, skelbia, kad Baltuosiuose rūmuose vis dažniau keliama mintis: po JAV smūgių Iranui 2025 metų birželį Teheranui būtų sunku greitai atkurti branduolinius pajėgumus taip, kad to nepastebėtų JAV žvalgyba.

    Kas keičiasi JAV pozicijoje?

    Pasak publikacijose cituojamų šaltinių, Trumpas per uždarus susitikimus teigė manantis, jog Iranas šiuo metu neturi realių galimybių atnaujinti programos nepastebimai. Tai leistų Vašingtonui svarstyti karo pabaigą net ir be atskiros branduolinės sutarties, jei būtų pasiekti kiti JAV tikslai regione.

    Vienas svarbiausių tokių tikslų yra laivyba per Ormuzo sąsiaurį, kuriuo keliauja reikšminga dalis pasaulinės naftos ir suskystintųjų dujų srautų. Bet koks ilgalaikis šio maršruto sutrikimas paprastai kelia įtampą energijos rinkose ir didina transportavimo bei draudimo kaštus.

    Ormuzas tampa pagrindiniu svertu

    Iranui artimi pareiškimai rodo, kad Ormuzo tema Teheranas siekia išlaikyti spaudimą JAV ir sąjungininkams. Irano Islamo revoliucijos gvardija yra pareiškusi, kad sąsiaurio režimas priklausys nuo to, ar bus tenkinami Irano keliami reikalavimai.

    Teheranas viešai yra įvardijęs kelias sąlygas, tarp jų sankcijų švelninimą, blokadų ir ribojimų Irano uostams nutraukimą bei JAV pajėgų mažinimą regione. Tokia pozicija signalizuoja, kad Iranas mėgina derybas perkelti iš vien tik branduolinės darbotvarkės į platesnį geopolitinį paketą.

    Ką tai gali reikšti toliau?

    „Wall Street Journal“ analizėje pažymima, kad Vašingtonas, nusivylęs tiek karinių veiksmų, tiek diplomatinių pastangų efektyvumu, gali grįžti prie ekonominio spaudimo logikos, tikėdamasis kitokio rezultato. Tai reikštų didesnį dėmesį sankcijoms, jų vykdymo kontrolei ir tarptautinių partnerių įtraukimui.

    Kartu šaltiniai nurodo, kad Trumpas skeptiškai vertina pilno masto karo atnaujinimą ir renkasi laukimo strategiją. Toks kursas leistų administracijai ieškoti trumpesnio kelio į paliaubų išlaikymą, tačiau paliktų atvirą klausimą, kaip ilgainiui bus sprendžiama Irano branduolinės programos rizika.

    „Sąsiauris nebėra tik jūrų kelias, tai karo teatras“, – teigiama Irano Islamo revoliucijos gvardijos pareiškimo esmėje, kurią cituoja tarptautinė žiniasklaida.

  • Ekspertai: Trumpui greitai užbaigti karą su Iranu bus sunku, bet jis gali skelbti pergalę

    Kodėl konfliktą baigti sunku

    JAV prezidentui Donaldui Trumpui gali nepavykti greitai užbaigti karo su Iranu, o tikėtinas sprendimas gali tekti jau kitai administracijai. Taip vertina analitikai iš JAV think tanko Defense Priorities, nagrinėjantys, kaip JAV vadovai istoriškai išbrenda iš pačių pradėtų karų.

    Pasak jų, kai karas įstringa „klinče“, prezidentai dažnai vengia ieškoti kompromiso, nes tai gali atrodyti kaip politinis pralaimėjimas. Tokiose situacijose sprendimus stabdo jau patirtos išlaidos, reputacijos klausimas ir vidaus politikos spaudimas, ypač artėjant rinkimų ciklams.

    Derybų mazgas ir reputacijos kaina

    Defense Priorities ekspertas ir Wake Forest universiteto profesorius Will Walldorf pabrėžia, kad Kongresas turi ribotų praktinių svertų greitai priversti Baltuosius rūmus keisti kursą. Nors teoriškai galima riboti finansavimą ar stiprinti parlamentinę kontrolę, tokie procesai paprastai juda lėtai ir retai duoda greitą rezultatą.

    Analitiko vertinimu, Iranas yra ypač atkaklus oponentas, todėl konfliktas gali užsitęsti ilgiau nei vieną prezidento kadenciją. Kartu D. Trumpui svarbu parodyti, kad jis pajėgus pasiekti „geresnį susitarimą“ su Teheranu nei 2015 metais sudarytas branduolinis susitarimas, kurį jis nuosekliai kritikavo.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad derybų dinamikoje svarbi ir asmeninė politinė reputacija. Pasak jų, net ir priartėjus prie laikino susitarimo, sprendimas gali būti atšauktas, jei jis viduje ar viešumoje pradedamas lyginti su ankstesnių administracijų pasiekimais.

    Siūlymas: pasitraukti, o ne eskaluoti

    Kitas Defense Priorities analitikas Adamas Gallagheris laikosi nuomonės, kad JAV labiau apsimokėtų siekti deeskalacijos ir pasitraukimo iš karo, o ne didinti smūgių intensyvumą. Jo vertinimu, įstrigęs konfliktas kelia ilgalaikių kaštų, o maksimalistiniai tikslai, tokie kaip režimo pakeitimas, realistiškai reikalautų gerokai didesnės karinės kampanijos.

    „Trumpas turėtų paskelbti pergalę ir su tuo baigti“, – sakė Adamas Gallagheris.

    Analitikai pažymi, kad politinėje praktikoje „pergalės paskelbimas“ kartais tampa būdu uždaryti sudėtingą užsienio politikos epizodą nepripažįstant klaidos. Tokia strategija leistų sumažinti įsipareigojimus, išvengti tolesnės eskalacijos ir kartu išlaikyti vidaus auditorijai priimtiną naratyvą.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad bet koks realus konflikto užbaigimas priklausys nuo kelių veiksnių: derybų kanalo atgaivinimo, vidaus politikos spaudimo Vašingtone ir Teherano pasirengimo ieškoti kompromiso. Kol šios sąlygos nesusiformuos, karas gali likti užsitęsusioje aklavietėje.

  • Abraomo susitarimai: kodėl Donaldas Trumpas siekia juos plėsti ir kas tam trukdo?

    Abraomo susitarimai: kodėl Donaldas Trumpas siekia juos plėsti ir kas tam trukdo?

    Kas yra Abraomo susitarimai?

    Abraomo susitarimai – tai Jungtinių Valstijų tarpininkautų diplomatinių susitarimų paketas, 2020 metais atvėręs kelią Izraelio santykių normalizavimui su dalimi arabų valstybių. Pagrindinis jų tikslas buvo sukurti naują regioninio bendradarbiavimo modelį, paremtą saugumu, prekyba ir politiniu dialogu.

    Susitarimai buvo pasirašyti pirmosios Donaldo Trumpo kadencijos metu, o prie jų prisijungė Jungtiniai Arabų Emyratai, Bahreinas ir Marokas. Vėliau apie ketinimą jungtis paskelbė ir Sudanas, nors praktinis įgyvendinimas ilgą laiką priklausė nuo vidaus politikos bei tarptautinių sąlygų.

    Kodėl Trumpas nori plėtros?

    Donaldas Trumpas pastaruoju metu ragina daugiau musulmoniškų šalių prisijungti prie Abraomo susitarimų, argumentuodamas, kad platesnė normalizacija mažintų įtampą Artimuosiuose Rytuose. Jo komanda šią kryptį sieja ir su platesnėmis derybomis bei pastangomis stabilizuoti regioną, įskaitant santykių su Iranu klausimą.

    Viešojoje erdvėje minimos tokios valstybės kaip Saudo Arabija, Kataras ar Pakistanas, tačiau analitikai pabrėžia, kad šių šalių sprendimai yra stipriai priklausomi nuo vidaus nuotaikų ir regioninio saugumo situacijos. Karo Gazos Ruože kontekstas, humanitarinė krizė ir visuomenės parama palestiniečiams daugelyje musulmoniškų šalių šiuo metu smarkiai mažina politinę erdvę greitam pripažinimui.

    Ką davė susitarimai ir ko nepasiekė?

    Susitarimų šalininkai akcentuoja suaktyvėjusią prekybą, investicijų srautus, turizmo augimą ir naujas saugumo bendradarbiavimo formas tarp Izraelio ir prisijungusių šalių. Praktikoje tai reiškė intensyvesnius politinius kontaktus, tiesioginius skrydžius, ekonominius projektus ir bendrą interesą atsverti regionines grėsmes.

    Kritikai primena, kad Abraomo susitarimai iš esmės nepalietė pagrindinio ilgalaikio konflikto mazgo – Palestinos klausimo. Dalis ekspertų teigia, kad normalizacija, apeinant politinį sprendimą dėl palestiniečių valstybingumo perspektyvos, gali duoti trumpalaikės naudos, bet ilguoju laikotarpiu palikti spragą, kuri bet kada vėl paaštrins įtampą.

    „Abraomo susitarimai buvo sukurti kaip regioninio pragmatizmo projektas, tačiau karo Gazos Ruože akivaizdoje jų plėtra tampa politiškai gerokai sudėtingesnė“, – sako Artimųjų Rytų politiką stebintys analitikai.

    Artimiausiu metu esminis klausimas išlieka, ar JAV iniciatyvos galės pasiūlyti tokį diplomatinį paketą, kuris vienu metu užtikrintų saugumo garantijas, ekonominius interesus ir bent minimalų politinį horizontą palestiniečių klausimui. Be šių dedamųjų, net ir valstybės, kurios anksčiau svarstė apie normalizaciją, gali rinktis laukti palankesnio momento.

  • Trumpo įsakymas griežtina sankcijas Kubai: Havana kalba apie kolektyvinę bausmę ir blokadą

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė vykdomąjį įsakymą, kuriuo plečiamos sankcijos keliems svarbiems Kubos ekonomikos sektoriams. Havanos reakcija buvo greita: Kubos užsienio reikalų ministras Bruno Rodriguezas pareiškė, kad sprendimas prilygsta kolektyvinei bausmei, nukreiptai prieš salos gyventojus.

    Pagal įsakymą sankcijos gali būti taikomos asmenims ir subjektams, susijusiems su energetikos, gynybos bei su jomis susijusiais sektoriais, taip pat metalurgijos, kasybos ir finansinių paslaugų sritimis. JAV taip pat akcentuoja, kad nauji ribojimai apimtų su korupcija ir sunkiais žmogaus teisių pažeidimais siejamus asmenis.

    „Tvirtai atmetame naujausias Jungtinių Valstijų vyriausybės vienašales prievartos priemones. Jos rodo ketinimą vėl taikyti kolektyvinę bausmę Kubos tautai“, – sakė Bruno Rodriguezas.

    Įsakyme numatytas sankcionuotų asmenų ir organizacijų turto įšaldymas, jeigu jis yra JAV teritorijoje arba JAV subjektų kontroliuojamas. Be to, JAV iždo sekretoriui, derinant veiksmus su valstybės sekretoriumi, suteikiami įgaliojimai taikyti antrines sankcijas užsienio finansų institucijoms, jei jos vykdytų sandorius sankcionuotų asmenų naudai.

    Kubos valdžia pabrėžia, kad sprendimų paskelbimas sutapo su gegužės 1-osios minėjimais, kai šalyje vyko masinės eitynės. Havanoje tūkstančiai žmonių demonstravo prie JAV ambasados, reikalaudami nutraukti JAV taikomą ekonominę blokadą, kurią Kuba sieja su didėjančiais kasdieniais sunkumais.

    Pastarųjų mėnesių JAV politika Kubos atžvilgiu įvardijama kaip „maksimalaus spaudimo“ tąsa. Ši kryptis siejama ne tik su ribojimais konkretiems asmenims ar įmonėms, bet ir su platesniais sprendimais, turinčiais poveikį tiekimo grandinėms bei tarptautiniams atsiskaitymams.

    Tuo metu Kuba išgyvena užsitęsusią energetikos krizę: šalyje dažni elektros tiekimo sutrikimai, o kuro trūkumas riboja transporto ir pramonės veiklą. Kubos institucijos yra pripažinusios, kad situacija smarkiai veikia ekonomiką, o valdžia ieško būdų stabilizuoti tiekimą ir sumažinti priklausomybę nuo išorinių šaltinių.

    Analitikai pažymi, kad sankcijų plėtra finansų sektoriuje dažnai turi platesnį efektą nei tiesioginis draudimas, nes didina riziką bankams ir tarpininkams už JAV ribų. Dėl to Kuboje gali dar labiau komplikuotis atsiskaitymai, prekių importas ir energetinių išteklių įsigijimas.

  • Trumpo blokada Hormūzo sąsiauryje: naftos kainos kyla jau dabar, o spaudimas Iranui gali užsitęsti

    JAV administracija teigia, kad karinių jūrų pajėgų blokada prie Hormūzo sąsiaurio Iraną prie energijos krizės priartino per kelias dienas. Vis dėlto energetikos rinkų analitikai įspėja, kad realus smūgis Irano naftos sektoriui gali būti lėtesnis, o pasaulinei ekonomikai brangimas jau persiduoda.

    Ši įtampa sutapo su staigesniu naftos kainų šuoliu, o degalų brangimas tampa politiniu veiksniu ir JAV vidaus politikoje. Ekspertai akcentuoja, kad rinkos jautriai reaguoja ne tik į faktinius srautus, bet ir į riziką bei draudimo, logistikos ir laivybos kaštų augimą.

    Kodėl Hormūzas taip svarbus?

    Hormūzo sąsiauris yra vienas svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kakliukų“, per kurį gabenama reikšminga dalis tarptautinės naftos ir suskystintųjų dujų prekybos. Net ir riboti trikdžiai šiame maršrute paprastai kelia kainas, nes alternatyvūs keliai ir pajėgumai negali greitai kompensuoti netekčių.

    JAV administracija tvirtina, kad blokada mažina Irano galimybes eksportuoti ir kaupti naftą, o tai turėtų greitai priversti Teheraną nusileisti. Tačiau rinkos dalyviai pastebi, kad tokiais atvejais lemiamas veiksnys dažnai yra ne pareiškimai, o tai, kaip ilgai ir nuosekliai priemonės bus taikomos.

    Ekspertai: spaudimas gali veikti lėčiau

    Energetikos specialistai atkreipia dėmesį, kad Iranas turi daugiau „pagalvės“ nei gali atrodyti iš politinių komentarų: atsargų saugyklas sausumoje, taip pat galimybę laikinai kaupti naftą tanklaiviuose regione. Dėl to kritinis momentas, kai tektų mažinti gavybą dėl užsipildžiusių saugyklų, gali ateiti ne iš karto.

    Analitikai pabrėžia ir kitą aspektą: net jei gavyba būtų laikinai stabdoma, tai nebūtinai reikštų ilgalaikę žalą infrastruktūrai. Istoriškai Iranas yra ne kartą mažinęs gavybą dėl sankcijų ar logistikos ribojimų ir vėliau gana sparčiai ją atstatydavo, kai sąlygos pagerėdavo.

    „Jie nėra nusiteikę pasiduoti. Jie mato, kad laikrodis tiksi ne tik jiems, bet ir JAV bei pasaulio ekonomikai, ir mano, kad jų laikas tiksi lėčiau“, – sakė energetikos sektoriaus ekspertas.

    Ką tai reiškia kainoms ir vartotojams?

    Net jei fizinis naftos trūkumas neatsiranda tą pačią savaitę, kainas kelia padidėjusi rizika: brangsta krovinių draudimas, sudėtingėja maršrutai, didėja pristatymo terminų neapibrėžtumas. Tai galiausiai persiduoda tiek degalų kainoms, tiek transporto ir gamybos sąnaudoms.

    Rinkos dalyviai taip pat vertina, ar blokada bus „lėto spaudimo“ strategija, kuri tęsis mėnesius. Tokiu atveju didžiausia problema gali būti ne vienkartinis šokas, o užsitęsęs brangimas, kuris slopina vartojimą ir augina infliacijos spaudimą įvairiose ekonomikose.

    Kol kas pagrindinis klausimas lieka įgyvendinimas: ar blokada bus griežtai užtikrinama ir kiek ilgai, nes būtent tai lems, kada Irano eksportui ir pajamoms smūgis taps sisteminis. Tuo pat metu kainų reakcija rodo, kad rinkos „blogiausio scenarijaus“ riziką jau įskaičiuoja dabar.