CP v2

Tag: Java

  • Šokas „Azja Express“: dalyviai valgė gyvatės karį, partneriui ant kaklo – gyvas pitonas

    TVN realybės šou „Azja Express“ naujausioje serijoje dalyviams teko viena labiausiai žiūrovus sukrėtusių užduočių per visą sezoną. Kelionė šiame etape vedė per Indoneziją, o įtampa augo ne dėl autostopo, bet dėl vietinio ekstremalaus maisto iššūkio.

    Formate poros paprastai priverstos išgyventi turint minimalų biudžetą, todėl tenka kliautis vietos gyventojų pagalba, greita orientacija ir ištverme. Tokios sąlygos dažnai išryškina konfliktus, nuovargį ir sprendimų kainą, nes kiekviena delsimo minutė gali lemti rezultatą.

    Gyvatės patiekalas ir pitonas

    Šįkart išbandymas vyko Javos saloje, kur dalyviams buvo pateiktos griežtos taisyklės. Vienas poros narys turėjo suvalgyti visą aštraus, tiršto kario porciją iš gyvatės mėsos, o kitas tuo pat metu privalėjo stovėti nejudėdamas, ant kaklo laikydamas gyvą pitoną.

    Užduotis pareikalavo ne tik ryžto, bet ir psichologinės kontrolės, nes reakcija į gyvūną šalia kūno dažnam sukelia paniką. Laidos kontekste tokie iššūkiai vertinami kaip greičio testas, tačiau žiūrovams jie dažnai atrodo kaip riba tarp pramogos ir ekstremalios provokacijos.

    Kas su tuo susitvarkė, o kam pritrūko laiko

    Dalis porų užduotį įvykdė pakankamai greitai, pasidalijusios vaidmenimis ir nepamesdamos tempo. Tuo metu kitiems didžiausiu kliuviniu tapo baimė ropliams ir pasibjaurėjimas pačiu patiekalu, o delsimas virto prarastomis minutėmis bendroje lenktynėje.

    Laidoje parodyta, kad emocinis lūžis gali prasidėti per kelias sekundes, o įtampa tarp partnerių išauga akimirksniu. Galiausiai būtent šis išbandymas nulėmė, jog viena pora finišą pasiekė paskutinė ir turėjo palikti projektą.

    Ar tai tabu, ar vietos virtuvės dalis?

    Europiečiams gyvatės mėsa dažnai kelia atmetimo reakciją, tačiau kai kuriose Pietryčių Azijos vietose ji laikoma egzotišku, bet įprastu pasirinkimu. Indonezijoje, ypač didmiesčiuose ir turistų lankomose vietovėse, galima rasti gatvės maisto prekystalių ar nedidelių užeigų, kur siūlomi įvairūs neįprasti patiekalai.

    Vietos tradicijose gyvatės mėsa kartais siejama ir su liaudies medicina, nors tokie teiginiai moksliškai nėra patvirtinti vienareikšmiškai ir dažniau atspindi kultūrinį paveldą. Vis dėlto „Azja Express“ tipo formatai ir toliau remiasi būtent tokiu susidūrimu su svetimomis tradicijomis, nes tai sukuria stipriausias emocijas ir didžiausią įtampą ekrane.

  • Indonezijoje jį vadino keistuoliu: per 25 metus pasodino 11 000 medžių ir sugrąžino vandenį kaimams

    Centrinėje Javos salos dalyje Indonezijoje vienas vyras kelis dešimtmečius atkakliai atsodino mišką, nors aplinkiniai jo idėją ilgai laikė keista ir nenaudinga. Tačiau vėliau būtent šis darbas, vietos gyventojų teigimu, padėjo sugrįžti vandeniui ir stabilizuoti ūkininkavimą.

    Pasakojimo centre – vietos gyventojas Sadimanas, kuris dar 1990-aisiais pastebėjo aiškų ryšį tarp miškų nykimo ir vis dažnesnių vandens trūkumo epizodų. Dėl intensyvaus kirtimo, žemdirbystės plėtros ir gaisrų apnuogintos kalvos prastai sulaikydavo lietaus vandenį, o šaltiniai ir upeliai tapo nepastovūs.

    Vietovėse, kur anksčiau užtekdavo vandens keliems sezonams, dalis kaimų, kaip teigiama, pradėjo išgyventi tik vieną žemės ūkio ciklą per metus. Kai vandens ima trūkti, labiausiai nukenčia ne tik buitis, bet ir pasėliai, nes drėkinimas tampa rizika, o ne planuojama veikla.

    Miškas kaip vandens „kempinė“

    Sadimanas nusprendė veikti savarankiškai ir pradėjo sodinti medžius, pirmiausia orientuodamasis į rūšis su galinga šaknų sistema, padedančią sutvirtinti šlaitus. Jis sodino ne tik prie kelių ar gyvenviečių, bet ir aukštumose, iš kurių lietaus vanduo anksčiau greitai nubėgdavo žemyn, nespėjęs įsigerti į dirvožemį.

    Miškai hidrologiškai veikia kaip natūrali vandens kaupimo sistema: lapija sumažina smarkaus lietaus poveikį dirvai, paklotė ir šaknys didina vandens įsigėrimą, o sutvirtintas dirvožemis mažiau eroduoja. Tokiose vietose dažniau atsikuria šaltiniai, nes vanduo lengviau pasiekia gruntinius sluoksnius.

    Pasak pasakojime minimų duomenų, iki 2021 metais jis buvo pasodinęs mažiausiai 11 000 medžių maždaug 250 hektarų teritorijoje. Tai prilygsta maždaug 2 500 futbolo aikščių plotui, o tokio masto pokytis kalvotose vietovėse greitai tampa matomas net ir be specialių matavimų.

    Be programų ir paramos

    Akcentuojama, kad tai nebuvo valstybinė programa ar didelio projekto dalis: vyras medžius sodino savo lėšomis. Jis augino sodinukus, keitė juos į kitus augalus, o kartais, kaip teigiama, net atiduodavo gyvulius, kad gautų daugiau medžių.

    Tokį pasirinkimą kaimynai iš pradžių vertino skeptiškai, nes medžiai neduoda greito finansinio rezultato, o dalis žmonių dėl vietinių įsitikinimų atsargiai žiūrėjo į kai kurias rūšis. Vis dėlto ilgainiui, kai kalvos ėmė žaliuoti, požiūris ėmė keistis.

    Pokytis ūkiuose ir kasdienybėje

    Vietos gyventojų teigimu, vėliau vanduo tapo patikimesnis: dalyje vietovių atsirado daugiau šaltinių, o vanduo pradėtas tiekti vamzdynais iki namų. Ūkininkams tai reiškė mažesnę priklausomybę nuo trumpų lietingų periodų ir stabilesnį laistymą.

    Ryškiausia praktinė pasekmė – žemės ūkio intensyvumo augimas. Jei anksčiau kai kur pavykdavo nuimti tik vieną derlių per sezoną, pagerėjus vandens prieinamumui dalis ūkių, kaip nurodoma, galėjo auginti kultūras 2–3 kartus per metus.

    Ši istorija dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kaip individuali iniciatyva gali tapti realiu aplinkos atkūrimo veiksniu, ypač ten, kur miškų nykimas tiesiogiai smogia vandens ištekliams. Kartu ji primena, kad miško atkūrimas – lėtas procesas, kurio nauda pilnai atsiskleidžia tik po daugelio metų.

    „Aš tiesiog mačiau, kad be medžių dingsta vanduo, todėl sodinau, nors iš pradžių daugelis juokėsi“, – sakė Sadimanas.

  • Indonezija stato 500 km jūros sieną: kaina stulbina, bet ar ji tikrai sustabdys potvynius?

    Indonezija stato 500 km jūros sieną: kaina stulbina, bet ar ji tikrai sustabdys potvynius?

    500 kilometrų planas prieš potvynius

    Indonezija atgaivino vadinamosios Didžiosios jūros sienos projektą – daugiau kaip 500 kilometrų ilgio pylimų ir užtvarų sistemą palei Javos šiaurinę pakrantę. Ji turėtų sumažinti potvynių riziką ir apsaugoti tankiai apgyvendintas teritorijas, įskaitant Džakartos regioną.

    Projektas numatytas etapais ir suskirstytas į kelias dešimtis atkarpų, kurias planuojama įgyvendinti palaipsniui. Vyriausybė taip pat pabrėžia, kad tai daugiametė programa, apimanti kelias provincijas ir savivaldybes.

    Kodėl vanduo kyla taip greitai?

    Javos šiaurinę pakrantę veikia du vienu metu stiprėjantys veiksniai: klimato kaita ir grunto sėdimas. Didėjančios liūtys bei aukštesnis jūros lygis reiškia dažnesnius užliejimus, o kai kuriose vietovėse žemė leidžiasi dėl intensyvaus požeminio vandens siurbimo.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien betonas problemos neišspręs, jei nebus sprendžiamos priežastys sausumoje. Be griežtesnės požeminio vandens naudojimo kontrolės, patikimesnio vandentiekio ir efektyvesnio upių valymo, užtvaros gali tapti tik laikinu palengvinimu.

    Kaina milžiniška, rizikos taip pat

    Bendra projekto kaina vertinama maždaug 70 milijardų eurų, o pradinis etapas Džakartos įlankoje galėtų kainuoti apie 7–9 milijardus eurų. Vyriausybė svarsto, kad užtvaros galėtų atlikti ir ekonominę funkciją: skatinti investicijas, kurti naujus verslo centrus ir pritraukti kapitalą pakrantės regionuose.

    Kritikai atkreipia dėmesį, kad tokios apimties statybos gali pakeisti vandens apykaitą, pakenkti mangrovių ekosistemoms ir pabloginti upių būklę. Taip pat keliami klausimai dėl poveikio žvejybos bendruomenėms, kurių pragyvenimas tiesiogiai priklauso nuo pakrančių ir lagūnų biologinės įvairovės.

    „Siena gali veikti tik kaip platesnio plano dalis, o ne kaip vienintelis sprendimas“, – teigia klimatui atsparios infrastruktūros tyrėjai, vertinantys projektą. Pasak jų, be gyventojų įtraukimo, socialinių kompensacijų ir aiškaus aplinkosaugos plano rizika išlieka, kad brangi užtvara nepasieks laukto efekto.

    Indonezija jau yra susidūrusi su sudėtingu pasirinkimu tarp greitų inžinerinių sprendimų ir lėtesnių, bet sisteminių pokyčių. Ar Didžioji jūros siena taps proveržiu prisitaikant prie klimato kaitos, priklausys ne tik nuo statybų tempo, bet ir nuo to, ar lygiagrečiai bus tvarkomas vandens ūkis, upės ir pakrančių ekosistemos.