Lotynų Amerikoje pastaraisiais metais ryškėja politinis poslinkis į dešinę, o JAV prezidento Donaldo Trumpo retorika ir atvira parama kai kuriems kandidatams tampa vienu iš veiksnių, darančių įtaką regiono politinei darbotvarkei. Analitikai šią tendenciją sieja su nusivylimu saugumo situacija, nelegalia migracija ir lėtu ekonomikos augimu, kurį gyventojai dažnai priskiria valdžios neefektyvumui.
Naujausi pavyzdžiai minimi Kolumbijoje ir Peru, kur rinkimų kampanijose svarbiausiomis temomis tapo nusikalstamumo mažinimas, sienų kontrolė ir griežtesnė migracijos politika. Tokios nuotaikos leidžia įsitvirtinti kandidatams, kurie save pateikia kaip „tvarkos“ ir „valstybės atstatymo“ šalininkus, o jų komunikacijoje juntami Trumpo politinio stiliaus elementai.
Kolumbija ir Peru: naujos krypties ženklai
Kolumbijoje rinkimus laimėjęs 47 metų teisininkas ir verslininkas Abelardo de la Espriella į politiką atėjo be ilgos partinės karjeros, tačiau kampanijoje akcentavo griežtą požiūrį į saugumą ir institucijų stiprinimą. Skelbiama, kad jis nugalėjo kairiųjų kandidatą Iváną Cepedą nedideliu skirtumu, o pareigas turėtų pradėti eiti rugpjūčio 6 dieną, perimdamas valdžią iš Gustavo Petro.
JAV administracijos atstovai viešai signalizavo norą glaudžiau bendradarbiauti su naująja Kolumbijos valdžia, ypač saugumo ir migracijos srityse. Tokia laikysena atspindi Vašingtono siekį stiprinti įtaką regione, kuriame vis labiau konkuruoja JAV, Kinija ir kitos globalios galios.
„JAV administracija tikisi glaudaus darbo su jūsų būsima administracija, kad sustiprintume regioninį saugumą, mažintume nelegalią migraciją ir plėstume ekonominius ryšius“, – sakė JAV valstybės sekretorius Marco Rubio.
Peru rinkiminėje kovoje dėmesio centre atsidūrė Keiko Fujimori, daug metų siekianti prezidento posto ir vadovaujanti partijai Fuerza Popular. Jos kampanijoje dominuoja pažadai griežtinti kovą su nusikalstamumu ir stiprinti valstybės kontrolę migracijos klausimais, o tarptautinėje politikoje ji pabrėžia siekį artėti prie Vašingtono.
„Jei būsiu išrinkta, mano tikslas bus paskatinti Jungtines Valstijas vėl aktyviau įsitraukti“, – sakė Keiko Fujimori.
Bukele, Bolsonaro, Milei: panašumai ir skirtumai
Dešiniojo poslinkio kontekste dažniausiai minimi ir kiti regiono lyderiai, kurių politinis braižas, komunikacija ar darbotvarkė primena Trumpo stilių. Tarp jų dažnai įvardijami buvęs Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro, Salvadoro lyderis Nayibas Bukele ir Argentinos prezidentas Javieras Milei.
Jairo Bolsonaro laikotarpis valdžioje neretai lyginamas su Trumpo pirmąja kadencija dėl panašaus požiūrio į ginklų politiką, aštrios kultūrinių karų retorikos ir skepticizmo daliai COVID-19 pandemijos politikos. Brazilijoje taip pat daug diskusijų kėlė 2023 metais įvykę neramumai sostinėje, kuriuos kritikai lygino su 2021 metų sausio 6 dienos įvykiais Vašingtone.
Nayibas Bukele tarptautinį dėmesį pritraukė griežta kova su gaujomis ir ilgam įvestu nepaprastosios padėties režimu, kurį jo šalininkai sieja su sparčiu nusikalstamumo mažėjimu, o kritikai akcentuoja žmogaus teisių ir teisinės valstybės rizikas. Pasaulio banko duomenys rodo, kad Salvadoro žmogžudysčių rodiklis per dešimtmetį smuko nuo itin aukšto lygio iki vienženklių skaičių, tačiau kartu išaugo tarptautinių organizacijų dėmesys dėl masinių sulaikymų.
Javieras Milei, į politiką atėjęs iš viešosios erdvės, savo populiarumą grindė pažadu radikaliai mažinti valstybės aparatą ir išlaidų apimtį, o jo ekonominės reformos Argentinoje tapo vienu ryškiausių liberalios dešinės eksperimentų regione. Trumpo aplinkos palankumas tokiems lyderiams dažnai aiškinamas bendru požiūriu į valstybės mažinimą, sienų kontrolę ir griežtesnę saugumo politiką.
Vašingtono vaidmuo ir „sferų“ logika
Trumpo antrosios kadencijos pradžia 2025 metų sausį sustiprino JAV polinkį atviriau įsitraukti į regiono politinius procesus, ypač Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Diskusijose Vašingtone dažnai grįžtama prie „sferų įtakos“ principo, kuris istoriškai siejamas su Monroe doktrina, tik šįkart jis dažniau aiškinamas kaip geopolitinis atsakas į augančią Kinijos ekonominę įtaką.
Kritikai tokį aktyvumą vadina kišimusi į kitų valstybių rinkimus ir įspėja, kad parama „saviesiems“ kandidatams gali dar labiau poliarizuoti visuomenes, skatinti populizmą ir silpninti institucijų nepriklausomumą. Šalininkai argumentuoja, kad glaudesnė JAV ir sąjungininkų partnerystė gali greičiau spręsti organizuoto nusikalstamumo, narkotikų kontrabandos ir nelegalios migracijos problemas.
Kolumbijos pavyzdys parodė, kaip rinkimų kampaniją gali paveikti vieši pareiškimai iš Vašingtono, o tokios situacijos ateityje greičiausiai kartosis, nes regiono valstybėse rinkėjai vis labiau balsuoja pagal saugumo ir kainų augimo klausimus. Tai kuria palankią terpę kandidatams, kurie žada greitus sprendimus, o jų politinis stilius dažnai remiasi konfliktu ir aiškiai įvardijamu priešu.
Ekspertai pabrėžia, kad Lotynų Amerikos dešinėjimo procesas nėra vienalytis ir nebūtinai reiškia stabilų ideologinį lūžį visame žemyne. Dalis šalių patiria ciklinius svyravimus tarp kairės ir dešinės, o rinkimų rezultatus neretai lemia ekonominės krizės, korupcijos skandalai ir visuomenės nuovargis nuo esamos valdžios, nepriklausomai nuo jos ideologijos.