Tag: Jeruzalė

  • Pranešama apie dvi naujas „Assassin’s Creed“: veiksmas senovės Romoje ir Jeruzalėje

    Pranešama apie dvi naujas „Assassin’s Creed“: veiksmas senovės Romoje ir Jeruzalėje

    Internete plinta informacija apie du galimus naujus „Assassin’s Creed“ projektus – vieną, nukeliantį į senovės Romą, ir kitą, skirtą mobiliesiems įrenginiams, su veiksmo vieta Jeruzalėje.

    Taip teigia jutuberis Xj0nathan, kuris tvirtina remiantis dviem šaltiniais, turinčiais prieigą prie „Ubisoft“ sistemų. Vis dėlto šie duomenys kol kas nėra oficialiai patvirtinti.

    Pasak jo, žaidimas senovės Romoje turėtų turėti kodinį pavadinimą „Mars“. Minima ir tai, kad veiksmo vieta galimai būtų susieta su kuriamu „Assassin’s Creed“ serialu.

    „Assassin’s Creed“ serijoje Roma jau buvo matyta – 2010 metų „Brotherhood“, tačiau tuomet žaidėjai keliavo į renesansinį, o ne senovės Romos laikotarpį.

    Mobilioji dalis Jeruzalėje ir „Pocket“ kodinis pavadinimas

    Antrasis projektas, anot Xj0nathan, turėtų kodinį pavadinimą „Pocket“ ir būtų kuriamas kaip mobilusis žaidimas, kurio veiksmas vyktų Jeruzalėje.

    Teigiama, kad žaidimo eiga galėtų priminti „Mastery Challenge“ režimą iš „Assassin’s Creed Valhalla“, o vizualinis stilius – naujausią „Prince of Persia“ žaidimą. Taip pat minimas personažas vardu Myriam, kuris būtų pagrindinio herojaus ar herojės mentorius.

    Kur šie projektai telpa serijos planuose?

    Straipsnyje primenama, kad „Insider Gaming“ redakcija esą girdėjo panašius kodinius pavadinimus, tačiau jų žurnalistai šią informaciją vertino kaip pernainingą, kad galėtų patys ją patvirtintai publikuoti.

    Tuo pat metu pateikiami ir ankstesni pranešimai apie „Assassin’s Creed Hexe“ – kitą pagrindinės serijos žaidimą. Skirtingi šaltiniai nurodo nevienodus galimus jo išleidimo metus: minima ir 2027, ir 2028 metai.

    Jei „Mars“ projektas iš tiesų pasiektų pilnos gamybos etapą, jis, tikėtina, pasirodytų tik po „Hexe“ premjeros. „Insider Gaming“ nurodyta, kad naujienų apie „Mars“ esą nesitikima iki 2029 ar net 2030 metų.

  • Jeruzalės Šventojo Kapo bažnyčioje po grindimis aptikti senoviniai kapai: ką rodo kasinėjimai

    Jeruzalės Šventojo Kapo bažnyčioje po grindimis aptikti senoviniai kapai: ką rodo kasinėjimai

    Ką rado po bažnyčios grindimis

    Jeruzalėje, Šventojo Kapo bažnyčioje, italų archeologų komanda restauravimo darbų metu po grindimis aptiko senovinį laidojimo kraštovaizdį. Tyrėjai skelbia radę uolose iškirstų kapų, buvusio akmens karjero ir žemdirbystės plotų pėdsakų.

    Pasak archeologų, po šventove identifikuotas ir sodo fragmentas, o taip pat augalinių liekanų, siejamų su alyvmedžiais bei vynmedžiais. Šie atradimai, tyrėjų vertinimu, atitinka biblinį pasakojimą, kad netoli nukryžiavimo vietos buvo sodas ir kapas.

    Istorinė vieta ir jos rekonstrukcijos

    Šventojo Kapo bažnyčia laikoma viena svarbiausių krikščionybės šventovių, nes tradicija ją sieja su Jėzaus nukryžiavimo, palaidojimo ir prisikėlimo vieta. Dabartinio komplekso ištakos siejamos su Romos imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju, kurio iniciatyva ketvirtajame amžiuje čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia.

    Per šimtmečius pastatas ne kartą buvo niokotas ir perstatomas, todėl šiandieninis vaizdas yra kelių statybos ir restauravimo etapų rezultatas. Dėl skirtingų krikščioniškų konfesijų dalijamos atsakomybės už šventovę ilgą laiką didesni struktūriniai pakeitimai, įskaitant kasinėjimus, buvo sunkiai suderinami.

    2016 metais prasidėję didesni restauravimo darbai tapo proga išsamiau ištirti požeminius sluoksnius. Iš pradžių planuotas grindų atnaujinimas palaipsniui virto platesnio masto archeologiniu projektu, leidusiu pažvelgti į tai, kas šioje vietoje buvo dar prieš bažnyčios statybas.

    Ką tai reiškia Jėzaus kapo klausimui

    Kasydami po bažnyčia tyrėjai fiksavo uolose iškirstus kapus, būdingus senovės Jeruzalės apylinkėms. Evangelijose Jėzaus kapas taip pat aprašomas kaip uoloje iškirsta laidojimo vieta, todėl pats kontekstas, archeologų teigimu, dera su rašytiniais pasakojimais.

    Komandos vadovė Francesca Romana Stasolla, dirbanti Romos universitete „La Sapienza“, radinius aiškina kaip laidojimo vietovės požymius. Jos vertinimu, duomenys leidžia manyti, kad tarp Golgotos ir kapų galėjo būti dirbama žemė, o ne vientisas užstatymas.

    Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra galutinis įrodymas, jog po Šventojo Kapo bažnyčia yra būtent Jėzaus palaidojimo vieta. Nėra rasta užrašų ar kitų tiesioginių ženklų, kurie vienareikšmiškai susietų konkretų kapą su istoriniu asmeniu, o dalies radinių datavimas dar tikslinamas.

    Atradimai greičiau sustiprina bendrą vaizdą, kad vieta, kurią krikščionys garbina šimtmečius, atitinka Naujojo Testamento aprašomą geografinį ir archeologinį kontekstą. Artimiausiu metu laukiama detalesnių publikacijų, kurios turėtų paaiškinti datavimo metodus ir tikslesnę radinių interpretaciją.

  • Stulbinantis radinys prie Jeruzalės: atkastas 21 km akvedukas, veikęs beveik iki mūsų laikų

    Stulbinantis radinys prie Jeruzalės: atkastas 21 km akvedukas, veikęs beveik iki mūsų laikų

    Prie Jeruzalės per statyboms parengtus archeologinius tyrimus aptikta įspūdingo senovinio vandentiekio sistemos dalis. Izraelio senienų tarnyba pranešė, kad atidengtas vadinamojo Žemutinio Jeruzalės akveduko fragmentas, kadaise tiekęs vandenį į miestą iš pietinių apylinkių.

    Šis akvedukas laikomas vienu sudėtingiausių regiono inžinerinių projektų iš maždaug prieš 2 000 metų. Jo bendras ilgis siekė apie 21 kilometrą, o vanduo tekėjo vien dėl gravitacijos, be siurblių ar kitų mechaninių įrenginių.

    Didžiausias inžinerinis iššūkis buvo preciziškai išlaikyti itin mažą nuolydį per visą trasą. Archeologų vertinimu, daugelyje atkarpų aukščio skirtumas sudarė maždaug 1 metrą kilometrui, todėl trasą teko tiksliai derinti prie reljefo ir uolienų.

    Pasak tyrėjų, sistemoje buvo numatytos vietos valymui ir priežiūrai, kad būtų galima šalinti sąnašas ir užsikimšimus. Būtent tokia priežiūros logika, kartu su periodiniais remontais, leido akvedukui išlikti naudojamam, nors ir su pertraukomis, iki maždaug prieš 100 metų.

    Kaip akvedukas keitėsi per šimtmečius

    Atidengta atkarpa parodė, kad konstrukcija laikui bėgant buvo ne kartą perdirbta. Ankstyviausiu laikotarpiu vanduo tekėjo tinku išklotu kanalu, kuris buvo suformuotas iš statybinių medžiagų ir pritaikytas ilgalaikiam vandens poveikiui.

    Maždaug prieš 500 metų, Osmanų laikotarpiu, dalyje sistemos originaliame kanale įrengti keramikiniai vamzdžiai. Tyrėjai taip pat fiksuoja pasikeitusią išorinių sienų apdailą, kai į dar neišdžiūvusį tinką buvo įspaudžiami smulkūs akmenukai, sukuriant būdingą faktūrą.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie patobulinimai rodo nuolatinę vandens tiekimo svarbą Jeruzalei. Keičiantis politinėms epochoms ir technologijoms, infrastruktūra buvo pritaikoma, tačiau jos pagrindinė funkcija išliko ta pati.

    Ką planuojama daryti su radiniu

    Skelbiama, kad atidengta atkarpa nebus užpilta ar visiškai izoliuota nuo aplinkos. Pagal dabartinius planus ji turėtų tapti vietos traukos objektu, pritaikytu lankymui ir pažinimui.

    Izraelio senienų tarnyba taip pat svarsto platesnę viziją sukurti vientisą maršrutą, leidžiantį keliauti palei akveduką nuo pietinės Jeruzalės dalies iki Senamiesčio. Tokiu būdu senovinė vandentiekio sistema galėtų tapti ne tik mokslo, bet ir kultūrinio turizmo infrastruktūros dalimi.

  • Naujos gimnazijos vardas kaitina aistras: 180 idėjų atsijojo iki 10, spręs Verkių gyventojai

    Vilniuje statomai naujai gimnazijai ieškomas pavadinimas sulaukė didelio gyventojų aktyvumo: per pirmąjį etapą pateikta daugiau kaip 180 siūlymų. Atrankos metu sutampantys ar jau egzistuojantys pavadinimai buvo pašalinti, o galutiniam balsavimui palikta 10 dažniausiai pasikartojusių variantų.

    Tarp finalininkų atsirado ir pavadinimai, paremti žmonių vardais, ir bendriniai, labiau atspindintys vietos identitetą. Savivaldybė nurodo, kad siūlymuose ryškėja kelios kryptys: vietos istorija, gamta, ryšys su Vilniumi, aplinkiniai rajonai, bendruomenės vertybės bei ateities mokyklos vizija.

    Balsuoti už labiausiai tinkantį pavadinimą gali Verkių seniūnijoje gyvenamąją vietą deklaravę gyventojai. Balsas atiduodamas vieną kartą, o patvirtinimas trumposios žinutės būdu gyventojui nekainuoja.

    Gyventojų išrinktas variantas dar nebus galutinis: jį svarstys Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties komisija. Galutinį sprendimą dėl gimnazijos pavadinimo priims Vilniaus miesto savivaldybės taryba.

    Nauja gimnazija statoma Mykolo Marcinkevičiaus gatvėje, Jeruzalės rajone, Verkių seniūnijoje. Skelbiama, kad mokykla duris planuoja atverti 2027 metų pabaigoje ir joje galės mokytis iki 480 mokinių, o sporto bei lauko erdvės būtų pritaikytos ir aplinkinių rajonų gyventojams.

  • Gerbėjai priblokšti: serialo Ranczo legendinės vietos atgijo žaidime, detalės stulbina

    Gerbėjai priblokšti: serialo Ranczo legendinės vietos atgijo žaidime, detalės stulbina

    Lenkijoje kultiniu tapęs serialas „Ranczo“ ir po daugelio metų išlaiko ištikimą gerbėjų auditoriją. Pirmieji epizodai buvo parodyti 2006 metais, o kūrėjai ne kartą pabrėžė, kad sėkmę lėmė taiklūs dialogai, ryškūs personažai ir atpažįstamai perteiktas kaimo gyvenimas.

    Nors ilgą laiką atrodė, kad istorija jau baigta, šiam laikotarpiui planuojamas sugrįžimas su finaliniu sezonu. Skelbiama, kad jis paremtas dar 2018 metais mirusio scenaristo Andrzejaus Grembowicziaus palikta medžiaga, o nauji epizodai turėtų pasirodyti žiemą.

    Kol gerbėjai laukia tęsinio, internete daugėja su serialu susijusių kūrybinių projektų. Šį kartą dėmesį patraukė „Euro Truck Simulator 2“ modifikacija, kurioje atkurti atpažįstami Vilkovyjų pasaulio vaizdai, įkvėpti realios Jeruzalės gyvenvietės Mazovijoje.

    Modifikaciją sukūrė Julianas Zdunekas, bendruomenėje žinomas slapyvardžiu Jullos. Jis nuo 2020 metų kuria Lenkijos žemėlapio projektą maždaug 1:3 masteliu ir nuolat plečia lokacijų kiekį, siekdamas, kad maršrutai ir aplinka atrodytų kuo tikroviškiau.

    Naujausioje projekto dalyje žaidėjai atpažįsta serialo atmosferą kuriančias detales: centrinę aikštę, vietinę parduotuvę „U Krysi“ ir simbolinėmis tapusias suolelių vietas, kurios seriale buvo vienas ryškiausių bendruomenės gyvenimo akcentų. Socialiniuose tinkluose paskelbti vaizdai sulaukė gausybės reakcijų, o komentaruose gerbėjai gyrė kruopštumą ir tikslumą.

    Toks fanų kūrybiškumas atspindi platesnę tendenciją, kai populiarios kultūros kūriniai persikelia į žaidimų bendruomenes per modifikacijas. Žaidimų kūrimo įrankiai ir aktyvios bendruomenės leidžia serialų bei filmų pasaulius prikelti naujam gyvenimui, o detalių autentika dažnai tampa svarbiausiu sėkmės kriterijumi.

  • Po Jeruzalės gatvėmis aptiko paslaptingą tunelį: archeologai dar nežino, kam jis tarnavo

    Po Jeruzalės gatvėmis aptiko paslaptingą tunelį: archeologai dar nežino, kam jis tarnavo

    Jeruzalės centre archeologai aptiko didelį požeminį tunelį, kurio tiksli kilmė ir paskirtis kol kas lieka neaiški. Pirminiai duomenys rodo, kad tai ne atsitiktinė ertmė, o sąmoningai suformuota konstrukcija su akivaizdžiais žmogaus darbo pėdsakais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tunelio sienos ir lubos yra stabilios, akmeninės, kai kur matyti preciziški akmens pjūviai. Dalis atkarpų turi vėlesnių pertvarkymų ir sutvirtinimų ženklų, todėl spėjama, kad objektas buvo naudojamas ilgą laiką arba pritaikomas keičiantis poreikiams.

    Kam galėjo būti skirtas?

    Didžiausia mįslė – tunelio funkcija. Ekspertai neatmeta, kad jis galėjo turėti praktinę paskirtį, pavyzdžiui, būti susijęs su vandens tiekimu, slaptu judėjimu mieste ar strateginiais perėjimais po tankiai apgyvendintomis teritorijomis.

    Kartu svarstoma ir ritualinė ar simbolinė reikšmė, nes Jeruzalės istoriniame sluoksnyje persipina skirtingų epochų religiniai bei politiniai kontekstai. Vis dėlto kol kas trūksta tiesioginių radinių, kurie leistų vienareikšmiškai pririšti tunelį prie konkretaus laikotarpio ar tradicijos.

    Kuo šis radinys išsiskiria?

    Nors Jeruzalėje anksčiau aptikta ne viena požeminė struktūra – cisternų, vandens kanalų ar siaurų praėjimų – šis tunelis išsiskiria savo mastu ir atlikimo kokybe. Kai kurios atkarpos išliko beveik nepaliestos, nepaisant šimtmečius trukusio grunto slėgio ir vėlesnės žmogaus veiklos mieste.

    Tyrėjams ypač įdomi tunelio vieta miesto audinyje, nes požeminė infrastruktūra dažnai atspindi, kaip Jeruzalė augo ir persitvarkė per skirtingas epochas. Kai kuriose vietose įžvelgiami požymiai, galintys sietis su gynybinėmis funkcijomis ar prieigos prie vertingų išteklių kontrole.

    Kas laukia toliau?

    Archeologai planuoja tęsti darbus ir tiksliau sužymėti visą tunelio trasą, taip pat patikrinti, ar jis jungiasi su kitais po žeme esančiais objektais. Tam ketinama pasitelkti modernius metodus, įskaitant lazerinį skenavimą ir 3D žemėlapių sudarymą, kurie leidžia detaliai fiksuoti net sunkiai pasiekiamas vietas.

    Tikimasi, kad nuoseklios analizės padės atkurti pirminį tunelio planą ir suprasti jo vaidmenį senojo miesto infrastruktūroje. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai gali papildyti žinias apie to meto inžineriją, geologijos išmanymą ir kasdienius Jeruzalės gyventojų poreikius.

  • Negyvosios jūros ritiniai atkeliauja į Vašingtoną: ką jie pakeitė Biblijos istorijoje ir kodėl svarbu

    Gegužę Vašingtone, Biblijos muziejuje, lankytojams bus pristatyti keli itin reti Negyvosios jūros ritinių fragmentai, tarp jų ir Izaijo knygos ištraukos. Paroda veiks iki rugsėjo, o organizatoriai tikisi, kad eksponatai padės plačiau pažvelgti į laikotarpį, kai formavosi ankstyvoji judaizmo ir krikščionybės tekstų tradicija.

    Negyvosios jūros ritiniai laikomi vienu svarbiausių XX amžiaus archeologinių atradimų, nes tai vieni seniausių žinomų Biblijos tekstų liudijimų. Iki jų atradimo seniausios plačiai žinomos hebrajiškos Biblijos kopijos dažnai buvo siejamos su viduramžiais, o Kumrano radiniai tyrėjus priartino prie tekstų ankstyvosios raidos gerokai daugiau nei tūkstantmečiu.

    Ritiniai buvo aptikti 1947 metais netoli Negyvosios jūros esančiuose Kumrano urvuose ir apima maždaug 1 000 rankraščių, išlikusių tūkstančiais fragmentų. Jie rašyti ant pergamento, papiruso, o kai kuriais atvejais minimi ir įrašai ant plonų metalinių lakštų.

    Tekstai užrašyti keliomis to meto regionui svarbiomis kalbomis, pirmiausia hebrajų ir aramėjų, taip pat aptinkama graikų kalbos pėdsakų. Mokslininkams tai leidžia ne tik lyginti konkrečias Biblijos vietas, bet ir sekti, kaip skirtingose bendruomenėse plito, kito ir buvo perrašinėjami religiniai tekstai.

    Be Izaijo knygos fragmentų, ekspozicijoje numatyti apokrifiniai pasakojimai, įskaitant tekstą apie Nojaus gimimą, kuriame pateikiamos detalės, nepatenkančios į tradicinį biblinį pasakojimą. Taip pat planuojama rodyti Tobito knygos fragmentus, siejamus su žydų religinių pasakojimų tradicija, kurioje pabrėžiami tikėjimo, išgijimo ir dieviško vedimo motyvai.

    Parodoje numatyta pristatyti ir su Jeruzalės istorija siejamus artefaktus, padedančius geriau įsivaizduoti I amžiaus religinį ir socialinį kontekstą. Tarp minimų objektų yra piligrimų kelio grindinio fragmentai, taip pat vadinamasis Magdalos akmuo, siejamas su sinagogų interjeru ir Toros ritinių laikymo tradicijomis.

    Negyvosios jūros ritiniai aktualūs ne vien tikėjimo bendruomenėms. Istorikams ir filologams jie svarbūs kaip senovės raštijos ir rankraščių kultūros šaltinis, parodantis, kaip dirbo raštininkai, kokias medžiagas naudojo ir kokie teksto variantai cirkuliavo skirtingose grupėse.

    Parodos kuratoriai pabrėžia, kad lankytojams svarbu ne tik pamatyti pačius fragmentus, bet ir suprasti jų geografinį bei istorinį foną.

    „Norime, kad žmonės suprastų vietą, geografiją ir istorinį kontekstą, kad susitikę su ritiniais galėtų juos geriau perskaityti ir įvertinti“, – sakė parodos kuratorė.

    Tokio tipo ekspozicijos paprastai derina mokslinę informaciją ir edukacinius sprendimus, nes originalūs fragmentai yra trapūs, o jų interpretavimas reikalauja specialių žinių. Dėl to muziejai vis dažniau pasitelkia skaitmenines rekonstrukcijas ir paaiškinimus, tačiau pagrindinis parodos traukos taškas išlieka autentiškas, ranka rašytas tekstas, išgyvenęs du tūkstantmečius.