Krateriai atsirado dėl „Perseverance“ misijos
Mokslininkai nustatė, kad 5 nauji krateriai Marse atsirado ne nuo meteoritų, o nuo NASA „Mars 2020“ misijos įrangos, kuri buvo numesta įskriejant į planetos atmosferą. Skirtingai nei natūralūs smūgiai, šiuo atveju buvo žinomi tikslūs detalių parametrai, todėl atsivėrė reta galimybė patikrinti modelius realiomis sąlygomis.
Į Marsą, kai aparatas buvo maždaug 1 300 kilometrų aukštyje, buvo atkabinti du volframiniai balastai, kurių kiekvienas svėrė apie 77 kilogramus. Kartu į paviršių vėliau nusileido ir kruizinės pakopos nuolaužos, kurių bendra masė siekė apie 540 kilogramų.
Kur ir kaip smogė įranga
Smūgiai įvyko maždaug 70 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Jezero kraterio, kur šiuo metu dirba marsaeigis „Perseverance“. Krateriai aptikti slėnių ir nuogulų zonoje netoli senovinės deltos, kuri laikoma viena perspektyviausių vietų ieškoti praeities tinkamumo gyvybei požymių.
Nustatyta, kad nuolaužos į paviršių trenkėsi nedideliu, apie 10 laipsnių kampu, todėl susidarė nevienodi pažeidimai ir išmestos medžiagos pėdsakai. Du krateriai, pagal skaičiavimus, greičiausiai susidarė nuo volframinių balastų, o likę trys – nuo kruizinės pakopos fragmentų.
Ką netikėto atskleidė Marso gruntas
Tyrėjai, remdamiesi vaizdų analize ir smūgio fizikos modeliavimu, padarė išvadą, kad vietinis paviršiaus sluoksnis yra gerokai silpnesnis, nei prognozuoja standartinės kraterių formavimosi skalės. Kitaip tariant, taikant įprastas taisykles, šio tipo smūgiams būtų pervertinamas kraterių dydis.
„Nustatėme, kad medžiaga yra gerokai silpnesnė, nei numato standartiniai kraterių mastelio dėsniai, todėl jie pervertina kraterių dydį tokio tipo smūgiuose“, – teigė tyrėjai.
Apskaičiuotas grunto sanglaudos stipris siekė apie 7 kilopaskalius, tai prilyginama labai biriai, smėlingai medžiagai. Rezultatai dera su ankstesnėmis įžvalgomis iš „InSight“ misijos bandymo įsigręžti į Marsą, kai šilumos zondas susidūrė su netikėtai sudėtingomis, grumstuotomis savybėmis ir trinties stoka.
Ši išvada svarbi ne tik geologijai, bet ir inžinerijai, nes padeda tiksliau vertinti rizikas būsimoms nusileidimo misijoms. Silpnesnis, mažo tankio paviršius ir seklus smūgio kampas reiškia, kad didelio tankio objektai gali elgtis kitaip, nei rodo supaprastinti modeliai, o paklaidos kai kuriais atvejais gali siekti net kelis kartus.
Nuo kosminių nuolaužų iki mokslo eksperimento
Krateriai identifikuoti naudojant NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ zondo kameras, palyginus naujus vaizdus su senesniais kadrais, darytais iki 2020 metais vykusio nusileidimo. Nauji pažeidimai išsiskyrė ryškiu šviežumu ir atspindžio savybėmis, būdingomis neseniai sujudintoms nuoguloms.
Mokslininkų vertinimu, tokie netyčiniai smūgiai yra ypač vertingi, nes natūralių meteoritų atveju dažniausiai nėra žinoma tiksli masė, tankis ar atskriejimo kampas. Kai technikos parametrai žinomi, nuolaužos tampa tarsi kontroliuojamu lauko eksperimentu, leidžiančiu patikslinti skaičiavimo metodus ir geriau suprasti Marso paviršiaus mechanines savybes.
Ateityje panašūs tyrimai gali būti pritaikyti ir stebint natūralius objektus, jei pavyktų tiksliau atkurti jų charakteristikas pagal atmosferoje matomus ugnies kamuolius ir smūgio pėdsakus. Tačiau kol kas „Perseverance“ misijos palikti krateriai tapo reta proga patikrinti teoriją realiame Marse, o rezultatai rodo, kad Raudonosios planetos paviršius kai kuriose vietose gali būti gerokai trapesnis, nei manyta.
