Tag: Johnso Hopkinso universitetas

  • Mokslininkai paneigė 80 metų mitą: šikšnosparniai nėra akli ir medžiodami remiasi rega

    Šikšnosparniai nėra akli – priešingai, skrisdami jie judina akis taip, kad stabilizuotų vaizdą ir galėtų sekti judančius objektus. Taip paneigiamas mitas, kartotas daugiau nei 80 metų.

    Kaip rašo „Infobae“, tai parodė Johnso Hopkinso universiteto mokslininkų tyrimas, publikuotas žurnale „Current Biology“. Jame teigiama, kad gyvūnai orientuojasi ne vien echolokacija – svarbūs ir regėjimas bei klausa.

    Tyrėjai fiksavo šikšnosparnių akių judesius, kai jiems buvo rodomi judantys vaizdai, taip pat tada, kai patys gyvūnai suko galvą. Duomenys patvirtino, kad šikšnosparniai geba sekti judančius objektus ir turi tam reikalingus akių refleksus.

    Įdomu tai, kad kai mokslininkai pasukdavo šikšnosparnių galvas į šonus, akys beveik nejudėdavo – tai stipriai skiriasi nuo daugelio kitų žinduolių. Tyrėjų manymu, tokia sistema gali būti pritaikyta akrobatiniams manevrams ore.

    Kaip veikia jų regėjimo „stabilizatorius“

    Tyrimas parodė ryškią akių reakciją į signalus iš otolitinių organų vidinėje ausyje – struktūrų, kurios padeda jausti gravitaciją ir linijinį judėjimą. Paprastai tariant, tai viena pagrindinių pusiausvyros sistemos dalių.

    Mokslininkai spėja, kad akių judesių sekimo mechanizmas gali būti tarsi „užmigdytas“, kai gyvūnas nejuda, ir aktyvuojamas tada, kai ore reikia greitų, tikslių posūkių bei manevrų.

    Regėjimas padeda medžioklėje

    Kitas tyrimas, publikuotas „Proceedings of the National Academy of Sciences“, papildo šią išvadą: šikšnosparniai regėjimą naudoja ir medžioklei. Duomenys, surinkti specialiais jutikliais, parodė, kad šviesesnėje aplinkoje jų echolokacijos dažnis mažėjo maždaug perpus, o „šūksnių“ garsumas didėjo iki 7 decibelų.

    Taip pat nustatyta, kad esant ryškesniam apšvietimui šikšnosparniai skraidydavo greičiau ir intensyviau plasnodavo sparnais: greitis augo nuo maždaug 18,7 km/val. tamsoje iki apie 28,4 km/val. dienos šviesoje. Grobio sučiupimas šviesesnėmis sąlygomis vyko maždaug 50 proc. greičiau.

    Tyrimo autorė, Orhuso universiteto mokslininkė Laura Stidsholt aiškino, kad tai reiškia viena: kai šikšnosparniai turi pakankamai šviesos, jie mažiau remiasi vien akustiniu grobio sekimu, nes gauna papildomos jutiminės informacijos.

    Tuo metu Leibnizo evoliucinės biologijos instituto evoliucinės ekologijos skyriaus vadovė Christiane Voigt atkreipė dėmesį, kad vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai ypač aktyvūs sutemose ir ankstyvomis nakties valandomis. Tikėtina, jog būtent tada jie efektyviausiai suderina echolokaciją ir regėjimą.