Viduramžių Anglijos karaliaus Henriko II keturi sūnūs – Henrikas Jaunasis Karalius, Ričardas Liūtaširdis, Džefris Bretanietis ir Jonas Bežemis – per kelis dešimtmečius trukusius konfliktus atsigręžė prieš tėvą ir vienas prieš kitą. Ši dinastinė kova tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl didžiulė Anžu (Angevin) imperija galiausiai subyrėjo.
Imperija, suformuota Henriko II valdose sujungus Angliją ir plačius žemių plotus Prancūzijoje, aprėpė didelę dalį šiandieninės Prancūzijos. Straipsnyje, kurį publikuoja „The Collector“, pabrėžiama, kad tokiai teritorijai išlaikyti reikėjo šeimos vienybės, tačiau būtent jos ir pritrūko.
Henrikui II problema buvo dviguba: jis turėjo ir daug žemių, ir daug įpėdinių. Tuo metu pirmagimystės principas dar nebuvo galutinai įsitvirtinęs, todėl valdovas planavo turtą ir titulus paskirstyti keliems sūnums, o ne vienam vyriausiajam.
Toks sprendimas, nors ir atrodė praktiškas, tapo nuolatinių ambicijų, pavydo bei politinių intrigų šaltiniu. Kartu tai atvėrė galimybių Prancūzijos karūnai, kuri galėjo išnaudoti Plantagenetų šeimos nesantaiką savo naudai.
Karalius be karalystės ir pirmasis maištas
1170 metais Henrikas II neįprastai savo gyvenimo metu karūnavo vyriausią išlikusį sūnų Henriką, vadintą Jaunuoju Karaliumi. Tai turėjo sustiprinti dinastinį stabilumą ir užtikrinti sklandų sosto paveldėjimą.
Tačiau praktikoje Henrikas Jaunasis Karalius liko „karalius be karalystės“: jis neturėjo realios valdžios ir finansinės savarankiškumo, o tai reiškė priklausomybę nuo tėvo. Nepasitenkinimas augo, o išeities jis nematė – tėvas neketino nei pasitraukti, nei dalintis faktine galia.
Lūžio tašku tapo 1173 metų vasaris, kai Henrikas II paskelbė ketinantis perduoti jaunėliui Jonui tris strategiškai svarbias pilis. Kadangi tai buvo laikoma dalimi to, ką turėjo paveldėti Jaunasis Karalius, sprendimas įplieskė atvirą maištą.
Netrukus į konfliktą įsitraukė ir kiti broliai – Ričardas bei Džefris, o Henriko II žmona Eleonora Akvitaniškė buvo sulaikyta, kai bandė išvykti. Sukilimas ypač smarkiai palietė Normandiją – gyvybiškai svarbų tiltą tarp Anglijos ir žemių žemyne.
Kova truko apie pusantrų metų ir 1174 metais Henrikas II laimėjo, tačiau šeimos taika buvo laikina. Sukilimams kartojantis, imperija silpo, o tėvo ir sūnų santykiai taip ir negrįžo į ankstesnę padėtį.
Ričardo Liūtaširdžio kaina: kryžiaus žygis ir išpirka
Po Henriko Jaunojo Karaliaus mirties 1183 metais pagrindiniu įpėdiniu tapo Ričardas. Vis dėlto konfliktai nesibaigė: Henrikas II mėgino perleisti Akvitaniją Jonui, tačiau Ričardas atsisakė – jis ilgus metus stiprino savo įtaką šiose žemėse.
1189 metais Ričardui perėmus sostą, jis netrukus susitelkė į Trečiąjį kryžiaus žygį. Tam finansuoti Anglijoje buvo įvesti mokesčiai, tapę rimta našta gyventojams.
Nors Jeruzalės užimti Ričardui nepavyko, jis išgarsėjo kaip karys, be kita ko – prie Akrės apgulties. Tačiau kelionė namo baigėsi nelaisve: 1192 metais Ričardą suėmė Austrijos kunigaikštis Leopoldas, o vėliau jis buvo perduotas Šventosios Romos imperatoriaus globai.
Už karaliaus paleidimą pareikalauta 150 000 markių išpirkos – tai, kaip nurodoma, sudarė dvigubas metines Ričardo pajamas iš Anglijos. Gyventojams teko dar kartą mokėti, o valstybė liko finansiškai ir politiškai pažeidžiamesnė.
Jonas Bežemis ir galutinis Anžu imperijos žlugimas
Ričardui žuvus 1199 metais, sostas atiteko jauniausiam broliui Jonui, pravardžiuotam Bežemiu. Jam teko valdyti jau išvargintą valstybę: ilgus metus trukę šeimos konfliktai, mokesčių našta ir kovos su Prancūzija buvo susilpninę Anžu imperijos pamatus.
Jonas dar labiau paaštrino padėtį, kai pats vedė turtingą įpėdinę Izabelę iš Angulemo, kuri buvo siejama su Hju IX de Luzinjanu. Pastarasis skundėsi Prancūzijos karaliui Pilypui II, o tai tapo pretekstu puolimui prieš Jono valdas Prancūzijoje.
Per šiuos konfliktus Jonas prarado svarbias teritorijas, įskaitant Normandiją, kuri Anglijos karūnai priklausė nuo 1066 metų užkariavimo. Pralaimėjimai didino spaudimą didinti mokesčius, o tai skatino nepasitenkinimą ir vidaus konfliktus.
Galiausiai, augant įtampai su baronais, dalis didikų net kvietė Prancūzijos princo Liudviko pajėgas siekti Anglijos sosto. Jonas mirė 1216 metais, palikdamas savo įpėdiniui gerokai mažesnę ir labiau pažeistą valstybę, nei buvo paveldėjęs pats.
Pasakojimą apibendrina simbolinė detalė: Henrikui II priskiriama idėja apie kūrinį, vaizduojantį erelį, kurį drasko jo paties jaunikliai. Valdovas esą suprato, kad didžiausią smūgį jo valdžiai suduos ne išoriniai priešai, o šeimos viduje kilęs karas.