Tag: Josipas Brozas Tito

  • Kaip Jugoslavijos lyderis Josipas Brozas Tito atsilaikė prieš Staliną ir Maskvos spaudimą

    Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga sparčiai stiprino kontrolę Rytų Europoje, tačiau Jugoslavijos lyderis Josipas Brozas Tito pasirinko kitą kelią – jis atsisakė paklusti Josifo Stalino diktatui.

    Šis konfliktas tapo vienu pirmųjų didelių skilimų komunistiniame pasaulyje: 1948 metais Jugoslavija buvo pašalinta iš Kominformo, o Tito vadovybė viešai pasmerkta. Nepaisant to, jis kurso nekeičia ir išlaiko šalį už Maskvos įtakos ribų.

    Tito pozicijas stiprino karo metų patirtis. Jugoslavijos partizanai didelę šalies dalį išlaisvino savo jėgomis, todėl po karo Belgradas galėjo teigti, kad valdžia nebuvo „atnešta“ sovietų, o iškovota vietoje.

    Stalino spaudimas Jugoslavijai turėjo ir labai praktiškų pasekmių – politinę izoliaciją, sumažintą prekybą, atšauktas sutartis bei finansinius suvaržymus. Atsakydama į grėsmes, Jugoslavija ėmė ieškoti manevro tarp blokų, bet kartu išsaugojo vienpartinę socialistinę sistemą.

    Kodėl Tito kelias Maskvai netiko

    Po karo Tito siekė, kad Jugoslavija taptų dominuojanti politinė ir ekonominė jėga Pietryčių Europoje. Jis rėmė glaudesnę integraciją su kaimyninėmis komunistinėmis valstybėmis, ypač Albanija, ir puoselėjo Balkanų federacijos idėją.

    Maskvai pats regioninio bendradarbiavimo sumanymas nebuvo nepriimtinas, tačiau problemą kėlė tai, kad iniciatyvos vis labiau atrodė nepriklausomos nuo sovietų kontrolės. Papildomą įtampą kurstė ir Graikijos pilietinis karas, kai Tito, skirtingai nei atsargiau elgęsis Stalinas, teikė reikšmingą paramą Graikijos komunistams.

    1947 metais įkūrus Kominformą, Jugoslavija tikėjosi solidesnio vaidmens dėl savo karo laimėjimų, bet tai Maskvoje buvo suprasta kaip priešiškumas. Sovietai atšaukė patarėjus, o Stalinas ir Viačeslavas Molotovas laiškuose kaltino Tito nukrypimu nuo marksizmo-leninizmo.

    1948 metų birželį Kominformo susitikime Bukarešte priimta rezoliucija apkaltino Jugoslavijos vadovybę priešiška politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu ir paragino „sveikas jėgas“ partijoje nušalinti Tito. Jugoslavų delegacija posėdyje nedalyvavo, o pats Tito verdikto nepripažino.

    Ekonominis spaudimas ir grėsmės saugumui

    Po skilimo Jugoslavija atsidūrė sudėtingoje padėtyje: sovietų blokas mažino prekybą, atsisakė kreditų ir ribojo ekonominį bendradarbiavimą. Tai buvo skausminga, nes šalies ekonomika daug kuo rėmėsi ryšiais su šiomis valstybėmis.

    Šalia ekonominių priemonių veikė ir propaganda, o prie Jugoslavijos sienų buvo telkiamos pajėgos, kurios, kaip teigiama, turėjo būti pasirengusios puolimui. Vis dėlto Jugoslavija turėjo stiprią ir pakankamai gerai aprūpintą kariuomenę, todėl aplinkinėms šalims be tiesioginės SSRS paramos toks scenarijus būtų buvęs labai rizikingas.

    Jungtinės Valstijos Tito nelaikė artimu sąjungininku, tačiau jo išlikimą vertino kaip strategiškai naudingą – kaip iššūkį sovietų dominavimui komunistiniame pasaulyje. Dėl to buvo suteikta galimybė plėtoti prekybinius ir finansinius ryšius, taip mažinant Jugoslavijos ekonomikos žlugimo riziką.

    1951 metų lapkričio 14 dieną Jugoslavija ir JAV pasirašė susitarimą dėl amerikietiškos karinės pagalbos programos. Tikslas buvo stiprinti ginkluotąsias pajėgas galimos agresijos atveju, o Stalinas tokį žingsnį vertino kaip ypač įžeidžiantį.

    Pasikėsinimų planai ir sistema „tarp blokų“

    Tekste minimi ir dokumentuose aptariami planai pašalinti Tito jėga. Vienas ryškiausių epizodų siejamas su sovietų žvalgybos pareigūnu Iosifu Grigulevičiumi, kuris, veikdamas kaip Kosta Rikos diplomatas, esą turėjo užduotį nužudyti Tito, tačiau ji nebuvo įvykdyta iki Stalino mirties 1953 metais.

    Taip pat kalbama apie 1952 metais svarstytą planą, kuriame minėti biologiniai agentai ir nuodai. Tokie svarstymai rodo, kad smurtinio sprendimo idėja egzistavo, tačiau kiek tiksliai buvo realių bandymų, vertinama atsargiai.

    Stalino mirtis 1953 metais užbaigė pavojingiausią konflikto etapą, nors santykių normalizavimas neįvyko akimirksniu. Tuo metu Jugoslavija tęsė balansavimo politiką: 1953 metais ji prisijungė prie Balkanų pakto kartu su Graikija ir Turkija, nors pats paktas nebuvo NATO dalis.

    Dar vienas Tito išskirtinumo ženklas – ekonominis eksperimentas. 1950 metais Jugoslavijoje priimtas įstatymas, įvedęs darbuotojų savivaldą: darbuotojų taryboms suteiktas formalus vaidmuo valdant įmones, taip atsitraukiant nuo sovietinio centralizuoto modelio.

    Valstybės nuosavybė svarbiausiuose sektoriuose ir planavimas liko, tačiau įmonės gavo daugiau autonomijos. Būtent taip Tito pasiekė tai, ko Stalinas labiausiai nenorėjo – komunistinę valstybę, kuri išliko už Maskvos kontrolės ribų.