Tag: Journal of Archaeological Science

  • Senovės Egipto kačių garbinimas turėjo tamsią pusę: kaukolės atskleidė smurtą ir ligas

    Senovės Egipte katės buvo laikomos šventomis, siejamos su galingomis dievybėmis, ypač deive Bastete. Tačiau naujas kačių mumijų tyrimas rodo, kad dalies jų gyvenimas galėjo būti gerokai žiauresnis, nei įprasta įsivaizduoti.

    Tyrėjai išnagrinėjo 131 gerai išsilaikiusią kačių kaukolę, kilusią iš Beni Hasano – senovinio religinio laidojimo komplekso Egipto viduryje. Kaulai buvo išimti iš mumijų dar XIX amžiuje ir išsaugoti moksliniams tyrimams, o dabar pateikė netikėtų užuominų apie gyvūnų patirtas traumas ir ligas.

    Kaukolėse aptikti sugiję ir nesugiję sužalojimai, dantų bei kaulų pakitimai, infekcijų pėdsakai. Tyrėjai teigia, kad tai dera su aplinka, kurioje buvo ankšta, daug gyvūnų, o konfliktai ir ligos galėjo plisti lengviau.

    Svarbu ir tai, kad šie gyvūnai ne visada buvo mylimi naminiai augintiniai: jų palaikai siejami su praktika gyvūnus mumifikuoti kaip šventas aukas. Tokia paklausa, sprendžiant iš istorinių liudijimų ir radinių, galėjo sukurti ištisą „aukojimui“ skirtų kačių auginimo pramonę.

    Milžiniška mumifikuotų kačių paklausa

    Senovės Egipto požiūris į kates buvo nevienareikšmis. Vienos galėjo būti laikomos namuose ir globojamos, tačiau kitos – renkamos ar auginamos būtent tam, kad būtų paverstos religinėmis aukomis.

    Beni Hasane archeologai aptiko didžiules mumifikuotų kačių sankaupas. Ankstyvieji aprašymai mini duobes su tankiai sukrautais gyvūnų sluoksniais, kai kur – net dešimtimis vienas ant kito.

    XIX amžiaus pabaigoje dalis šių radinių patyrė dar vieną likimo posūkį: tyrime primenama, kad vien 1890-aisiais maždaug 180 000 mumifikuotų kačių buvo išsiųstos į Liverpulį ir parduotos aukcione kaip žemės ūkio trąšos.

    Vis dėlto išliko ir kolekcijų, kurios pateko į muziejus bei buvo išsaugotos mokslui. Būtent tokia, ilgą laiką mažai tyrinėta kolekcija Vienos Gamtos istorijos muziejuje tapo šio darbo pagrindu.

    Ką parodė 131 kaukolės analizė

    Tyrėjų komanda, vadovaujama zooarcheologo Wimo Van Neerio iš Belgijos karališkojo gamtos mokslų instituto, vertino gyvūnų amžių, rūšis, ligų bei traumų požymius. Taip pat buvo taikyta radioaktyviosios anglies analizė ir kaulų cheminiai tyrimai, padėję geriau suprasti, kada ir kokiomis sąlygomis šios katės gyveno.

    Iš 131 kaukolės 81 – tai yra beveik 62 proc. – turėjo bent vieną patologinį pakitimą. Tarp jų – periodontito požymiai (uždegiminė liga, pažeidžianti dantį laikančius audinius) bei trūkstami dantys, nors dalis jų galėjo būti įgimta ypatybė.

    Be to, dalyje kaukolių fiksuoti kaulo paviršiaus pakitimai: duobėtumas, smulkios perforacijos akiduobių srityje. Tokie požymiai gali sietis su infekcijomis ar medžiagų apykaitos sutrikimais, taip pat – su mitybos stoka, tačiau vien pagal kaukoles tikslios diagnozės ne visada įmanomos.

    Tyrėjai pabrėžė ir ribotumą: išlikus tik kaukolėms, neįmanoma įvertinti, kiek ligų ar traumų požymių buvo likusioje kūno dalyje.

    Traumos, kurios gali rodyti ir žmogaus smurtą

    Ryškiausią įspūdį paliko sužalojimai. Iš 131 kaukolės 14 turėjo trauminių pažeidimų – lūžių, įdubimų ar pradūrimų, kurie, sprendžiant pagal formą, galėjo atsirasti tiek per gyvūnų konfliktus, tiek dėl žmogaus veiksmų.

    Dalis sužeidimų buvo sugiję – tai reiškia, kad katės po patirtų traumų dar kurį laiką išgyveno. Kiti pažeidimai gijimo požymių neturėjo, todėl galėjo įvykti prieš pat mirtį, tapti mirties priežastimi arba atsirasti jau po jos.

    Kai kurie pradūrimai panašėjo į įkandimus. Vienu atveju sugijusios žymės mažesnės katės kaukolėje buvo lyginamos su džiungline kate (Felis chaus) – didesniu laukiniu katinu – ir atitiko jo ilčių padėtį.

    Vis dėlto keli radiniai labiau siejami su žmogaus smurtu: vienoje kaukolėje aptikti lygiagrečiai įrėžimai, atitinkantys smūgius aštriu metaliniu įrankiu, o kitur – bukos jėgos sukelti lūžiai ir įdubimai. Tyrėjų vertinimu, dalis kačių galėjo būti tyčia užmuštos ruošiant jas mumifikacijai, nors sugijusios traumos verčia svarstyti ir apie bausmes ar bandymus nutraukti gyvūnų peštynes.

    Tyrimo išvada atsargi: kaukolės gana aiškiai rodo, kas įvyko, tačiau ne visada leidžia tiksliai atsakyti, kodėl. Vis dėlto bendra ligų, įkandimų ir žmogaus sukeltų traumų visuma piešia ne idealizuotą šventų gyvūnų globos, o rizikingos ir kartais žiaurios kasdienybės paveikslą.

    Tyrimas publikuotas „Journal of Archaeological Science“.

  • Neolito urvuose aptiko šiurpius ženklus: kaulai rodo kanibalizmo ritualus prieš 7 000 metų

    Neolito urvuose aptiko šiurpius ženklus: kaulai rodo kanibalizmo ritualus prieš 7 000 metų

    Mokslininkai, ištyrę kelias archeologines vietas Iberijos pusiasalyje, skelbia radę aiškių požymių, kad prieš maždaug 7 000 metų čia galėjo vykti kanibalizmo praktikos. Analizė rodo, jog tai, tikėtina, nebuvo pavienis smurto aktas, o pasikartojantys veiksmai, galėję turėti ritualinę prasmę.

    Tyrimas apėmė tris vietas dabartinės pietų Ispanijos regione: Malalmuerso, Kariguelos ir Majolikaso urvus. Žmogaus kaulų fragmentai šiuose urvuose archeologams žinomi seniai, tačiau ankstesniems vertinimams trūko tikslaus datavimo ir detalesnės mikroskopinės analizės.

    Naujausiame darbe sujungtas radiokarboninis datavimas ir daugiau nei 700 žmogaus kaulų fragmentų mikroskopinis tyrimas. Daugiausia medžiagos rasta Malalmuerso urve, kur identifikuoti bent 36 asmenų palaikai, o jų amžius siejamas su maždaug 5 300–4 950 metais prieš mūsų erą.

    Įpjovos, skilimai ir ugnies pėdsakai

    Didžiausią nerimą tyrėjams kelia kaulų paviršiuje užfiksuoti pėdsakai. Dalis kaulų turi būdingas pjūvio žymes, kurios siejamos su sąmoningu minkštųjų audinių šalinimu akmeniniais įrankiais, o kai kurie kaulai skelti taip, kad būtų galima pasiekti kaulų čiulpus.

    Be to, ant dalies radinių fiksuoti dantų palikti įspaudai, o kai kur matyti aukštos temperatūros poveikio ženklai. Tai leidžia svarstyti, kad kaulai galėjo kontaktuoti su ugnimi arba būti kaitinti, nors vien iš terminių pėdsakų neįmanoma vienareikšmiškai atkurti konkretaus paruošimo būdo.

    Kaukolės paverstos indais

    Kariguelos urve rasti du iš žmogaus kaukolių pagaminti objektai, kurie, tyrėjų vertinimu, buvo apdirbti taip, kad primintų indus ar taures. Kaukolės, pašalinus minkštuosius audinius, buvo perpjautos ir kruopščiai apdorotos, todėl tai nelaikoma atsitiktiniu suardymo rezultatu.

    Toks radinys stiprina prielaidą, kad bent dalis veiksmų turėjo simbolinį ar ritualinį kontekstą. Vis dėlto archeologai pabrėžia, kad panašių artefaktų interpretacija visuomet sudėtinga, nes tarp praktinės paskirties ir ritualo dažnai būna neaiški riba.

    Raudonas pigmentas ir dvi versijos

    Majolikaso urve kai kurie, ypač jaunų žmonių, kaulai buvo padengti raudono pigmento sluoksniu. Analizė parodė, kad tai cinabaras, mineralas, kurio sudėtyje yra gyvsidabrio sulfido, neretai siejamas su simbolinėmis praktikomis įvairiuose priešistoriniuose kontekstuose.

    Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad raudono pigmento pėdsakų aptikta ir ant gyvūnų kaulų. Dėl to kol kas neaišku, ar cinabaras ant žmonių palaikų buvo tepamas sąmoningai, ar galėjo persiduoti netyčia, atliekant kitas veiklas.

    Pagrindinis klausimas lieka, kodėl žmonės galėjo valgyti kitus žmones. Tyrėjai išskiria dvi kryptis: vadinamąjį egzogrupinį kanibalizmą, kai aukomis tampa priešiškų bendruomenių nariai, ir endogrupinį kanibalizmą, kai su mirusiais savos bendruomenės nariais elgiamasi kaip su laidotuvių ritualo dalimi.

    Archeologai pabrėžia, kad kaulų žymės leidžia gana patikimai pasakyti, kas su palaikais buvo daroma, tačiau ne visada atsako, kokią prasmę tai turėjo tuometinėms bendruomenėms. Todėl galutinės išvados apie ritualą ar konfliktą priklausys nuo tolesnių tyrimų, papildomų radinių ir platesnio regioninio konteksto.

    „Kaulų paviršiuje užfiksuoti pėdsakai rodo kryptingus veiksmus, tačiau jų prasmę reikia vertinti atsargiai, įtraukiant visą archeologinį kontekstą“, – teigiama tyrimo išvadose.

  • Įžengė į urvą ir rado 200 000 metų „namų tvarką“: tai keičia požiūrį į protėvius

    Įžengė į urvą ir rado 200 000 metų „namų tvarką“: tai keičia požiūrį į protėvius

    Daugelį dešimtmečių ankstyviausi žmonės dažnai buvo vaizduojami kaip beveik vien išlikimu besirūpinantys, „primityvūs“ medžiotojai. Tačiau nauji tyrimai iš pietinės Afrikos rodo kur kas sudėtingesnį kasdienybės paveikslą: žmonės urvuose ne tik gyveno, bet ir kryptingai organizavo erdvę poilsiui.

    Mokslininkai, nagrinėję Border urvo nuosėdas, aptiko mikroskopinių augalų likučių, leidžiančių atkurti senovinių guolių struktūrą. Nustatyta, kad maždaug prieš 200 000 metų čia buvo klojamos „lovos“ iš žolių, ypač Panicoideae grupei priskiriamų augalų, kurių giminaičių esama ir šiandien.

    Šie guoliai nebuvo atsitiktinai sumestos žolės krūvos. Tyrėjai pastebėjo, kad paklotai būdavo reguliariai atnaujinami, papildomi naujais sluoksniais, o senesnė medžiaga pašalinama, tarsi laikantis nusistovėjusios tvarkos ir higienos įpročių.

    Dar įdomiau tai, kad kai kuriose vietose užfiksuotos pakartotinio deginimo žymės, o ant susidariusio pelenų sluoksnio vėl klojami švieži augalai. Toks ciklas, sprendžiant iš sluoksnių sekos, kartojosi ilgą laiką, o tai rodo ne vienkartinį sprendimą, bet tradiciją.

    Mokslininkų vertinimu, pelenai galėjo atlikti kelias praktines funkcijas: jie padeda izoliuoti nuo drėgno pagrindo ir gali apsunkinti vabzdžių bei parazitų judėjimą. Tokia „pelenų higiena“ būtų buvusi paprasta, bet veiksminga priemonė geresnei miego kokybei ir švaresnei aplinkai užtikrinti.

    Specialistai pabrėžia, kad kryptingas guolių įrengimas reikalauja planavimo, tinkamų medžiagų parinkimo ir nuoseklaus elgesio modelio. Tai siejama su išvystytomis pažintinėmis gebomis ir gebėjimu kurti komfortiškesnę gyvenamąją aplinką, o ne vien reaguoti į momentinius pavojus.

    Tyrimas taip pat rodo, kad urvo naudojimas bėgant tūkstantmečiams kito. Senesniuose sluoksniuose matyti intensyvesnio gyvenimo ir pakartotinių pertvarkymų ženklai, o jaunesniuose gali atsispindėti trumpesni apsistojimai ar mažesnės grupės.

    Tokie duomenys prisideda prie platesnės tendencijos archeologijoje ir paleoantropologijoje, kai ankstyvųjų žmonių elgsena vertinama per kasdienybės, technologinių sprendimų ir socialinių įpročių prizmę. Kuo daugiau randama apčiuopiamų organizuotos buities pėdsakų, tuo mažiau pagrindo lieka senajam stereotipui apie „primityvius“ protėvius.

    Šio darbo išvados publikuotos moksliniame leidinyje Journal of Archaeological Science. Tyrėjai pabrėžia, kad išskirtinai gerai išlikę organiniai pėdsakai suteikė retą galimybę atsekti ne tik tai, ką žmonės veikė, bet ir kaip jie kūrė poilsiui skirtą aplinką.