CP v2

Tag: Judaizmas

  • Zwojai prie Negyvosios jūros atskleidė mįslę: kalendoriuje trūko vienos dienos

    Zwojai prie Negyvosios jūros atskleidė mįslę: kalendoriuje trūko vienos dienos

    Kas rasta Kumrane?

    Tel Avivo universiteto tyrėjai skelbia naują hipotezę apie vadinamąjį 364 dienų kalendorių, minimą Negyvosios jūros ritiniuose. Šis kalendorius ilgus metus kėlė klausimą, ar jis buvo realiai naudojamas kasdien, ar veikiau turėjo religinę, idealaus pasaulio tvarkos prasmę.

    Skirtingai nei daugelyje kitų Antrosios Šventyklos laikotarpio žydų bendruomenių taikyti mėnulio ar mišrūs skaičiavimo būdai, 364 dienų metai sudaro tiksliai 52 savaites. Dėl to šventės kasmet išpuola tą pačią savaitės dieną, o visas ciklas atrodo neįprastai tvarkingas ir lengvai prognozuojamas.

    Kodėl 364 dienos tapo problema?

    Matematinė sistema turi trūkumą: astronominiai, su Saulės ciklu susiję metai yra maždaug viena ketvirtąja dienos ilgesni už 364 dienas. Iš pirmo žvilgsnio menkas skirtumas laikui bėgant kaupiasi ir, nenaudojant pataisų, po kelių dešimtmečių šventės pradėtų ryškiai slinkti metų laikų atžvilgiu.

    Tai ypač svarbu bendruomenėms, kurių šventės siejosi su sezonais, žemdirbystės darbais, derliaus pradžia ir pirmaisiais vaisiais. Jei kalendorius nebesutampa su metų laikais, religiniai ritualai, susieti su gamtos ciklais, tampa vis sunkiau išlaikomi praktikoje.

    Nauja hipotezė: kalendorius galėjo keistis

    Tel Avivo universiteto tyrėja Eshbal Ratzon siūlo paaiškinimą, suderinantį dvi anksčiau konkuruojančias interpretacijas. Pasak jos, 364 dienų kalendorius galėjo būti naudojamas ankstyvuoju Kumrano bendruomenės laikotarpiu, tačiau vėliau jo taikymas realiame gyvenime darėsi vis sudėtingesnis.

    Tokiu atveju kalendorius galėjo išlikti kaip religinis idealas ir tapatybės ženklas net tada, kai praktiniams poreikiams bendruomenė ėmė taikytis prie kito laiko skaičiavimo. Tyrėjų teigimu, tai padėtų suprasti, kodėl ritiniuose kalendoriaus tema minima dažnai, bet pats 364 dienų modelis, žvelgiant grynai astronomiškai, atrodo sunkiai išlaikomas be korekcijų.

    Religija, politika ir ginčas dėl švenčių datų

    Mokslininkų vertinimu, kalendorius buvo ne vien techninis įrankis, bet ir ginčo dėl autoriteto simbolis. Kumrano tradicijoje akcentuota nuostata, kad švenčių tvarka yra dieviškai nustatyta, todėl jos neturėtų reguliuoti žmonės ar religinė administracija.

    Tuo pat metu Jeruzalėje veikę religiniai lyderiai rėmėsi kitu kalendoriniu skaičiavimu, todėl skirtingos sistemos reiškė ir skirtingą šventinių dienų nustatymo praktiką. Tokie nesutarimai galėjo atspindėti platesnę įtampą tarp uždaros bendruomenės ir tuometinio religinio centro, o kalendorius tapo aiškiu riboženkliu, kas laikoma teisinga tradicija.

    Negyvosios jūros ritinių korpuse tyrėjai išskiria apie 20 tekstų, susijusių su kalendoriumi ir astronomija, o vienu reikšmingiausių kontekstų laikoma Jubiliejų knyga. Joje 364 dienų sistema pristatoma kaip teisingas dieviškas modelis, kritikuojant mėnulio kalendoriaus taikymą kitose aplinkose.

    Jei naujoji rekonstrukcija pasitvirtins, 364 dienų kalendorius nebus vertinamas nei kaip vien abstrakti teorija, nei kaip ilgai be priekaištų veikęs praktinis sprendimas. Greičiau tai galėjo būti realiai taikytas, bet vėliau dėl neatitikimų metų laikams vis labiau simboline tapęs laiko tvarkos modelis.

  • Rabinas Briuselyje primena: žydų bendruomenės musulmonų šalyse gali tapti realiu Europos dialogo tiltu

    Rabinas Briuselyje primena: žydų bendruomenės musulmonų šalyse gali tapti realiu Europos dialogo tiltu

    Briuselyje vykusiame susitikime su Europos Komisijos atstovais ir kelių musulmonų daugumos valstybių diplomatais nuskambėjo raginimas, kurį Europa, pasak rabinų, pernelyg dažnai praleidžia: kalbantis apie migraciją, saugumą ar prekybą, verta girdėti ir žydų bendruomenes, šimtmečius gyvenančias šiose visuomenėse.

    Apie tai rašo Rabinas Mendy Chitrik, 2019 metais įkurtos Islamo valstybėse veikiančių rabinų aljanso vadovas. Jo teigimu, vien tai, kad prie vieno stalo sėdėjo rabinai nuo Maroko iki Kazachstano ir kelių šalių ambasadoriai, rodo, jog šios bendruomenės nėra vien istorijos reliktas, o gyvas socialinis ir kultūrinis ryšys.

    „Europa dažnai žiūri į žydų gyvenimą musulmonų šalyse kaip į muziejaus eksponatą, nors tai turėtų būti dabarties pokalbio dalis“, – sakė rabinas Mendy Chitrik.

    Autorius pabrėžia, kad tokios bendruomenės turi patirties, kurios nepakeis jokios ataskaitos: kaip išlikti matoma mažuma, palaikant darbinius santykius su valdžia, dvasininkais ir kaimynais. Jis mini Irano vyriausiąjį rabiną Yehudą Gerami, kuris Briuselyje kalbėjo apie daugiau nei 2 500 metų trunkančią bendruomenės istoriją ir praktinės paramos poreikį.

    Kartu tekste vengiama romantizuoti praeitį. XX amžiuje dalis regiono žydų bendruomenių buvo smarkiai sunaikintos, o persekiojimai ir priverstinės migracijos pakeitė demografinį žemėlapį; tai prisidėjo ir prie to, kad šiandien didelė dalis Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų kilmės žydų bendruomenių telkiasi Europoje.

    Vis dėlto autorius akcentuoja, kad „žlugimas“ nėra vienintelė istorijos kryptis. Marokas pastaraisiais metais žydų paveldą įtraukė į nacionalinį pasakojimą, kai kurios valstybės viešai įamžina žydų indėlį, o Persijos įlankos regione po 2020 metais pasirašytų Abraomo susitarimų atsirado naujų, atviresnių žydų religinio gyvenimo formų.

    Naujausias etapas, pasak rabinų, tapo trapesnis po 2023 metų spalio įvykių Artimuosiuose Rytuose, kai kai kuriose šalyse viešas žydų gyvenimas tapo atsargesnis. Autorius mini smurto atvejus ir išpuolius, pabrėždamas, kad vietinės bendruomenės dažnai neturi jokios sąsajos su geopolitiniais sprendimais, tačiau patiria jų pasekmes kasdienėje aplinkoje.

    Didelė teksto dalis skirta praktikai: mažose bendruomenėse rabinų darbas dažnai reiškia ne viešą politiką, o kasdienes religines paslaugas, švietimą, santuokų ir laidotuvių organizavimą, košerinės priežiūros užtikrinimą. Tai, jo teigimu, reikalauja nuolatinių ryšių ir pasitikėjimo, kurio neįmanoma „greitai sukurti“ krizei prasidėjus.

    Europos Sąjungai siūloma naudoti jau turimus instrumentus ir nedideles priemones: aiškesnį sinagogų registravimo pripažinimą, vizų procedūrų palengvinimą rabinams, galimybę saugiai gabenti religinius reikmenis, kapinių apsaugą. Autoriaus vertinimu, tai nereikalautų naujų biurokratinių mechanizmų, o labiau politinės valios įtraukti šias bendruomenes į dialogą.

    Tekste keliama ir platesnė mintis apie Europoje kylančias įtampas dėl religinių praktikų. Pasak autoriaus, kai ginčijami košerinio skerdimo ar apipjaustymo klausimai, panašūs debatai dažnai paliečia ir musulmonų bendruomenes, todėl praktinis bendradarbiavimas dėl religijos laisvės tampa bendra demokratinių visuomenių darbotvarke.

    Autorius kritiškai vertina ir Europos polinkį idealizuoti viduramžių al Andalus kaip „saugaus atstumo“ tolerancijos simbolį. Jo teigimu, istorinis sugyvenimas buvo sudėtingas ir ne visada taikus, o tikrieji šiandienos pavyzdžiai yra gyvos, nors ir mažos bendruomenės tokiose vietose kaip Stambulas ar Džerba.

    Esminė žinutė paprasta: jei Europa rimtai siekia dialogo su musulmonų pasauliu, ji neturėtų ignoruoti žydų bendruomenių, kurios ten vis dar gyvena. Pasak autoriaus, tai būtų naudinga ne tik žydams, bet ir pačiai Europai, ieškančiai patikimų kanalų, paremiančių ne deklaratyvų, o realų bendradarbiavimą.

  • Kodėl ortodoksiniai žydai gyvena uždarose bendruomenėse: taisyklės, darbas ir interneto ribojimai

    Ortodoxinis judaizmas dažnai siejamas su griežtu religinių nuostatų laikymusi ir gyvenimu uždarose bendruomenėse. Vis dėlto ortodoksų pasaulis nėra vienalytis: jame yra skirtingų krypčių ir tradicijų, tačiau jas vienija įsitikinimas, kad Toros ir Halachos normos turi būti vykdomos kasdienėje buityje.

    Istorikai ortodoksinio judaizmo formavimąsi sieja su ankstyvaisiais naujaisiais laikais, kai dalis bendruomenių ėmė ypač akcentuoti tradicijų tęstinumą ir atsiribojimą nuo modernėjančios visuomenės. Šiandien ortodoksų grupės gali skirtis kalba, maldų tvarka, papročiais ir net politinėmis nuostatomis, tačiau jų gyvenimo ritmą dažniausiai lemia religiniai įsipareigojimai.

    Daugelyje ortodoksų bendruomenių didelė reikšmė teikiama religiniam mokymuisi, šeimos gyvenimui ir aiškiai lyčių vaidmenų atskirčiai. Vaikai neretai mokosi mokyklose su griežta disciplina, o berniukų ir mergaičių ugdymas gali būti organizuojamas atskirai.

    Apranga taip pat tampa tapatybės dalimi: kai kuriose bendruomenėse vyrai dėvi tradicinius juodus paltus, skrybėles, augina peisus. Tokia išvaizda dažnai padeda atpažinti bendruomenę ir pabrėžia jos norą laikytis nusistovėjusio gyvenimo būdo.

    Klausimas, kaip pragyvena uždarose bendruomenėse gyvenantys ortodoksai, dažnai kelia diskusijų, ypač Izraelyje, kur daliai religinių studentų taikomos įvairios paramos formos. Kai kuriose šeimose didesnę pajamų dalį uždirba moterys, o vyrai daugiau laiko skiria religiniams mokslams.

    Toks modelis ne visada užtikrina finansinį stabilumą, ypač didelėse šeimose, todėl dalis ortodoksų namų ūkių susiduria su didesne skurdo rizika. Šią situaciją skirtingai vertina ir pati visuomenė, ir politikai, o diskusijos dėl paramos, darbo rinkos ir švietimo reformų kartojasi ne vienerius metus.

    Dalies ortodoksų bendruomenių požiūriu, moderni žiniasklaida ir internetas gali kelti grėsmę tradiciniam gyvenimo būdui bei vertybėms. Dėl to kai kuriuose namuose atsisakoma televizoriaus, o internetas, jei būtinas darbui, gali būti naudojamas su papildomais filtrais ar ribojimais.

    Tokie sprendimai dažniausiai grindžiami siekiu apsaugoti vaikus ir šeimą nuo turinio, kuris laikomas nederamu, bei sumažinti išorės įtaką. Kritikai tai vertina kaip uždarumo stiprinimą, o bendruomenės atstovai pabrėžia, kad tai yra sąmoningas pasirinkimas, padedantis išlaikyti religinę discipliną.

    Ortodoksinių žydų gyvenimo būdas daugeliui atrodo radikaliai kitoks, tačiau jis remiasi aiškia vertybių sistema ir bendruomeniškumu. Suprasti šiuos skirtumus lengviau prisimenant, kad ortodoksų pasaulis nėra vientisas, o praktikos ir taisyklės gali skirtis priklausomai nuo krypties, šalies ir konkrečios bendruomenės.