Jujuba, dar vadinama gložyne (Ziziphus jujuba) arba kiniška datule, yra senovinis vaisius, nuo Antikos laikų vertinamas dėl saldaus skonio ir panaudojimo tradicinėje mityboje. Šis augalas plačiai paplitęs Azijoje, ypač Kinijoje, taip pat auginamas Pietų Europoje, įskaitant Kroatiją, Italiją ir Bulgariją.
Kroatijoje jujuba dažnai vadinama žižula ir dažniausiai valgoma šviežia kaip užkandis. Istrijoje populiaru vaisius kelias savaites brandinti su cukrumi, kad išsiskirtų sultys ir susiformuotų saldesnis, likeriui tinkamas skonis, o Dalmatijoje džiovinti ar švieži vaisiai dedami į tirštas pupelių sriubas, pavyzdžiui, maneštrą.
Jujubos vaisiai nedideli, ovalūs, prinokę dažniausiai įgauna rusvai raudoną atspalvį, turi ploną odelę ir šviesų, kiek sausesnį minkštimą su kauliuku. Skonis dažnai apibūdinamas kaip primenantis datules ar saldesnę slyvą, tačiau tekstūra gali būti traški, ypač kai vaisius dar ne pernokęs.
Mitybos požiūriu jujubos vertinamos dėl vitamino C, dalies B grupės vitaminų ir mineralų, tarp jų kalcio, fosforo, magnio bei geležies. Jose taip pat yra skaidulų ir antioksidantų, todėl šie vaisiai dažnai minimi kaip galintys prisidėti prie įvairesnės, augaliniais produktais paremtos mitybos.
Tradicinėje kinų medicinoje jujuba siejama su raminamuoju poveikiu ir naudojama kaip viena iš priemonių geresniam miegui bei savijautai palaikyti. Vis dėlto sveikatos teiginius verta vertinti atsargiai: nors mokslinėje literatūroje nagrinėjami jujubos bioaktyvūs junginiai, konkrečios naudos mastas priklauso nuo bendros mitybos ir gyvenimo būdo.
Šviežios jujubos Europoje ne visur lengvai randamos, tačiau dažnai parduodamos džiovintos ar marinuotos. Džiovinti vaisiai tinka košėms, jogurtui, kepiniams ar naminiam musli, o gaminant galima iš jų virti uogienes, sirupus, spausti sultis ar ruošti užpilus.
Norintiems auginti patiems svarbu žinoti, kad jujubos medžiai geriau jaučiasi šiltesniame klimate ir gali būti jautresni stipriems šalčiams. Todėl prieš sodinant verta įvertinti vietos žiemos temperatūras, parinkti saulėtą, nuo vėjų apsaugotą vietą ir pasidomėti konkrečios veislės atsparumu.