Majų miestas Akė (Ake) Jukatane smuko ir prarado reikšmę, tačiau jo istorija tuo nesibaigė – archeologiniai duomenys rodo, kad žmonės miesto teritorijoje gyveno dar kelis šimtmečius.
Gyventojai įsikūrė buvusių mūrų ir akmeninių konstrukcijų apsuptyje, o senųjų pastatų likučius panaudojo naujiems, daug kuklesniems namams statyti.
Akė kadaise buvo vienas svarbių majų civilizacijos centrų su monumentaliais statiniais ir akmeniniais kompleksais. Maždaug 1000–1100 metais miestas pradėjo patirti krizę – prie jos prisidėjo politiniai neramumai ir sausros.
Užuot visiškai apleidę vietą, žmonės prisitaikė: ėmė statyti lengvesnes konstrukcijas iš medinių stulpų, dengtas šiaudais, o aplink mėtęsi akmeniniai blokai tapo naujų būstų pamatais.
Ruinos virto gyvenamu kvartalu
Tyrimai rodo, kad tai nebuvo trumpalaikiai apsilankymai ar pavienių žmonių stovyklos. Akės teritorijoje fiksuojami gyvenamieji sampilai (piliakalniai), liudijantys apie gausesnę ir nuolat čia gyvenusią bendruomenę.
Archeologai rado įvairių kasdienybės pėdsakų: keramikos šukių, gyvūnų kaulų, akmeninių įrankių, skirtų maistui smulkinti, taip pat audimo svarmenų, naudotų tekstilei gaminti.
Šie radiniai leidžia spręsti, kad žmonės ruošė maistą, apdirbo žaliavas ir gamino drabužius. Aptikta ir palaidojimų bei pėdsakų, susijusių su smilkalų deginimu – vadinasi, net pasikeitus gyvenimo sąlygoms, išliko ritualinių praktikų.
Kada gyvenimas Akėje baigėsi?
Bendra tyrėjų išvada – gyvenvietė Akėje galėjo išsilaikyti maždaug nuo 1100 iki 1550 metų, taigi apie 450 metų po miesto nuosmukio.
Paskutiniai žinomi istoriniai paminėjimai apie Akę siejami su 1567 metais: išlikęs to laikotarpio laiškas tampa svarbiu orientyru bandant nustatyti, kada vietos bendruomenė galutinai pasitraukė.
Mokslininkai spėja, kad gyvenvietės pabaiga galėjo būti susijusi su ispanų kolonizacija ir priverstiniu vietinių gyventojų perkėlimu. Apie Akę skelbiama mokslo žurnale „Latin American Antiquity“.