Senovės majams raudona spalva simbolizavo gyvybę, todėl ja dengdavo sienas, šventus objektus ir net mirusiuosius. Tačiau nauji tyrimo duomenys rodo, kad ši ryški spalva galėjo turėti mirtiną kainą – aplinkoje kaupėsi gyvsidabris.
Meksikos Jukatano pusiasalyje atlikta ežerų nuosėdų analizė atskleidė didelę gyvsidabrio taršą, trukusią šimtmečius per majų gyvenimo laikotarpį. Viename telkinyje koncentracijos pasiekė lygį, kuris kelis kartus viršijo ribą, siejamą su dideliu pavojumi vandens ekosistemoms.
Labiausiai tikėtina taršos kilmė – cinoberis, ryškiai raudonas mineralas (gyvsidabrio sulfidas), naudotas kaip pigmentas. Šiauriniame Jukatane jis buvo retas, todėl, manoma, į regioną patekdavo per tolimojo atstumo prekybą, o kai kuriais atvejais buvo naudojamas ir skystas gyvsidabris.
Kai gyvsidabrio kiekis didėjo, fiksuoti ir ekosistemos pokyčiai: mažėjo mikroorganizmų, prastėjo sąlygos smulkiems bestuburiams, o maisto grandinės ėmė irti. Tyrėjai pabrėžia, kad poveikis galėjo būti ilgalaikis ir apimti ne vieną majų gyvenvietę.
Nuosėdų „laiko kapsulės“ iš dviejų telkinių
Tyrėjų grupė, vadovaujama Matthew Nealo Waterso iš Auburno universiteto, 2023 metais paėmė nuosėdų gręžinius iš Lago Cobá – ežero šalia svarbaus majų miesto – ir iš Cenote Xcach, smegduobės tipo ežerėlio prie mažai tyrinėtos gyvenvietės.
Nuosėdų sluoksniai, kaupti daugiau nei 2 000 metų, leido atsekti taršos dinamiką skirtingais laikotarpiais. Sluoksniai datuoti pagal medžio anglies ir medienos fragmentus, o vėliau juose tirtos gyvsidabrio koncentracijos.
Lago Cobá telkinyje gyvsidabrio kiekis pradėjo ryškiau kilti apie mūsų eros 40 metus, o didžiausios reikšmės fiksuotos apie 250–300 metus. Vėliau tarša sumažėjo ir apie 520 metus priartėjo prie natūralaus fono.
Cenote Xcach situacija buvo gerokai prastesnė: po ankstesnių taršos epizodų gyvsidabrio šuolis fiksuotas maždaug 535–820 metais, o apie 720 metus pasiektas pikas – 18 dalių milijonui. Tai devynis kartus viršijo 2 dalių milijonui ribą, nuo kurios tikėtini ryškūs neigiami poveikiai dugne gyvenantiems organizmams.
Tyrėjai nustatė, kad maždaug 275 metus gyvsidabrio kiekis šiame telkinyje laikėsi virš tos „smarkių padarinių“ ribos. Tuo metu kiti komandos tirti ežerai panašių šuolių nerodė, todėl mažiau tikėtina, kad tai buvo vien regioninis atmosferinis reiškinys.
Viena iš labiausiai tikėtinų versijų – gyvsidabris, naudotas sausumoje per įvairias majų veiklas, į telkinius pateko kartu su nuplautu, erozijos paveiktu dirvožemiu. Vis dėlto tiksliai nustatyti, ar didžiausią įtaką turėjo cinoberis, skystas gyvsidabris ar jų derinys, tyrėjams nepavyko.
Kas nutiko smulkiausiems ežero gyventojams
Chemijos rodikliai buvo įspūdingi, tačiau dar ryškesni pasirodė biologiniai pokyčiai. Lago Cobá užterštame nuosėdų sluoksnyje tyrėjai nerado išlikusių smulkių vėžiagyvių (ostrakodų) ar gėlavandenių sraigių kiautelių, nors kituose sluoksniuose jie buvo gausūs.
Toks „dingimas“ buvo pastebėtas dar 1990-aisiais paimtame gręžinyje, tačiau tik dabar, turint gyvsidabrio matavimus, atsirado tikėtinas paaiškinimas, kad tarša galėjo sunaikinti šiuos organizmus tuo laikotarpiu, kai koncentracijos buvo didelės.
Cenote Xcach nuosėdose taip pat matyti ryškūs pokyčiai: smarkiai sumažėjo kai kurių uodų trūklio lervų liekanų, o viena anksčiau dominavusi grupė beveik išnyko, ją pakeitė kita. Be to, kai gyvsidabris pasiekė toksišką lygį, staigiai krito ir dumblių bei kitų mikroorganizmų „žymenys“.
Įdomu tai, kad net ir tuo metu į ežerus vis dar patekdavo fosforo – maistinės medžiagos, kuri paprastai skatina dumblių augimą. Iš pradžių dalis mikroorganizmų galėjo suvešėti, tačiau gyvsidabriui kaupiantis jų pėdsakai nuosėdose galiausiai smuko.
Ar gyvsidabris galėjo paveikti ir pačius majus?
Majai gėlą vandenį naudojo kasdien – gėrimui ir žvejybai, o gyvsidabris gali kauptis vandens maisto grandinėse. Tokia tarša teoriškai galėjo didinti žmonių ekspoziciją, jei buvo vartojama užteršta žuvis ar kiti vandens organizmai.
Ilgalaikis gyvsidabrio poveikis siejamas su nervų sistemos, smegenų, inkstų ir kitų organų pažeidimais. Vis dėlto tyrėjai atsargiai vertina klausimą, ar tarša galėjo būti vienas iš veiksnių, prisidėjusių prie vadinamojo Klasikinio laikotarpio majų civilizacijos nuosmukio.
Istorikai majų miestų nykimą pietinėse žemumose maždaug 750–900 metais aiškina įvairiais veiksniais: užsitęsusiomis sausromis, karais, aplinkos degradacija ir politiniu nestabilumu. Nauji duomenys apie gyvsidabrį šį paveikslą papildo kaip galimą papildomą aplinkos stresorių, bet ne kaip vienintelį paaiškinimą.
Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“.