Mokslininkai pietvakarių Kinijoje aprašė įspūdingo dydžio grybą, kurio vaisiakūniai gali užaugti iki 50 centimetrų aukščio ir sverti iki 2,2 kilogramo. Tyrėjai pabrėžia, kad tai didžiausios iki šiol žinomos vaisiakūnių struktūros tarp aukšliagrybių, vienos gausiausių grybų grupių.
Neįprastos balkšvos struktūros aptiktos Junano provincijoje skirtingose buveinėse, įskaitant spygliuočių ir tropinius miškus. Grybas augo greta medžių šaknų ar iš dirvožemio jų kaimynystėje, o dalis radinių siejama ir su kamštiniu ąžuolu.
Vien dydžio sensacija neapsiribojo. Išsamūs morfologijos tyrimai, filogenetinės analizės ir DNR sekoskaita parodė, kad šis organizmas nepriklauso jokiai anksčiau aprašytai grupei genties ir net šeimos lygiu.
Dėl to mokslininkai pasiūlė naują gentį Dianjunus ir naują šeimą Dianjunaceae, priskirtą Xylariales eilei. Šios eilės grybai dažnai siejami su sudėtingų augalinių junginių skaidymu, todėl jie svarbūs miškų medžiagų apytakos procesams.
Didžiausią dėmesį tyrime patraukė ne tik taksonomija, bet ir evoliucinė istorija. Remdamiesi genetiniais palyginimais su kitų grybų genomais, autoriai įvertino, kad Dianjunaceae linija galėjo atsiskirti maždaug prieš 65 milijonus metų, netrukus po kreidos ir paleogeno masinio išnykimo.
Tas planetos lūžis, įvykęs maždaug prieš 66 milijonus metų, siejamas su staigiais klimato ir ekosistemų pokyčiais, po kurių išnyko apie 75 proc. rūšių. Tyrėjų teigimu, po tokio sukrėtimo miškuose galėjo gausėti negyvos organinės medžiagos, o tai būtų sudarę naujų nišų medieną skaidantiems grybams.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra tiesioginis įrodymas, jog masinis išnykimas sukėlė šios linijos atsiradimą. Tai hipotezė, grindžiama laiko sutapimu ir tikėtinais ekologiniais mechanizmais, kuriuos dar reikia tikrinti papildomais duomenimis.
Lieka atviras ir klausimas, kodėl grybas išaugina tokias stambias struktūras. Viena iš aiškinimų krypčių yra sporų platinimas: tankiuose miškuose aukštesni vaisiakūniai gali efektyviau paskleisti sporas virš paklotės ir augalijos, tačiau tokia strategija reikalauja daug energijos ir turėtų atsipirkti tik tam tikromis sąlygomis.
Šis atradimas papildo sparčiai augančią žinių bazę apie grybų įvairovę ir primena, kad net gerai ištirtose grupėse vis dar aptinkama organizmų, keičiančių mokslinį žemėlapį. Tyrėjai tikisi, kad tolesni darbai padės geriau suprasti, kokie genetiniai ir aplinkos veiksniai lėmė tokį išskirtinį dydį bei ilgą evoliucinę istoriją.
