Eršketas šimtmečiais buvo laikomas viena vertingiausių žuvų Vidurio ir Šiaurės Europoje. Jis patekdavo į valdovų ir didikų stalus, o ypatingą reputaciją kūrė stangri, riebesnė mėsa, mažas ašakų kiekis ir ikrai, iš kurių gaminami juodieji ikrai.
Vis dėlto eršketas ne visada buvo tik turtingųjų maistas. Kai šios žuvys gausiau migruodavo didžiosiomis upėmis, jų būdavo įmanoma rasti ir turguose, o kai kuriais laikotarpiais eršketiena kainos prasme konkuruodavo su kitomis žuvimis.
Kaip eršketas tapo retenybe
Šiandien eršketo prabangos įvaizdis labiau siejamas su retumu nei su istorine tradicija. Populiacijas smarkiai paveikė upių reguliavimas ir užtvankos, kurios nutraukė migracijos kelius į nerštavietes, taip pat vandens tarša ir buveinių nykimas.
Prie nykimo prisidėjo ir pergaudymas, nes eršketai lėtai auga, vėlai subręsta ir neršia ne kasmet. Tai reiškia, kad net trumpas intensyvaus gaudymo laikotarpis gali turėti ilgalaikių pasekmių populiacijai.
Kuo ypatinga ši žuvis
Eršketai dažnai vadinami gyvomis fosilijomis, nes jų giminė skaičiuoja milijonus metų. Jiems būdingas pailgas kūnas, kaulinės plokštelės, smailėjantis snukis ir burna apatinėje galvos dalyje, pritaikyta maitintis prie dugno.
Skonio prasme eršketas laikomas švelniu, bet ryškesniu už daugelį liesų žuvų. Dėl mėsos struktūros jis dažnai lyginamas su švelnia veršiena, o ruošiant tinka sviestas, citrina, krapai, petražolės, česnakas, baltasis vynas ir švelnūs prieskoniai.
Mityba ir sveikatos aspektai
Eršketiena suteikia visavertį baltymą, kuris svarbus raumenų atstatymui ir audinių regeneracijai. Joje yra riebalų, tarp jų ir omega-3 riebalų rūgščių, tačiau jų kiekis gali skirtis priklausomai nuo rūšies, auginimo sąlygų ir žuvies dalies.
Taip pat tai vitaminas B12 ir kitos B grupės vitaminų šaltinis, be to, randama seleno ir fosforo. Eršketas nėra itin mažakalorė žuvis, o rūkytas gaminys dažnai turi daug druskos, todėl turintiems padidėjusį kraujospūdį verta rinktis saikingai.
Virtuvėje dažniausiai pasirenkami storesni gabalai ar filė, kuriuos pakanka pasūdyti, pagardinti pipirais, apšlakstyti aliejumi ir citrinų sultimis, o tuomet kepti, kol mėsa pabąla ir lengvai skyla šakute. Dėl natūralaus riebesnio audinio ši žuvis dažnai išlieka sultinga, jei neperkepama.