Giliavandenė juodoji rijikė (Chiasmodon niger) mokslininkams vėl priminė, kad vandenyno gelmėse galioja kitokios taisyklės. Nuotoliniu būdu valdoma povandeninė transporto priemonė nufilmavo šią retai sutinkamą žuvį plaukiojančią su neįprastai išsipūtusiu skrandžiu.
Vaizdai užfiksuoti maždaug 1 259 metrų gylyje prie Trinidado ir Tobago, ekspedicijos metu. Tokie stebėjimai laikomi itin vertingais, nes dauguma šios rūšies individų dažniau aptinkami jau negyvi vandens paviršiuje, o ne natūralioje aplinkoje.
Kaip tokia maža žuvis praryja milžinišką grobį
Juodoji rijikė paprastai užauga iki 10–20 centimetrų ilgio, tačiau gali praryti grobį, kuris masės atžvilgiu kelis kartus viršija jos pačios svorį. Tai įmanoma dėl išnirstančio, lengvai paslankaus žandikaulio ir itin tamprios skrandžio sienelės.
Nufilmuotame epizode žuvies oda buvo taip ištempta, kad tapo beveik permatoma, o per ją įžiūrimi vidaus organai. Tokį vaizdą mokslininkai sieja su prisitaikymu prie aplinkos, kur maisto trūksta ir pasitaikius progai tenka ryti iš karto, net jei grobis per didelis.
„Šios žuvys gamtoje pastebimos labai retai. Pirmą kartą vieną pamačiau beveik prieš dešimtmetį Meksikos įlankoje, todėl antrasis šansas yra išskirtinis“, – sakė ekspedicijos vyriausioji mokslininkė Diva Amon.
Kodėl toks valgymas gali baigtis mirtimi
Vis dėlto šis prisitaikymas turi ir tamsiąją pusę: jei grobis nevirškinamas pakankamai greitai, skrandžio turinys gali pradėti irti. Tuomet susidariusios dujos gali iškelti žuvį į paviršių, o tai dažnai baigiasi žūtimi.
Mokslininkai pabrėžia, kad gelmėse iš vaizdo vien nustatyti, ką tiksliai žuvis prarijo, beveik neįmanoma. Šiuolaikinės priemonės, tokios kaip kompiuterinė tomografija, laive pritaikomos retai, o pats gyvūnas lieka neprieinamas tiesioginiams tyrimams.
Ką dar apie šią rūšį žinome šiandien
Juodoji rijikė laikoma viena įspūdingiausių giliavandenių medžiotojų, tačiau jos elgsena ir medžioklės taktika vis dar menkai ištirta. Kai kurie tyrėjai spėja, kad grobis gali būti ryjamas nuo uodegos, o atgal nukreipti, kabliukus primenantys dantys padeda jį „stumti“ gilyn.
Tokie įrašai prisideda prie platesnio giliavandenių ekosistemų pažinimo, kuris pastaraisiais metais spartėja dėl pažangesnių kamerų ir nuotolinių aparatų. Kuo daugiau stebėjimų pavyksta surinkti gyvūnams esant natūralioje aplinkoje, tuo tiksliau mokslininkai gali vertinti, kaip šios rūšys prisitaikė prie ekstremalių sąlygų.