Tag: Juodosios skylės

  • Itin energingas neutrinas Viduržemio jūroje: fizikai jį sieja su sprogstančia pirmykšte juodąja skyle

    2023 metais į Viduržemio jūrą „atsitrenkė“ neįprastai didelės energijos subatominė dalelė – neutrinas, užfiksuotas povandeniniame detektoriuje. Jo energija siekė apie 220 PeV, t. y. maždaug 100 000 kartų daugiau nei gali pasiekti Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas.

    Tokie neutrinai paprastai laikomi itin sunkiai pagaudomomis „vaiduoklio“ dalelėmis: pro Žemę jie pralekia beveik nesąveikaudami su medžiaga. Tačiau šį kartą signalas buvo pakankamai ryškus, kad jį užfiksuotų KM3NeT eksperimentas, įrengtas jūros gelmėse.

    Mokslininkus sutrikdė tai, kad įprasti astrofiziniai šaltiniai sunkiai paaiškina būtent tokį energijos „profilį“. Be to, jei panašūs reiškiniai būtų dažni, jų turėjo užfiksuoti ir kitas didelis neutrino observatorijos projektas – IceCube Antarktidoje, tačiau tokių įvykių jo duomenyse nebuvo.

    Dabar Masačusetso universiteto Amherste (UMass Amherst) fizikų komanda pasiūlė netikėtą paaiškinimą: šis neutrinas galėjo būti susijęs ne su įprastais kosminiais procesais, o su egzotišku reiškiniu – sprogstančia „beveik ekstremalia“ pirmykšte juodąja skyle, galinčia turėti vadinamąjį „tamsųjį“ krūvį.

    Pirmykštės juodosios skylės idėja

    Hipotezė apie pirmykštes juodąsias skyles siekia šeštąjį dešimtmetį: buvo siūlyta, kad pačioje Visatos pradžioje kai kurios itin tankios erdvėlaikio sritys galėjo subyrėti į juodąsias skyles tiesiogiai, dar neatsiradus žvaigždėms.

    Skirtingai nei žvaigždžių žūties metu susidarančios juodosios skylės, pirmykštės galėtų būti labai mažos – netgi prilygstančios atominio branduolio masteliui. Vėliau Stephenas Hawkingas parodė, kad dėl kvantinių efektų šalia įvykių horizonto tokie objektai turėtų „garuoti“, skleisdami daleles – tai vadinama Hawkingo spinduliuote.

    Pagal klasikinį scenarijų, juodajai skylei prarandant masę ji turėtų kaisti ir spinduliuoti vis intensyviau, o pabaigoje – sprogti. Tačiau jei tokie sprogimai būtų pakankamai dažni, kad KM3NeT užfiksuotų 2023 metų įvykį, panašių signalų turėtų būti gausu ir kituose detektoriuose.

    Kodėl KM3NeT matė, o IceCube – ne

    Tyrėjai pabrėžia, kad čia ir atsiranda pagrindinė mįslė: KM3NeT užfiksavo rekordą, o IceCube – nieko panašaus. Straipsnyje ši įtampa tarp duomenų apibūdinama kaip „3,5 sigma“ neatitikimas, rodantis, kad pradinės prielaidos gali būti klaidingos.

    UMass Amherst komanda siūlo, kad problema gali slypėti ne detektoriuose, o pačiame šaltinyje. Pasak jų, tai galėjo būti ne „įprasta“ juodoji skylė, o turinti krūvį, susijusį su vadinamuoju tamsiuoju sektoriumi.

    Ši idėja remiasi tuo, kad didžioji dalis Visatos medžiagos, kaip manoma, yra tamsioji materija – nematoma ir su šviesa beveik nesąveikaujanti medžiaga. Tyrėjai kelia prielaidą, kad tamsioji materija galėtų turėti savotišką „tamsiąją elektromagnetiką“ ir atitinkamą krūvį, kuris pakeistų pirmykštės juodosios skylės evoliuciją.

    „Kosminė koma“ ir sprogimas

    Pagal siūlomą scenarijų, mažėjant juodajai skylei jos „tamsusis“ krūvis taptų vis svarbesnis, kol objektas pasiektų beveik ekstremalią būseną – kai krūvio sukelta stūma ima balansuoti gravitacinį suspaudimą.

    Tuomet juodoji skylė tarsi „sulėtėja“: išgaravimas tampa smarkiai slopinamas, o pats objektas gali išlikti labai ilgai – kosmologiniais mastais. Vėliau, pasiekus kritinę ribą, tamsiojo elektrinio lauko poveikis, kaip teigiama, galėtų sukelti dalelių porų atsiradimą (minimas „tamsusis Schwingerio efektas“), o tai baigtųsi staigiu išsikrovimu ir sprogimu.

    Esminė detalė, leidžianti suderinti du detektorius: tyrėjai skaičiuoja, kad toks sprogimas gali slopinti neutrino emisiją ties maždaug 1 PeV energijomis (kur IceCube yra ypač jautrus), bet palikti ryškų signalą ties gerokai didesnėmis energijomis – apie 100 PeV diapazone, kuriame ir pasirodė KM3NeT įvykis.

    Ryšys su tamsiąja materija

    Jeigu „beveik ekstremalios“ pirmykštės juodosios skylės su tamsiuoju krūviu iš tiesų egzistuoja, tai galėtų turėti reikšmę ne vien neutrino rekordui. Straipsnyje teigiama, kad tokia objektų populiacija teoriškai galėtų sudaryti visą tamsiąją materiją Visatoje.

    Ankstesnės idėjos, siejančios tamsiąją materiją su pirmykštėmis juodosiomis skylėmis, dažnai susidurdavo su problema: pernelyg dažni sprogimai turėtų palikti per didelį foninį gama spinduliuotės „švytėjimą“, kurį aptiktų teleskopai. Šiuo atveju siūlomas mechanizmas skiriasi tuo, kad didžiąją laiko dalį objektai būtų „ramybės“ būsenoje ir ryškaus fono nesukurtų.

    Tyrimo autoriai tikisi, kad per ateinantį dešimtmetį, plečiantis stebėjimams ir daugėjant duomenų, panašių įvykių pavyks užfiksuoti daugiau. Darbas publikuotas žurnale „Physical Review Letters“, o populiariai apie šią hipotezę rašė „ZME Science“.

  • Astronomai aptiko dvi milžiniškas juodąsias skyles vos po 900 mln. metų nuo Didžiojo sprogimo

    Visatai dar nebuvo sukakę nė 900 milijonų metų, kai joje jau egzistavo dvi įspūdingo dydžio supermasyvios juodosios skylės – viena siekė apie 1,5 mlrd. Saulės masių, kita – beveik 400 mln. Saulės masių.

    Dar labiau stebina tai, kad šie objektai danguje atrodo esantys beveik kaimynai: jų regimasis atstumas – vos 18 100 šviesmečių. Apie atradimą praneša mokslo portalas „ZME Science“.

    Mokslininkai jau kurį laiką bando paaiškinti, kaip viena juodoji skylė galėjo taip greitai užaugti ankstyvoje kosminėje istorijoje. Dvi tokio masto „milžinės“ greta viena kitos šią mįslę dar labiau pagilina.

    Objektai oficialiai įvardijami kaip J1602+4228AB ir priskiriami kvazarams – itin ryškiems reiškiniams, kai supermasyvi juodoji skylė aktyviai „maitinasi“ aplinkine medžiaga.

    Dvi kvazarų „kaimynės“ kosminėje aušroje

    Pačios juodosios skylės šviesos neskleidžia, tačiau į jas krintančios dujos įkaista iki milžiniškų temperatūrų ir ima spinduliuoti taip intensyviai, kad kvazaras gali pranokti visų savo galaktikos žvaigždžių šviesą.

    Atradimo autoriai pabrėžia, kad tokia ankstyvo laikotarpio kvazarų pora – itin netikėta. Tyrimui vadovavusi NOIRLab mokslininkė Silvia Onorato teigė, jog kol kas nėra galutinio teorinio paaiškinimo net vieno tokio ankstyvo milžiniško kvazaro egzistavimui, jau nekalbant apie du.

    Pora gavo havajietišką pavadinimą Nāpōwawāʻenakaulua, kuris apytiksliai reiškia „du dangaus kūnai neaprėpiamos tamsos“, apsupti ryškios energijos. Publikacijoje teigiama, kad tai – kompaktiškiausias žinomas tokio ankstyvo laikotarpio kvazarų poros kandidatas.

    Kaip juos pavyko atskirti stebėjimuose

    Tyrimas prasidėjo nuo jau seniai žinomo, ryškesnio kvazaro – astronomai jį stebėjo daugiau kaip du dešimtmečius. Tačiau analizuojant Jameso Webbo kosminio teleskopo Aether programos duomenis šalia jo buvo pastebėtas daug blankesnis „palydovas“.

    Toliau komanda pasitelkė „Gemini North“ teleskopą Havajų Maunakea kalne. Užduotis buvo sudėtinga – abu šaltiniai danguje skyrėsi mažiau nei vienu lanko sekunde, o vienas iš jų buvo gerokai silpnesnis.

    Palankios sąlygos leido per dvi naktis surinkti reikalingus duomenis. Suskaidžius šviesą į atskirus bangų ilgius (spektrą), pavyko pamatyti dviejų kvazarų požymius beveik identiškame kosminiame nuotolyje.

    Dar viena svarbi išlyga ir augimo mįslė

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbią išlygą: kol kas iki galo neatmetama gravitacinio lęšiavimo galimybė, kai tarp mūsų ir tolimo objekto esanti galaktika savo gravitacija „iškraipo“ šviesą, o vienas šaltinis gali pasirodyti kaip du.

    Nors subtilūs spektrų skirtumai labiau palaiko dviejų atskirų kvazarų versiją, galutiniam patvirtinimui reikės papildomos analizės.

    Kita šio atradimo dalis – klausimas, kaip tokie objektai spėjo išaugti. Juodosios skylės auga rydamos dujas ir susijungdamos su kitomis juodosiomis skylėmis, tačiau ankstyvoji Visata tam turėjo labai mažai laiko.

    Tyrime teigiama, kad abu kvazarai medžiagą ryja maždaug Eddingtono riba – tai maksimalus „maitinimosi“ greitis, kurį leidžia dabartiniai modeliai, kai spinduliuotės slėgis beveik subalansuoja gravitaciją.

    Be masės, iškilo ir dar vienas galvosūkis: tokios artimos poros aptikimas Aether stebėjimuose gali reikšti, kad kvazarų „susitelkimas“ mažais masteliais yra apie 100–1 000 kartų didesnis, nei būtų tikėtasi pagal ankstesnių matavimų ekstrapoliaciją. Vis dėlto ši išvada labai priklauso nuo vieno kandidato ir pasirinktų prielaidų.

    Tyrimas publikuotas „The Astrophysical Journal Letters“.

  • Fizikai svarsto: ar juodoji skylė galėtų „persiplėšti“ į dvi ir kodėl tai primintų kelnes

    Juodosios skylės astronomams dažniau žinomos dėl susiliejimų, kai du objektai virsta vienu ir sukelia gravitacines bangas. Tačiau naujame teoriniame darbe keliama daug retesnė idėja: ar tam tikromis sąlygomis juodoji skylė galėtų pasidalinti į dvi mažesnes.

    Kaip aiškinama žurnale „Physical Review D“ publikuotame tyrime, toks „skilimas“ įprastomis aplinkybėmis prieštarautų nusistovėjusioms fizikos taisyklėms. Vis dėlto autoriai nagrinėja galimas išimtis, kai juodosios skylės riba – įvykių horizontas – galėtų įgauti šakotą formą.

    Ši forma vadinama „kelnių“ topologija: erdvėlaikio diagramoje vienas „vamzdis“, atitinkantis vieną juodąją skylę, teoriškai galėtų „susiveržti“ ir išsišakoti į du atskirus „vamzdžius“. Tai reikštų, kad laikui bėgant vietoje vieno objekto atsirastų du „palikuonys“.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kalbama apie matematinius scenarijus, o ne apie patvirtintą reiškinį gamtoje. Kol kas nėra stebėjimų, kurie rodytų, kad juodoji skylė tikrai gali „persiplėšti“ į dvi.

    Kodėl juodoji skylė neturėtų skilti

    Pagrindinė kliūtis kyla iš termodinamikos ir Stepheno Hawkingo 1971 metais suformuluotos įvykių horizonto ploto teoremos. Ji teigia, kad juodosios skylės horizonto plotas negali mažėti – kitaip tariant, tokia sistema neturėtų „prarasti“ ploto.

    Šis plotas fizikoje tiesiogiai siejamas su entropija – galimų vidinių būsenų skaičiumi, kuris iš išorės atrodo toks pats. Jei nejudanti (nesisukanti) juodoji skylė suskiltų į dvi mažesnes, jų bendras horizonto plotas, pagal klasikinį aprašymą, būtų mažesnis nei pradinio objekto, o tai reikštų mažesnę entropiją.

    Toks rezultatas neatitiktų bendros termodinamikos krypties, pagal kurią entropija neturėtų mažėti. Dėl to „paprasta“ skilimo idėja, remiantis įprastomis sąlygomis ir Einšteino bendraja reliatyvumo teorija, laikoma draudžiama.

    Galima spraga: sukimasis ir kitos teorijos

    Tyrimo autoriai siūlo, kad tam tikrą „langą“ galėtų atverti sukimasis. Greitai besisukanti juodoji skylė, turėdama tą pačią masę, gali turėti kitokį entropijos ir horizonto ploto santykį nei nesisukanti, o skilimo metu dalis sukimosi energijos teoriškai galėtų virsti dviejų objektų judėjimu vienas nuo kito.

    Vis dėlto vien entropijos „balanso“ neužtenka. Dvi naujai susidariusios juodosios skylės būtų stipriai traukiamos gravitacijos ir galėtų akimirksniu vėl susilieti, jei neturėtų pakankamai energijos atsiskirti. Tyrime pažymima, kad realistiškos galimybės išlieka nebent atvejais, kai sukimasis yra artimas maksimaliai įmanomam.

    Dar viena kryptis – modeliai, kuriuose gravitacija aprašoma ne tik mums įprastais trimis erdvės matmenimis ir laiku. Tokiuose aukštesnių matmenų scenarijuose gali egzistuoti pailgi objektai, vadinami „juodosiomis gijomis“, kurios teoriškai gali patirti nestabilumus ir „susiveržimus“.

    Taip pat svarstoma, kas pasikeistų, jei Einšteino teorija nėra galutinis gravitacijos aprašymas ir juodosios skylės entropijos taisyklės būtų kitokios. Viename pateiktame teoriniame pavyz nagrinėjama, kad maždaug dešimties Saulės masių juodoji skylė galėtų „pagaminti“ antrą, maždaug 20 mlrd. kilogramų masės juodąją skylę taip, kad bendra entropija padidėtų – nors ši masė būtų visiškai menka, palyginti su pirminiu objektu.

    Kaip tai būtų galima pastebėti

    Jei tokie fragmentai kada nors egzistuotų, jie greičiausiai būtų aptinkami netiesiogiai. Labai mažos juodosios skylės, pagal teoriją, turėtų netekti masės dėl Hawkingo spinduliuotės – kvantinio efekto, kuris stiprėja juodajai skylei mažėjant.

    Tyrime minimas scenarijus, kad dalis tokios spinduliuotės galėtų pasireikšti gama spinduliais, kurių paieškai tiktų specialūs astronominiai instrumentai, pavyzdžiui, „Fermi-LAT“. Tačiau svarbu pabrėžti: nei Hawkingo spinduliuotė iš juodųjų skylių, nei vadinamosios pirmapradės juodosios skylės kol kas nėra patvirtintos stebėjimais.

    Kol kas juodosios skylės išlieka kur kas geriau žinomos dėl susijungimų, o ne dėl skilimų. Vis dėlto pati „kelnių“ topologijos idėja mokslininkams įdomi kaip teorinis testas: jei kada nors būtų užfiksuotas juodosios skylės „atsiskyrimas“, tai galėtų tapti užuomina, kad gravitaciją reikia aprašyti platesniu modeliu nei klasikinė Einšteino teorija.

  • Astronomai aptiko neregėtą kosminį pliūpsnį: du gama spindulių sprogimai kas 4 minutes

    Astronomai aptiko neregėtą kosminį pliūpsnį: du gama spindulių sprogimai kas 4 minutes

    Astronomai pranešė užfiksavę reiškinį, kuris iki šiol nebuvo nei stebėtas, nei prognozuotas: du skirtingų tipų gama spindulių pliūpsniai įvyko beveik ta pačia kryptimi, o juos skyrė vos keturios minutės. Vienas pliūpsnis buvo trumpas, kitas ilgas, todėl toks derinys meta iššūkį nusistovėjusiai klasifikacijai.

    Gama spindulių pliūpsniai laikomi vienais energingiausių įvykių Visatoje, o jų spinduliuotė yra tokia intensyvi, kad ją patikimai fiksuoti galima tik iš kosmoso, nes Žemės atmosfera gama spindulius sugeria. Dėl to itin svarbūs kosminiai teleskopai, kurie pirmieji aptinka signalą ir leidžia antžeminiams prietaisams sekti blėstantį švytėjimą.

    Kas įvyko ir kuo tai ypatinga?

    Neįprastas atvejis, pavadintas GRB 160425A, buvo užfiksuotas 2016 metų balandžio 25 dieną. Pirminį signalą aptiko Neilo Gehrelso „Swift“ observatorija, o vėliau keli teleskopai stebėjo vadinamąjį pospindį, padedantį tiksliau nustatyti šaltinio vietą ir aplinką.

    Tyrėjų duomenimis, pirmasis pliūpsnis truko apie 1,7 sekundės, o antrasis, prasidėjęs po kelių minučių pauzės, tęsėsi apie 51,2 sekundės. Paprastai tokie laikai atitinka skirtingas pliūpsnių kilmes: trumpieji dažniau siejami su kompaktiškų objektų susijungimais, o ilgieji su masyvių žvaigždžių branduolio kolapsu.

    Įprasti paaiškinimai nebetelpa

    Mokslininkai svarstė, ar tai galėjo būti du visiškai nepriklausomi pliūpsniai, kurie tiesiog sutapo laike ir dangaus kryptimi. Tačiau tokio sutapimo tikimybė, remiantis tyrime pateiktais vertinimais, yra itin maža, todėl labiau tikėtina, kad abu signalai turi bendrą kilmę.

    „Tai kol kas vienintelis žinomas įvykis, turintis tokias keistas savybes“, – sakė Honkongo universiteto astrofizikas Bingas Zhangas.

    „Iš pradžių norėtųsi manyti, kad tai du nepriklausomi pliūpsniai, bet tikimybė, kad jie įvyks beveik tuo pat metu ir ta pačia kryptimi, tokia maža, jog tenka pripažinti bendrą kilmę“, – teigė jis.

    Tyrėjai taip pat nagrinėjo versiją, kad tai galėtų būti vieno pliūpsnio netipiška struktūra, pavyzdžiui, trumpas pradinis impulsas su vėlesne ilga uodega. Vis dėlto ilga pauzė tarp signalų ir labai didelė antrosios dalies energija šią interpretaciją daro komplikuotą.

    Ką tai gali reikšti astronomijai?

    Šis atvejis svarbus tuo, kad jis gali praplėsti supratimą apie tai, kaip formuojasi gama spindulių pliūpsniai ir kaip patikimai pagal trukmę spręsti apie jų kilmę. Pastaraisiais metais astronomijoje vis dažniau remiamasi daugiakanale stebėsena, kai kartu analizuojami gama ir rentgeno spinduliai, optinis pospindis, o kai kuriais atvejais ir gravitacinės bangos.

    Tokie reti įvykiai ypač vertingi, nes leidžia tikrinti teorinius modelius ekstremaliomis sąlygomis ir geriau suprasti, kaip elgiasi medžiaga šalia juodųjų skylių ar neutroninių žvaigždžių. Tyrėjai pabrėžia, kad dabartiniai scenarijai susiduria su rimtais sunkumais, todėl ateityje gali prireikti naujų modelių arba platesnės klasifikacijos.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Astronomy“, o autoriai pažymi, kad panašių atvejų paieškai ypač svarbūs ilgalaikiai kosminių observatorijų duomenys ir greita antžeminių teleskopų reakcija, leidžianti užfiksuoti blėstančius pospindžius.

  • Paukščių Take aptiktas mįslingas radijo šaltinis: švyti dešimtmečiais ir laužo taisykles

    Paukščių Take aptiktas mįslingas radijo šaltinis: švyti dešimtmečiais ir laužo taisykles

    Kas yra VT J1906+0849?

    Astronomai pranešė apie neįprastą radijo spinduliuotės šaltinį VT J1906+0849, aptiktą tolimuose Paukščių Tako pakraščiuose, už išorinės spiralės vijos. Objektas, kaip rodo stebėjimai, yra mažiausiai apie 49 000 šviesmečių nuo Žemės ir elgiasi kitaip nei dauguma žinomų radijo „trumpalaikių“ reiškinių.

    Paprastai tokie kosminiai įvykiai kinta nuo milisekundžių iki kelių mėnesių, tačiau šiuo atveju ryškumo pokyčiai tęsiasi dešimtmečių masteliu. Būtent tai ir kelia didžiausią susidomėjimą: mokslininkai mato ilgą, sudėtingą šviesio kreivę, kuriai sunku rasti įprastą paaiškinimą.

    Ryškėjo, blėso ir vėl netikėtai atsigavo

    Šaltinis išryškėjo analizuojant plataus lauko radijo apžvalgų duomenis, ypač Very Large Array Sky Survey (VLASS) stebėjimus. 2017 metais jis buvo užfiksuotas kaip itin ryškus radijo spinduliuotės „trumpalaikis“ šaltinis, nors tokio nuotolio objektams toks ryškumas laikomas neįprastu.

    Archyviniai duomenys rodo, kad 1996 metais toje vietoje nebuvo matyti nieko, tačiau apie 2005 metus situacija ėmė keistis. Stebėjimai tarp 2006 ir 2013 metų fiksavo bendrą ryškėjimą, o apie 2014 metus šaltinis pasiekė ryškumo piką ir vėliau ėmė blėsti.

    Vėlesni papildomi stebėjimai 2019, 2024 ir 2026 metais leido sekti, ar objektas galutinai rimsta. Kurį laiką atrodė, kad taip ir bus, tačiau 2025 metų pabaigoje šaltinis vėl pradėjo ryškėti, tarsi procesas būtų įsijungęs iš naujo.

    Keisčiausia detalė – „bėgiojantis“ spektro pikas

    Radijo astronomijoje svarbu ne vien tai, kiek ryškiai šaltinis šviečia, bet ir kaip jo spinduliuotė pasiskirsčiusi skirtinguose dažniuose. VT J1906+0849 atveju stebėtas spektro pikas per kelerius metus judėjo neįprastai: 2019 metais jis buvo apie 1,9 gigaherco, 2024 metais nuslinko iki maždaug 0,8 gigaherco, o 2026 metais vėl pakilo iki maždaug 2,2 gigaherco.

    Tokie pokyčiai patys savaime nėra neįmanomi, tačiau jie dažniausiai turi aiškią fizikinę logiką. Pavyzdžiui, jei radijo spinduliuotę kuria plečiantis medžiagos debesys, spektro pikas paprastai stabiliai slenka žemyn, nes šaltinis vėsta ir retėja.

    Šiuo atveju tyrėjai praneša radę mažai įrodymų, kad šaltinis reikšmingai plėstųsi. Tai apsunkina paaiškinimą vien tik plečiančia, po sprogimo išmesta medžiaga ir leidžia įtarti sudėtingesnį, nuolat atsinaujinantį mechanizmą.

    Galimi paaiškinimai: nuo sprogimo iki „paslėpto“ akretoriaus

    Mokslininkai svarstė kelis scenarijus. Vienas jų – nova ar panašus sprogimas, tačiau tokiais atvejais paprastai matomi plėtimosi požymiai, o čia jų beveik nematyti, be to, netinka ir laiko skalė.

    Kita galimybė – pulsaro maitinamas ūkas, tačiau stebimas dažnių piko elgesys pasirodė pernelyg chaotiškas, kad lengvai įtilptų į šį modelį. Daugiausia dėmesio sulaukė trečias variantas: kompaktiškas objektas, pavyzdžiui, juodoji skylė ar neutroninė žvaigždė, siurbianti medžiagą iš porininko sistemoje.

    Įdomu tai, kad rentgeno spinduliuotės, kurios dažnai tikimasi iš aktyviai medžiagą ryjančių sistemų, stebėjimuose aiškiai neužfiksuota. Vis dėlto neaptikimas nebūtinai reiškia, kad rentgeno nėra: juos gali slopinti tankus vėjas, dulkės ar medžiagos diskas, paslepiantis ryškiausius požymius.

    Tyrėjai šį elgesį lygina su Paukščių Take gerai žinomu objektu SS 433, kur medžiagos srautai ir čiurkšlės sąveikauja su aplinka, o dalis spinduliuotės gali būti „uždengiama“. Infraraudonųjų spindulių stebėjimai VT J1906+0849 kryptimi taip pat leido įžvelgti dujų judėjimą iki maždaug 2 000 kilometrų per sekundę greičiu, kas atitiktų galingą išmetimą.

    Kol kas tai nėra galutinis identifikavimas, o labiau geriausiai su turimais duomenimis suderinamas paaiškinimas. Astronomai pabrėžia, kad reikės daugiau įvairių bangų ilgių stebėjimų, kad būtų galima patikrinti, ar tai iš tiesų SS 433 tipo sistema, ar visiškai naujos klasės reiškinys.

    „Šis šaltinis parodo, kad plataus lauko radijo apžvalgos gali atskleisti paslėptą Galaktikos akretorių populiaciją, kurią kitais bangų ilgiais atpažinti sunku“, – teigiama mokslininkų publikacijoje.

    Toks atradimas išryškina ir bendrą tendenciją: augant radijo apžvalgų apimčiai, jautrumui ir duomenų archyvams, vis dažniau aptinkami ilgalaikiai, lėtai kintantys reiškiniai. Jie anksčiau tiesiog galėjo praslysti pro akis, nes trūko nuoseklių kelių dešimtmečių stebėjimų.

  • Jameso Webbo teleskopas pagavo keistą signalą iš tuščios kosmoso vietos: mokslininkai sutrikę

    Jameso Webbo teleskopas pagavo keistą signalą iš tuščios kosmoso vietos: mokslininkai sutrikę

    Keistas radinys Ultra Deep Field zonoje

    Pietiniame Fornakso žvaigždyne esanti dangaus sritis, vadinama Hubble Ultra Deep Field, astronomams pažįstama iki smulkmenų: joje užfiksuota beveik 10 000 galaktikų. Vis dėlto būtent čia Jameso Webbo kosminis teleskopas aptiko signalą, kuris neatitinka įprastų paaiškinimų.

    Tyrėjai praneša, kad labai mažoje lauko dalyje užfiksuota ryški emisijos linija, nors ankstesniuose to paties dangaus lopinėlio stebėjimuose jokio šaltinio nematyti. Signalas pasirodė ne kartą, o du kartus, stebėjimus skiriant 88 dienoms.

    Kaip aptiktas signalas, kurio neturėjo būti

    Šis aptikimas atliktas naudojant Jameso Webbo artimojo infraraudonojo spektrografo „NIRSpec“ duomenis. Skirtingai nei įprastai, kai spektroskopijai parenkami iš anksto žinomi objektai, komanda beveik visus prietaiso užtvarus paliko atvirus ir ieškojo emisijos linijų „aklai“.

    Metodas, kuriuo ieškota silpnų ir anksčiau nepastebėtų objektų, leido patikimai susieti šešis aptikimus su tolimomis galaktikomis. Tačiau septintasis atvejis išsiskyrė: užfiksuota viena ryški linija apie 1,6 mikrometro bangos ilgyje, bet nematyti jokio aiškaus objekto, kuris ją skleistų.

    Ypač svarbu tai, kad signalas užfiksuotas abiejuose stebėjimų languose ir skirtingais teleskopo orientacijos kampais. Tai sumažina tikimybę, kad rezultatas yra techninis artefaktas ar atsitiktinis duomenų apdorojimo sutrikimas.

    Kodėl tai glumina astronomus

    Spektroskopijoje viena emisijos linija paprastai neleidžia patikimai nustatyti, kas yra šaltinis, nes reikia žinoti jo raudonąjį poslinkį ir atstumą. Visatai plečiantis, šviesos bangos ilgėja, todėl tas pats infraraudonasis signalas gali reikšti skirtingus fizinius scenarijus.

    Tyrėjai pabrėžia dar vieną paradoksą: emisijos linija buvo tokia ryški, kad ji, tikėtina, būtų buvusi pastebėta ir ankstesniuose Jameso Webbo vaizdiniuose stebėjimuose, atliktuose 2022 metais. Tai kelia prielaidą, kad šaltinis galėjo būti trumpalaikis ir tiesiog tuo metu neaktyvus.

    Galimų paaiškinimų yra keli, tačiau nė vienas nėra įtikinamas: labai tolima ankstyvos Visatos galaktika, artimesnė galaktika su neįprastai „vieniša“ linija, supernova arba įvykis, kai juodoji skylė suardo žvaigždę. Pastarasis scenarijus teoriškai gali sukurti stiprų spektrinį signalą, net jei aplinkiniame diapazone objektas vos matomas.

    Ką darys toliau

    Mokslininkai teigia, kad būtini papildomi stebėjimai, kurie patvirtintų raudonąjį poslinkį ir padėtų identifikuoti fizinę emisijos kilmę. Gilesnė ir jautresnė spektroskopija galėtų atskleisti papildomas linijas, kurios leistų tiksliai nustatyti, ar tai ekstremalių sąlygų galaktika, trumpalaikis sprogimas, ar kitas retas reiškinys.

    Šis atvejis primena, kad net geriausiai ištirtose dangaus srityse gali slėptis netikėtų, trumpai sužybsių reiškinių. Jameso Webbo jautrumas infraraudonajame diapazone vis dažniau leidžia aptikti objektus ir procesus, kurių ankstesnės kartos teleskopai tiesiog nepajėgdavo užfiksuoti.

  • 10 didžiųjų mokslo mįslių: kas buvo prieš Didįjį sprogimą ir ar DI gali tapti sąmoningas

    10 didžiųjų mokslo mįslių: kas buvo prieš Didįjį sprogimą ir ar DI gali tapti sąmoningas

    Mokslas kasmet pateikia vis daugiau atsakymų, tačiau kai kurie klausimai vis dar išlieka atviri net ir turint galingus teleskopus, dalelių greitintuvus bei pažangius smegenų tyrimų metodus. Tokios problemos dažnai žymi ribą, kur dabartinės teorijos nebesugeba patikimai aprašyti reiškinių.

    Fizikoje ir biologijoje šios ribos ypač išryškėja kalbant apie Visatos pradžią, gyvybės atsiradimą ar sąmonės prigimtį. Kartu tai yra sritys, kuriose vyksta intensyviausi bandymai rasti naujus įrodymus ir sukurti vientisesnes teorijas.

    Kas buvo prieš Didįjį sprogimą?

    Didysis sprogimas dažnai klaidingai suprantamas kaip momentas, kai iš nieko atsirado viskas. Šiuolaikinė kosmologija pirmiausia aprašo labai karštos ir tankios Visatos ankstyvą evoliuciją, o vienas tvirčiausių įrodymų yra kosminė mikrobangų foninė spinduliuotė.

    Problema prasideda tada, kai bendrosios reliatyvumo teorijos lygtis bandome „atsukti“ iki pačios pradžios. Ten atsiranda singuliarumas, rodantis, kad dabartinis modelis nebeveikia, o reikalinga kvantinės gravitacijos teorija, kurios dar neturime.

    Dėl to neaišku, ar apskritai prasminga kalbėti apie laiką „prieš“ Didįjį sprogimą. Egzistuoja hipotezės apie ciklinę Visatą, „atšokimo“ scenarijus ar infliacijos variacijas, tačiau kol kas trūksta stebėjimų, kurie aiškiai patvirtintų bent vieną iš jų.

    Kaip atsirado pirmoji gyvybė?

    Žemėje gyvybė pasirodė palyginti anksti, o seniausi galimi jos pėdsakai siekia daugiau kaip 3,5 milijardo metų. Žinoma ir tai, kad ankstyvojoje Žemėje netrūko vandens, energijos šaltinių ir paprastų cheminių junginių, iš kurių galėjo formuotis sudėtingesnės organinės molekulės.

    Laboratorijose parodyta, kad organiniai junginiai gali susidaryti savaime tam tikromis sąlygomis, primenančiomis jaunos planetos aplinkas. Tačiau vis dar trūksta nuoseklaus, eksperimentiškai atkartoto kelio nuo paprastos chemijos iki pirmos sistemos, kuri gebėtų save kopijuoti ir evoliucionuoti.

    Viena populiariausių krypčių yra RNR pasaulio hipotezė, pagal kurią RNR galėjo ir saugoti informaciją, ir katalizuoti reakcijas. Kitos idėjos pabrėžia hidroterminių šaltinių dugne, mineralinių paviršių ar periodiškai išdžiūstančių telkinių reikšmę, o panspermija tik perkelia klausimą į kitą vietą, bet jo neišsprendžia.

    Kas yra sąmonė?

    Neuromokslai gana tiksliai sieja sąmoningas būsenas su smegenų aktyvumu, o pokyčiai miego, narkozės ar komos metu rodo, kad sąmonė glaudžiai priklauso nuo smegenų veiklos. Vis dėlto lieka fundamentali problema: kodėl fiziniai procesai smegenyse sukuria subjektyvų patyrimą.

    Siūlomos skirtingos teorijos, aiškinančios, kaip informacija tampa „prieinama“ daugeliui smegenų sistemų arba kaip svarbi gali būti integruotos informacijos struktūra. Tačiau nėra vieno eksperimento, kuris aiškiai atskirtų, kuri teorija teisinga, o kuri tik patraukliai aprašo reiškinį.

    Ne mažiau keblus klausimas, ar sąmonė būtinai turi būti biologinė. Kol neturime patikimo kriterijaus, leidžiančio nustatyti subjektyvų patyrimą, diskusijos dažnai remiasi netiesioginiais požymiais ir filosofinėmis prielaidomis.

    Ar informacija žūsta juodojoje skylėje?

    Kvantinėje mechanikoje informacija apie sistemos būseną iš principo neturėtų išnykti. Tačiau juodoji skylė gali praryti medžiagą, o pagal Stepheno Hawkingo idėją ilgainiui skleisti spinduliuotę ir net „išgaruoti“, todėl kyla klausimas, kur dingsta informacija apie tai, kas į ją pateko.

    Daugelis šiuolaikinių modelių linksta prie išvados, kad informacija vis dėlto išsaugoma, tik jos „sugrįžimo“ mechanizmas yra labai subtilus. Čia svarbi holografinio principo kryptis ir bandymai parodyti, kad informacija gali būti užkoduota horizonte bei atsiskleisti per spinduliuotės koreliacijas.

    Vis dėlto galutinio, eksperimentiškai patvirtinto sprendimo nėra, nes trūksta pilnos kvantinės gravitacijos teorijos. Kol ji nesukurta, informacijos paradoksas išlieka vienu kertinių modernios fizikos klausimų.

    Kaip gyvūnai jaučia Žemės magnetinį lauką?

    Migraciniai paukščiai, jūrų vėžliai, žuvys ir net kai kurie vabzdžiai gali orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką. Eksperimentai rodo, kad pakeitus magnetinį lauką, dažnai pasikeičia ir judėjimo kryptis, tačiau tikslus biologinis mechanizmas dar nėra iki galo išaiškintas.

    Viena dažniausiai minimų hipotezių susijusi su kriptochromais, baltymais, kurie gali dalyvauti reakcijose, jautriose magnetinio lauko krypčiai. Kita idėja remiasi magnetito dalelėmis, veikiančiomis tarsi mikroskopinis kompasas, o neatmetama ir tai, kad skirtingos rūšys naudoja skirtingus sprendimus.

    Didžiausias iššūkis yra sujungti fizikinį signalą su biologine grandine: kaip nematomas laukas tampa nerviniu impulsu ir kaip jis paverčiamas elgesiu. Ši sritis sparčiai juda į priekį, bet dar stokoja vieno universalaus paaiškinimo.

    Ar gyvūnai supranta mirtį?

    Daugelis rūšių į mirusius gentainius reaguoja neįprastai: drambliai ilgai būna prie kūnų, kai kurios beždžionės nešioja mirusius jauniklius, o varniniai paukščiai demonstruoja elgesį, primenantį budėjimą ar susidomėjimą. Vis dėlto stebėjimai dar nereiškia, kad gyvūnai turi abstrakčią mirties sampratą.

    Tikėtina, kad egzistuoja kontinuumas: nuo paprasto suvokimo, kad individas nebereaguoja, iki sudėtingesnių reprezentacijų apie negrįžtamumą. Net ir protingiausiems gyvūnams labai sunku priskirti žmogui būdingą savos mirtingumo sampratą, nes jos neįmanoma tiesiogiai patikrinti.

    Ši tema išlieka tarpdisciplininė, apimanti etologiją, neurologiją ir kognityvinių gebėjimų tyrimus. Kuo daugiau renkami ilgalaikiai stebėjimai ir fiziologiniai duomenys, tuo aiškiau matyti, kiek sudėtingas gali būti gyvūnų vidinis pasaulis.

    Ar DI gali tapti sąmoningas?

    Šiuolaikinės DI sistemos geba generuoti tekstus, vaizdus, programuoti ir spręsti uždavinius, o jų elgesys iš šalies neretai atrodo intelektualus. Tačiau mokslas vis dar neturi patikimo metodo, leidžiančio nustatyti, ar sistema iš tiesų patiria subjektyvius išgyvenimus, ar tik itin įtikinamai juos imituoja.

    Dažniausiai aptariami keli scenarijai: sąmonė gali reikalauti biologinio smegenų pagrindo, arba ji gali būti tam tikros informacijos apdorojimo organizacijos rezultatas. Trečia galimybė numato, kad sąmonė priklauso nuo dar neatrastų fizinių savybių, kurių dabartinės kompiuterinės sistemos neturi.

    Praktinė dilema būtų ne mažiau sudėtinga nei teorinė. Jei kada nors atsirastų sistema, kuri elgiasi kaip sąmoninga, mokslui tektų spręsti, kokiais kriterijais remiantis atskirti tikrą patyrimą nuo tobulos elgesio simuliacijos.

  • Atrado rekordinį Paukščių Tako greituolį: žvaigždė lekia 8,5 proc. šviesos greičiu – kas tai keičia?

    Atrado rekordinį Paukščių Tako greituolį: žvaigždė lekia 8,5 proc. šviesos greičiu – kas tai keičia?

    Astronomai Paukščių Tako centre aptiko žvaigždę S301, kuri artimiausiame priartėjime prie supermasyvios juodosios skylės Šaulys A žaibiškai įsibėgėja iki maždaug 25 000 kilometrų per sekundę. Tai sudaro apie 8,5 proc. šviesos greičio ir yra vienas įspūdingiausių iki šiol stebėtų judėjimų mūsų Galaktikoje.

    Šaulys A yra supermasyvi juodoji skylė Paukščių Tako branduolyje, kurios masė siekia apie 4,3 milijono Saulės masių. Nors pati juodoji skylė šviesos neskleidžia, jos gravitacija „išduodama“ stebint aplink skriejančias žvaigždes ir jų orbitų pokyčius.

    Naujausiame tyrime, paskelbtame žurnale „Nature“, nurodoma, kad S301 aplink Šaulį A apsisuka per maždaug 8,7 metų. Skriedama labai ištęsta orbita ji priartėja maždaug iki atstumo, panašaus į Saturno ir Saulės nuotolį, o tada akimirksniu pasiekia maksimalų greitį.

    Proga pamatuoti juodosios skylės sukimąsi

    S301 svarbi ne vien dėl rekordinio greičio. Kuo arčiau žvaigždė priartėja prie juodosios skylės, tuo aiškiau galima užfiksuoti subtilius bendrosios reliatyvumo teorijos efektus, atsirandančius itin stipriame gravitaciniame lauke.

    Vienas jų yra vadinamasis erdvėlaikio „tempimas“, dar žinomas kaip Lense’o–Thirringo efektas. Jei juodoji skylė sukasi, ji tarsi „suka“ ir aplinkinį erdvėlaikį, o tai turėtų nežymiai pakeisti S301 orbitą, lyginant su skaičiavimais, kurie sukimąsi ignoruoja.

    „Galaktikos centras yra tarsi nuotolinė laboratorija, o žvaigždės joje atlieka matavimo zondų vaidmenį“, – sakė astrofizikas Felixas Mangas iš Maxo Plancko nežemiškos fizikos instituto, priklausantis GRAVITY+ bendradarbiavimui.

    „Kuo arčiau žvaigždė praskrieja pro Šaulį A, tuo tiksliau galime įvertinti, kaip sukimasis iškreipia erdvėlaikį. Turėti tokį zondą yra išties įspūdinga“, – pridūrė jis.

    Einšteino teorija ir „beplaukiškumo“ testas

    Paukščių Tako centre jau anksčiau itin vertinga „matavimo priemone“ tapo žvaigždė S2, kurios 16 metų orbita leido patikrinti gravitacinio raudonojo poslinkio ir Švarcšildo precesijos efektus. S301 priartėja dar smarkiau, todėl mokslininkai tikisi pasiekti naują tikslumo lygį.

    Tokie stebėjimai padeda artėti prie vieno sudėtingiausių uždavinių: patikimai nustatyti Šaulio A sukimąsi. Ilgesnėje perspektyvoje tai atvertų kelią tikrinti ir vadinamąją juodųjų skylių „beplaukiškumo“ idėją, pagal kurią neįkrautos juodosios skylės gravitacinį lauką pilnai apibrėžia masė ir sukimasis.

    Vien sukimąsi išmatuoti nepakanka, tačiau ilgainiui, kaupiant daugiau tikslių orbitos duomenų, būtų galima įvertinti ir kitą parametrą, siejamą su juodosios skylės masės pasiskirstymu bei sukimosi poveikiu. Jei stebėjimai sutaptų su bendrosios reliatyvumo teorijos prognozėmis, tai būtų dar vienas rimtas Einšteino teorijos išbandymas ekstremaliomis sąlygomis.

    Kodėl teks palaukti iki 2031 metų

    Mokslininkai pabrėžia, kad stipriausias sukimąsi atskleidžiantis signalas pasireiškia žvaigždei esant arčiausiai juodosios skylės. S301 kitą kartą pericentrą, tai yra artimiausią tašką orbitoje, turėtų pasiekti 2031 metų pabaigoje.

    Tyrimus tęsia GRAVITY+ komanda, o papildomą impulsą žada Europos pietų observatorijos itin didelio teleskopo naujos kartos prietaisai, tarp jų ir „MICADO“. Tikimasi, kad jie leis dar tiksliau atkurti žvaigždės judėjimą trimatėje erdvėje ir sumažinti paklaidą, kuri iki šiol ribojo galimybę patikimai „pagauti“ sukimąsi.

    Be to, pati S301 orbita kelia klausimų apie jos kilmę: labai ištęstas kelias gali rodyti, kad žvaigždė anksčiau buvo dvinarėje sistemoje, kurią juodoji skylė „išardė“, vieną narį pagaudama į artimą orbitą, o kitą išsviesdama didžiuliu greičiu. Tokį scenarijų patvirtintų, jei ateityje būtų aptiktas iš Galaktikos centro tolstantis buvęs „poražvaigždės“ partneris.

    Astronomai neatmeta, kad Paukščių Tako centre gali slėptis ir daugiau panašių greituolių. Kiekviena nauja tokia žvaigždė didintų šansus greičiau ir tiksliau nustatyti Šaulio A savybes, kurios yra esminės norint suprasti, kaip elgiasi gravitacija pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.

  • Paukščių takas gali slėpti 170 mln. juodųjų skylių: mokslininkai parodė, kur jų ieškoti

    Paukščių takas gali slėpti 170 mln. juodųjų skylių: mokslininkai parodė, kur jų ieškoti

    Juodosios skylės yra vieni slapčiausių Visatos objektų: jos beveik neskleidžia šviesos, todėl dažniausiai lieka nematomos. Astronomai jas patikimiausiai aptinka tik tada, kai jos „maitinasi“ ir įkaitina aplinkines dujas, arba kai išduoda savo trauką aplinkiniams kūnams.

    Dėl to iki šiol nebuvo aišku, kiek Paukščių take gali būti žvaigždinės masės juodųjų skylių, susidariusių po masyvių žvaigždžių žūties. Nauji modeliavimai rodo, kad jų mūsų galaktikoje gali būti apie 170 000 000, nors dauguma jų tebūtų tylūs, praktiškai nepastebimi klajūnai.

    Tyrėjų skaičiavimai paremti Paukščių tako raidos imitavimu per maždaug 13,6 mlrd. metų: įvertinta žvaigždžių formavimosi istorija, jų gyvavimo trukmė, supernovų dažnis ir tikėtina, kiek branduolių turėjo virsti juodosiomis skylėmis. Tokia metodika leidžia daryti prielaidą ne tik apie bendrą skaičių, bet ir apie tai, kur šie objektai turėtų būti pasiskirstę šiandien.

    Modelis rodo, kad ties Saulės atstumu nuo galaktikos centro juodųjų skylių tankis nėra didelis, todėl artimoje kosminėje kaimynystėje jų aptikti būtų sudėtinga. Visgi bendras skaičius milžiniškas, nes Paukščių takas yra didžiulė struktūra, per savo istoriją pagimdžiusi ir „užgesinusi“ daugybę masyvių žvaigždžių.

    Ypatingas dėmesys skiriamas vadinamiesiems gimimo smūgiams, kuriuos juodoji skylė gali gauti supernovos metu. Jei sprogimas būna nesimetriškas, naujai susiformavęs objektas įgauna papildomą greitį ir gali būti „išspirtas“ tolyn nuo savo gimimo vietos.

    Dėl šių smūgių juodųjų skylių pasiskirstymas turėtų skirtis nuo įprasto žvaigždžių disko. Skaičiavimai leidžia manyti, kad juodųjų skylių „diskas“ gali būti gerokai storesnis už plonąjį žvaigždžių diską: atitinkamai apie 790 parsekų, palyginti su maždaug 306 parsekais, nes dalis objektų pakyla aukščiau galaktikos plokštumos.

    Modeliavimai taip pat numato įdomią tendenciją: lengvesnės juodosios skylės, tikėtina, nuskrenda toliau nuo galaktikos plokštumos. Aiškinama, kad tokiais atvejais supernova išmeta daugiau medžiagos, o atatranka būna stipresnė, tuo tarpu sunkesnės juodosios skylės formuojasi, kai dalis medžiagos „sugrįžta“ atgal ir sumažina smūgio efektą.

    Šios prognozės svarbios ne vien dėl statistikos. Jei būsimi plataus masto dangaus stebėjimai, ypač ieškantys subtilių gravitacinių poveikių ir juodųjų skylių judėjimo pėdsakų, patvirtins numatytą masių ir greičių pasiskirstymą, tai padėtų geriau suprasti pačias supernovas ir juodųjų skylių formavimosi mechanizmus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dabartinės juodųjų skylių padėtys ir judėjimas gali išsaugoti jų kilmės „parašą“ ir tapti savotišku Paukščių tako istorijos archyvu. Kitaip tariant, nematoma galaktikos populiacija gali suteikti netikėtai daug informacijos apie tai, kaip Paukščių takas augo ir keitėsi per milijardus metų.

    Darbas paskelbtas kaip išankstinis mokslinis rankraštis ir šiuo metu laukia formalaus recenzavimo. Tai reiškia, kad skaičiai ir detalės dar gali kisti, tačiau pati kryptis aiški: didžioji dalis galaktikos juodųjų skylių tikėtina yra tylios, išsibarsčiusios ir aptinkamos tik netiesioginiais metodais.

  • JWST aptiko vandenį pavojingai arti Paukščių Tako juodosios skylės: kas ten vyksta?

    JWST aptiko vandenį pavojingai arti Paukščių Tako juodosios skylės: kas ten vyksta?

    Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) užfiksavo vandens ir deguonies chemijos junginių pėdsakus itin arti Paukščių Tako centro, kur dominuoja supermasyvi juodoji skylė Sagittarius A*. Astronomams tai netikėta, nes tokioje aplinkoje intensyvi spinduliuotė ir dinaminis chaosas paprastai greitai ardo molekules.

    Stebėjimų dėmesio centre atsidūrė evoliucionavusi, mirštanti žvaigždė IRS 3. Ji yra vėlyvos raidos asimptotinės milžinių šakos žvaigždė, kuri galingais žvaigždiniais vėjais nuolat išmeta savo išorinius sluoksnius ir taip praturtina aplinkinę erdvę dulkėmis bei dujomis.

    JWST vidutinio infraraudonojo spektro matavimai leido aiškiai atskirti silikatinių dulkių požymius ir identifikuoti vandens buvimą dujose. Tokie spektriniai „pirštų atspaudai“ svarbūs todėl, kad jie parodo ne tik tai, kas yra aplink žvaigždę, bet ir kaip ilgai medžiaga gali išlikti nepalankiomis sąlygomis.

    Mokslininkų vertinimu, IRS 3 nuo galaktikos centro nutolusi maždaug 0,55 šviesmečio ir yra apsupta didžiuliu dulkių apvalkalu, nusidriekiančiu iki maždaug 10 000 astronominių vienetų. Žvaigždės vėjų greitis siekia apie 15 kilometrų per sekundę, o judėdama per tankesnę terpę ji sukuria smūginę bangą, padedančią aiškinti matomą struktūrą.

    Modeliavimas leidžia spėti, kad ši žvaigždė galėjo susiformuoti toliau nuo centro ir vėliau migruoti į vidinį regioną. Kai kuriuose scenarijuose jos masė siekia apie šešias Saulės mases, o amžius gali būti apie 72 mln. metų, tai yra palyginti jauna, lyginant su Saulės evoliucijos trukme.

    Didžiausia šio rezultato reikšmė yra platesnė nei viena žvaigždė: jei vanduo ir kitos molekulės gali išgyventi šalia supermasyvios juodosios skylės, vadinasi, galaktikų centrai gali būti chemiškai aktyvesni, nei manyta. Tai svarbu aiškinantis, kaip dulkės ir molekulinė medžiaga maitina naujų žvaigždžių formavimąsi ir kaip bėgant laikui kinta galaktikų branduolių aplinka.

    „Vandens aptikimas ypač jaudina, nes jis rodo, kad molekulinė medžiaga gali išlikti net aplinkoje, kurioje vyrauja intensyvi spinduliuotė“, – sakė ESA mokslininkė Macarena Garcia Marin.

    „Galaktikų centrai yra vienos ekstremaliausių aplinkų, todėl klausimas, ar žvaigždės ten gali toliau praturtinti savo aplinką, yra labai svarbus“, – sakė pagrindinis darbo autorius Florianas Peißkeris.

    Šis tyrimas dar kartą parodo, kodėl JWST laikomas vienu svarbiausių pastarojo dešimtmečio mokslo įrankių: jis leidžia ne tik fotografuoti, bet ir „išskaityti“ cheminę sudėtį ten, kur anksčiau trūko jautrumo ir raiškos. Astronomai tikisi, kad panašūs stebėjimai padės nustatyti, kiek paplitusi tokia cheminė „atsparumo zona“ prie galaktikų centrų ir kaip ji susijusi su dulkių, vandens bei organinių molekulių ciklu Visatoje.