Mokslininkai pateikė naujų įrodymų, kad rykliai gali ne tik girdėti po vandeniu sklindančius garsus iš gana didelio atstumo, bet ir gana tiksliai nustatyti, iš kurios pusės jie ateina. Eksperimento metu stebėtos laukinės juodpelekės ryklės, o jų elgesys parodė, kad garsas plėšrūnams tampa aiškiu orientyru.
Tyrėjai nurodo, kad rykliai į žemo dažnio signalus reagavo maždaug iki 74–75 metrų atstumu. Dar svarbiau tai, kad gyvūnai greitai keitė plaukimo kryptį ir judėjo link šaltinio, kas rodo ne atsitiktinį susidomėjimą, o kryptingą garso lokalizaciją.
Kaip buvo atliktas bandymas?
Stebėjimai vyko pietrytinėje Floridos pakrantėje, kur juodpelekės ryklės neretai laikosi seklumose ir jas patogu fiksuoti natūraliomis sąlygomis. Į vandenį buvo nuleistas dreifuojantis garsiakalbis, o jo skleidžiamas garsas imitavo signalus, kurie gamtoje gali sietis su potencialiu grobiu.
Tyrėjai pabrėžia, kad tokia metodika svarbi dėl vienos priežasties: laboratorijoje ar aptvaruose rykliai gali elgtis kitaip nei atviroje jūroje. Šiuo atveju užfiksuota laukinių, laisvai plaukiojančių ryklių reakcija, todėl duomenys laikomi artimesniais realiam elgesiui.
Kodėl tai stebina biologus?
Skirtingai nei daugelis kaulinių žuvų, rykliai neturi dujomis užpildytos plaukiojimo pūslės, kuri padeda jautriau aptikti garso slėgio pokyčius vandenyje. Dėl to ilgą laiką buvo manoma, kad jų gebėjimas tiksliai nustatyti garso šaltinį turėtų būti labiau ribotas.
Tačiau tyrimo autoriai teigia, kad rykliai gali remtis kita jutimine strategija: vidine ausimi ir specializuotomis struktūromis, kurios fiksuoja su garsu susijusį dalelių judėjimą ir vibracijas. Kitaip tariant, plėšrūnas gali „jausti“ ne tik garso buvimą, bet ir jo kryptį per vandens judesius.
Ką tai reiškia tolesniems tyrimams?
Mokslininkai akcentuoja, kad reikės daugiau bandymų, kad būtų aiškiau, kaip rykliai apdoroja šiuos signalus skirtingomis sąlygomis, pavyzdžiui, esant bangavimui, stipresnėms srovėms ar didesniam foniniam triukšmui. Tai aktualu ir platesniame kontekste, nes vandenynuose daugėja žmogaus sukuriamo triukšmo, galinčio keisti gyvūnų orientaciją.
Tyrimas taip pat papildo bendrą supratimą apie ryklių pažinimo ir jutimų galimybes. Pastaraisiais metais daugėja duomenų, kad kai kurios ryklių rūšys geba atskirti skirtingus signalus, mokytis ir įsiminti, todėl jų elgesys nėra toks primityvus, kaip kartais įsivaizduojama.
„Tai rodo, kad rykliai gali aptikti su garsu susijusį dalelių judėjimą net gana dideliu atstumu nuo šaltinio, ko anksčiau nepavyko taip aiškiai parodyti su laisvai plaukiojančiais rykliais“, – sakė tyrimo autorius Stevenas Kajiura.