Tag: Juozapas Flavijus

  • Beveik 2 000 metų senumo tekstas apie Jėzų: ką iš tiesų rašė Juozapas Flavijus?

    Beveik 2 000 metų senumo tekstas apie Jėzų: ką iš tiesų rašė Juozapas Flavijus?

    Kas buvo Juozapas Flavijus

    Juozapas Flavijus buvo I amžiaus žydų kilmės istorikas, rašęs graikų kalba ir palikęs vienus svarbiausių šaltinių apie ano meto Judėją. Apie 93–94 metais jis baigė veikalą Senovės žydų istorija, kuriame apžvelgė žydų tautos praeitį ir religines sroves.

    Būtent šiame veikale randamas trumpas fragmentas apie Jėzų iš Nazareto, vadinamas Testimonium Flavianum. Tai viena dažniausiai aptariamų ištraukų, nes ji minima kaip retas nekrikščioniškas ankstyvas liudijimas apie Jėzų.

    Fragmentas, kuris kelia ginčus

    Išlikusioje graikiškoje versijoje yra teiginių, kurie skamba kaip aiškus tikėjimo išpažinimas, pavyzdžiui, kad Jėzus pasirodė gyvas trečią dieną po mirties. Dalis tyrėjų seniai įtaria, kad tokie sakiniai galėjo atsirasti vėliau, kai tekstą perrašinėjo krikščionys raštininkai.

    Diskusijos esmė paprasta: ar Flavijus pats taip tvirtino, ar tik užfiksavo tai, ką pasakojo ankstyvieji krikščionys. Kadangi autorius nebuvo krikščionis, pernelyg kategoriški teiginiai daugeliui specialistų atrodo įtartini ir reikalaujantys tekstologinio patikrinimo.

    „Jeigu autorius tik perpasakojo mokinių liudijimą, o ne teigė pats, tai keičia viso fragmento istorinį svorį“, – sako tyrėjai, vertinantys skirtingas šio teksto versijas.

    Kuo skiriasi graikiška, lotyniška ir arabiška versijos

    Naujesnėse diskusijose lyginamos kelios tradicijos: graikiška, lotyniška, arabiška ir sirų kalbos versijos. Kai kuriose jų formuluotės atsargesnės: vietoj tiesioginio teiginio, kad Jėzus pasirodė gyvas, pateikiama mintis, jog mokiniai skelbė jį matę trečią dieną.

    Iš pirmo žvilgsnio skirtumas nedidelis, tačiau istorikams jis esminis. Tokia formuluotė leistų manyti, kad Flavijus aprašė bendruomenės įsitikinimą, o ne pateikė savarankišką patvirtinimą apie prisikėlimą.

    Ar Flavijus galėjo vadinti Jėzų Mesiju?

    Kitas ginčytinas taškas yra frazė apie Jėzaus mesijinę tapatybę. Graikiškoje redakcijoje pasitaiko kategoriškas „jis buvo Kristus“, tačiau kitose tradicijose randami švelnesni variantai, pavyzdžiui, kad jis buvo laikomas Mesiju arba galbūt buvo Mesijas.

    Papildomo konteksto suteikia ankstyvųjų krikščionių autoriai, ypač III amžiaus mąstytojas Origenas, pabrėžęs, kad Flavijus nepripažino Jėzaus Mesiju. Dėl to dalis mokslininkų labiau linkę manyti, kad kategoriškos frazės galėjo būti vėlesni intarpai, o pirminis tekstas buvo neutralesnis.

    Šiandien dauguma tyrėjų sutaria dėl vieno: fragmentas greičiausiai turi autentišką branduolį, bet jo formuluotės galėjo būti redaguotos skirtingais laikotarpiais ir skirtingose perrašinėjimo tradicijose. Todėl kiekvienas naujas palyginimas su alternatyviomis versijomis padeda tiksliau suprasti, ką Flavijus galėjo parašyti iš pradžių.

  • Ne tik Biblija: romėnų ir žydų istorikų įrašai apie Jėzų kelia klausimų net skeptikams

    Ne tik Biblija: romėnų ir žydų istorikų įrašai apie Jėzų kelia klausimų net skeptikams

    Kas laikoma svarbiausiais liudijimais?

    Diskusijose apie Jėzaus istoriškumą dažnai pabrėžiama, kad svarbūs ne vien krikščioniški tekstai. Istorikams reikšmingi ir romėnų bei žydų autorių rašytiniai šaltiniai, sukurti I–II amžiuje, nes jie atsirado už ankstyvosios Bažnyčios tradicijos ribų.

    Šie tekstai nepateikia išsamios Jėzaus biografijos ir nepatvirtina antgamtinių įvykių. Tačiau jie padeda tikrinti bazinius faktus, susijusius su ankstyvosios krikščionybės ištakomis, Jėzaus pasekėjų judėjimu ir Romos valdžios reakcija į jį.

    Tacitas ir Juozapas Flavijus

    Dažniausiai cituojamas romėnų istorikas Tacitas. Savo veikale apie Romos istoriją jis aprašė krikščionių persekiojimus, kilusius po didžiojo Romos gaisro, ir paminėjo Kristų, nuo kurio esą kildinamas krikščionių pavadinimas.

    Tacitas rašė, kad Kristus buvo nubaustas mirtimi valdant imperatoriui Tiberijui, o sprendimą įvykdė Judėjos valdytojas Poncijus Pilotas. Istorikai šį liudijimą vertina kaip reikšmingą todėl, kad Tacitas nebuvo krikščionis ir į naują judėjimą žvelgė priešiškai, tad jo tekstas nelaikomas tikėjimo propaganda.

    Kitas dažnai aptariamas autorius yra I amžiuje gyvenęs žydų istorikas Juozapas Flavijus. Jo veikale apie žydų istoriją yra fragmentai, kuriuose minimas Jėzus ir atskirai paminimas Jokūbas, apibūdinamas kaip Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolis.

    Dalis tyrėjų ginčijasi, ar vienas iš pastraipų variantų nebuvo vėliau redaguotas perrašinėtojų. Vis dėlto daugelis mokslininkų sutaria, kad bent pagrindinis šių nuorodų branduolys greičiausiai yra autentiškas ir atspindi paties autoriaus žinias.

    Ką dar mini romėnų autoriai?

    Prie nekrikščioniškų liudijimų apie ankstyvąją krikščionybę dažnai priskiriamas ir Plinijus Jaunesnysis. Laiškuose imperatoriui Trajanui jis aprašė krikščionių susirinkimus, jų moralines priesaikas ir tai, kad jie garbino Kristų kaip dievišką figūrą.

    Minimas ir istorikas Svetonijus, rašęs apie neramumus tarp žydų, siejamus su asmeniu, vadinamu Chrestus. Kai kurie tyrėjai tai laiko netiesiogine užuomina į Kristų ar ankstyvą judėjimą, nors dėl tikslios interpretacijos vieningos nuomonės nėra.

    Šių šaltinių vertė daugiausia siejama su jų nepriklausomumu nuo krikščioniškos tradicijos. Net jei jie nerašo apie konkrečius evangelijų epizodus, jie liudija, kad I–II amžiuje Romos imperijoje jau buvo aiškiai atpažįstama bendruomenė, savo tapatybę siejusi su Kristumi.

    Istorikai taip pat pabrėžia ribotumus: nė vienas iš minėtų autorių nebuvo tiesioginis Jėzaus veiklos liudytojas, o dauguma tekstų parašyti praėjus keliems dešimtmečiams po jo mirties. Dėl to vertinant atskiras formuluotes taikoma šaltinių kritika, o dalis vietų analizuojamos itin atsargiai.

    Vis dėlto akademinėje istoriografijoje vyrauja pozicija, kad Jėzus buvo istorinė asmenybė, o ginčai dažniau sukasi apie jo gyvenimo detales, mokymo turinį ir interpretacijas. Romėnų ir žydų tekstai čia tampa ne sensacija, o viena iš svarbių dėlionės dalių, padedančių suprasti ankstyvosios krikščionybės aplinką.