Ramiojo vandenyno salynuose šimtmečius pasakojama apie keistą reiškinį, vadinamą te lapa: šviesos blyksnius ar švytinčias juostas, pasirodančias virš vandens arba vos po jo paviršiumi. Jūreiviai tvirtino, kad šie blyksniai tarsi „rodo“ kryptį į netoliese esančias salas, todėl galėjo tapti natūraliu orientyru naktinėse kelionėse.
Skirtingai nei įprastas žaibas, te lapa dažnai stebimas be audrų, trumpai ir staigiai, o šviesos ruožai, liudininkų teigimu, juda horizontaliai. Šis neatitikimas ilgai kėlė abejonių, ar reiškinys apskritai gali būti susijęs su atmosferos išlydžiais.
Kas yra te lapa?
Viena reiškinį nuosekliai fiksavusių tyrėjų – antropologė Marianne George, 1990-aisiais dalyvavusi ekspedicijose su Taumako salos navigatoriumi Alikiu Koloko Kaveia. Ji ne kartą teigė pati mačiusi blyksnius, tačiau net ir stebint iš arti nepavyko patikimai nustatyti fizinio šaltinio.
Anksčiau te lapa aprašė ir Naujosios Zelandijos jūrininkas bei tyrėjas Davidas Lewisas, knygos „We, the Navigators“ autorius. Jo darbai prisidėjo prie požiūrio pokyčio: polineziečių kelionės tarp salų vis dažniau laikomos ne atsitiktinumu, o sudėtingos navigacijos sistemos rezultatu, paremtu žvaigždėmis, bangomis, vėjais, paukščiais ir kitais gamtos signalais.
Bioliuminescencija ar „povandeninis žaibas“?
Ilgą laiką labiausiai tikėtinu paaiškinimu laikyta bioliuminescencija – šviesa, kurią skleidžia kai kurie jūrų organizmai. Vis dėlto liudininkų aprašymai ne visada atitiko gerai žinomą švytinčio planktono efektą, kai po laivo korpusu ar banguojant vandeniui lieka šviesos „pėdsakas“.
Naują impulsą diskusijai suteikė Harvardo universiteto fizikas Johnas Huthas, laboratorijoje atlikęs bandymus su švytėti galinčiais vienaląsčiais organizmais – dinoflagelatais. Sukūrus bangavimą, panašų į judančių žuvų ar staigių slėgio pokyčių poveikį, vandenyje susidarė ilgos melsvos šviesos juostos, kurios savo forma priminė te lapa aprašymus.
Kita hipotezių kryptis sieja reiškinį su geologiniais procesais Ramiojo vandenyno Ugnies žiede, kur aktyvūs povandeniniai ugnikalniai ir hidroterminiai šaltiniai. Pastaraisiais metais giliavandeniai tyrimų aparatai šalia hidroterminių versmių fiksavo vietinius elektrinių parametrų pokyčius, o tai paskatino svarstymus apie trumpus povandeninius išlydžius.
Tokį aiškinimą apsunkina faktas, kad sūrus vanduo gerai laidus elektrai, todėl dideli krūviai turėtų sunkiai kauptis. Vis dėlto kai kurie modeliai daro prielaidą, kad specifinėse sąlygose izoliaciniu „barjeru“ gali tapti dujų burbuliukai, staigūs temperatūros gradientai ar mineralų prisotinti hidroterminiai pliūpsniai, leidžiantys energijai trumpam susikaupti ir staiga išsikrauti.
Kodėl paslaptis vis dar neišspręsta?
Tyrėjai pabrėžia, kad te lapa gali būti ne vienas mechanizmas, o kelių veiksnių sutapimas. Tarp svarstomų paaiškinimų minima ir tai, kad bangos, atsispindinčios nuo salų, rifų ar seklumų, gali sutelkti šviesą panašiai kaip lęšis, o tektoninė veikla galėtų keisti vietinius elektromagnetinius laukus.
Kol kas nė vienos hipotezės nepavyko patvirtinti taip, kad ji vienodai gerai paaiškintų visas liudijimų detales: staigų atsiradimą, judėjimo kryptį ir ryškumą. Dėl to te lapa išlieka vienu įdomiausių pavyzdžių, kaip tradiciniai jūriniai pasakojimai kartais aplenkia mokslą, o atsakymai slypi tarp biologijos, fizikos ir geologijos.