CP v2

Tag: Jūrinės žuvys

  • Ši reta žuvis nustebins: sniego baltumo mėsa, mažai ašakų ir Michelin vertas skonis

    Kulbinas, dar vadinamas korvina arba meagre, yra plėšri žuvis, gyvenanti rytinėje Atlanto vandenyno dalyje, Viduržemio ir Juodojoje jūroje. Ji gali užaugti iki maždaug 2 metrų ilgio ir sverti kelias dešimtis kilogramų, todėl neretai laikoma įspūdingu laimikiu. Nors Baltijos šalių parduotuvėse ji vis dar reta, Pietų Europoje ši žuvis vertinama dėl švelnaus skonio ir universalumo virtuvėje.

    Viena pagrindinių priežasčių, kodėl kulbinas taip mėgstamas restoranų virtuvėse, yra patogus dorojimas. Ši žuvis dažniausiai turi stambesnes, lengvai pašalinamas ašakas ir neturi daugybės smulkių, aštrių ašakėlių, kurios dažnai gadina valgymo patirtį. Dėl to kulbinas laikomas geru pasirinkimu šeimoms, ypač kai norisi žuvies patiekalo vaikams.

    Mitybos požiūriu kulbinas priskiriamas liesesnėms žuvims, todėl dažnai pasirenkamas ieškant lengvesnio baltyminio patiekalo. Jo mėsoje paprastai gausu visaverčių baltymų, taip pat randama vitamino B12 ir D, bei mineralų, tokių kaip selenas, fosforas ir kalis. Kaip ir daugelis jūrinių žuvų, kulbinas gali būti Omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos bei nervų sistemos funkcijų palaikymu.

    Praktikoje kulbino mėsa laikoma „atlaidesne“ gaminant: ji dažnai išlieka sultinga, mažiau byranti, tinka kepti keptuvėje, orkaitėje ar ant grilio. Skonis paprastai apibūdinamas kaip švelnus, be intensyvaus žuvies kvapo, todėl patinka ir tiems, kurie žuvį valgo retai. Ši savybė ypač aktuali vartotojams, kurie ieško alternatyvų įprastoms žuvims, bet nori neutralaus, lengvai derinamo skonio.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija dažniau rinktis mažiau žinomus, bet tvarius ir patogiai paruošiamus jūros produktus, o prekyboje daugėja ūkiuose užaugintos žuvies. Kulbinas dažnai patenka į šią kryptį, nes jį galima rasti tiek šviežią, tiek atvėsintą filė pavidalu. Jei žuvies skyriuje pamatysite kulbiną, verta atkreipti dėmesį į kilmę, laikymo temperatūrą ir šviežumo požymius, o namuose rinktis paprastą paruošimą su sviestu, žolelėmis ar citrusais, kad atsiskleistų natūralus skonis.

  • Prasidėjo Baltijos belonų sezonas: žali kaulai gąsdina, bet skonis primena vištieną

    Gegužę ir birželį Baltijos jūroje prasideda belonų sezonas – tai trumpas laikotarpis, kai ši žuvis dažniau pasirodo pakrantėse ir žvejybos laimikyje. Dėl sezoniškumo belona neretai vadinama tikru delikatesu, o jos paklausa šiuo metu šokteli.

    Belona lengvai atpažįstama iš pailgo kūno ir ilgo, snapą primenančio žandikaulio. Suaugusios žuvys dažniausiai siekia apie 60–100 centimetrų, o jų šonai būna sidabriški, nugara tamsesnė – melsvai žalsva.

    Didžiausia belonos staigmena – žalsvos kaulo struktūros. Tai natūralus reiškinys, susijęs su pigmentu biliverdinu, todėl tokia spalva nereiškia, kad žuvis sugedusi ar pavojinga valgyti.

    Belonos mėsa yra šviesi, tvirta ir gana liesa, todėl daugeliui ji atrodo lengvesnė nei riebesnės žuvys. Kai kurie ragautojai skonį lygina su vištiena, ypač kai belona kepama orkaitėje arba keptuvėje be agresyvių prieskonių.

    Mitybos požiūriu belona vertinama dėl visaverčių baltymų, reikalingų raumenims ir audinių atsinaujinimui. Kaip ir kitos jūrinės žuvys, ji taip pat gali būti naudingas omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija.

    Belonoje aptinkami ir mikroelementai, būdingi jūrų žuvims, įskaitant jodą, fosforą, geležį ir cinką. Šie mineralai svarbūs skydliaukės veiklai, energijos apykaitai, kraujodarai ir imuninei sistemai, tačiau tikslūs kiekiai priklauso nuo žuvies dydžio ir kilmės.

    Renkantis šviežią beloną verta atkreipti dėmesį į kvapą, akių skaidrumą ir stangrią mėsą. Kadangi žuvis ilga ir kaulėta, ją patogu kepti filė gabalais, o prie patiekalo dažnai tinka bulvės, kruopos ir šviežios daržovės.