Socialiniuose tinkluose plintančiose nuotraukose matyti neįprastas vaizdas: Rusijos karo ir prekybiniai laivai apkarstyti padangomis, smėlio maišais, medinėmis lentomis, metaliniais rėmais ir maskuojamaisiais tinklais. Tokios improvizuotos priemonės pristatomos kaip bandymas apsaugoti jautriausias vietas nuo ukrainiečių atakų dronais.
Ant kai kurių laivų virš antstatų įrengiami metaliniai rėmai su tinklu, o virš pabūklų bokštelių ir tiltelių tempiami žali maskuojamieji tinklai. Panašūs sprendimai fiksuojami ne pavienėse platformose, o skirtingų tipų vienetuose, įskaitant pakrančių apsaugos ir patrulinius laivus.
Pagrindinė tokios „lauko inžinerijos“ priežastis – nuolatinė Ukrainos bepiločių grėsmė jūroje. Pastaraisiais metais vis dažniau naudojami tiek FPV tipo smogiamieji dronai, tiek jūriniai bepiločiai, galintys pasiekti taikinius Juodojoje ir Azovo jūrose, o atskirais atvejais grėsmė aptariama ir kituose regionuose.
Karinės analizės kontekste tai siejama su pigesnių, masiškai gaminamų ir žemai skrendančių ar vandens paviršiumi judančių dronų pranašumais. Net ir modernios laivų oro gynybos sistemos ne visada spėja aptikti mažus taikinius, ypač kai atakos vykdomos iš arti, keliais vienetais arba mišriai – iš oro ir nuo vandens.
Improvizuotos grotos ir tinklai paprastai turi vieną tikslą: priversti kovinę galvutę detonuoti anksčiau arba sutrukdyti tiksliai pataikyti į kritinius mazgus. Dažniausiai siekiama pridengti tiltelį, radarų zonas, ryšių įrangą ar mašinų skyrių, nes šių vietų pažeidimas gali greitai išvesti laivą iš rikiuotės.
Vis dėlto ekspertai pabrėžia ribotą tokių sprendimų efektyvumą. Lengvesniems dronams tinklai ar papildomi barjerai gali tapti kliūtimi, tačiau sunkesni smogiamieji dronai ar sprogmenis gabenantys jūriniai bepiločiai tokias užtvaras dažnai įveikia, o laivo matomumas ir manevringumas nuo papildomų konstrukcijų gali net nukentėti.
„Jei laivas ginasi padangomis ir tvoros tinklu, tai rodo, kad dronų grėsmė tapo kasdiene, o klasikinės priemonės ne visada spėja prisitaikyti“, – sakė Ukrainos karinio jūrų laivyno atstovas Dmytro Pletenčukas.
Šis reiškinys tampa ir platesnės tendencijos dalimi: jūrų karas greitai keičiasi, o technologiškai paprastos, bet gerai koordinuotos priemonės priverčia net dideles flotiles ieškoti pigios, skubios apsaugos. Tuo pačiu tai signalas, kad kova dėl pranašumo jūroje vis labiau priklauso ne vien nuo laivų tonų ar raketų skaičiaus, bet ir nuo gebėjimo greitai adaptuotis.