Norvegijos pakrantėje esančioje Smolos saloje vėjo jėgainės jau seniai gamina elektrą iš stiprių jūros vėjų. Tačiau kartu jos tapo rimtu pavojumi čia gyvenantiems jūriniams ereliams, kurie salą laiko viena svarbiausių savo medžioklės teritorijų.
Įjungus vėjo parką 2000-ųjų pradžioje, netrukus pradėta fiksuoti vis daugiau po turbinais randamų paukščių gaišenų. Tarp jų pasitaikė ir jūriniai ereliai, kurių sparnų mostas gali siekti daugiau nei žmogaus ūgį.
Kodėl paukščiai nepastebi menčių?
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė paradoksalu: ereliai garsėja itin aštria rega ir gali įžiūrėti grobį iš didelio atstumo. Vis dėlto, artėjant prie besisukančių menčių, suveikia regos efektas, vadinamas judesio suliejimu.
Kai mentės galas juda labai dideliu greičiu, akiai jis ima atrodyti ne kaip aiškus objektas, o kaip permatoma, neryški juosta. Plėšrus paukštis, dažniau žiūrintis žemyn ir į šonus, gali klaidingai įvertinti, kad priešais nėra kliūties.
Sprendimas pasirodė netikėtai pigus
Vienas akivaizdžiausių būdų mažinti susidūrimus buvo stabdyti turbinas, kai netoliese pasirodo paukščiai, tačiau tai reiškia prarastą elektros gamybą. Kiti sprendimai, pavyzdžiui, radarai ar kameros, kainuoja brangiai, o jų veikimą gali apsunkinti oro sąlygos.
Tuomet tyrėjai atsigręžė į senesnę mokslinę literatūrą ir idėją, kuri ilgą laiką buvo menkai išbandyta realiomis sąlygomis: pakeisti ne turbinos konstrukciją, o jos matomumą. Sprendimas buvo paprastas: nudažyti juodai vieną iš trijų menčių.
Smolos bandymas ir 70 proc. mažesni nuostoliai
2013 metais Norvegijos gamtos tyrimų instituto mokslininkai Smolos vėjo parke juodai nudažė po vieną mentę keturiose turbinosse. Vėliau dar kelerius metus buvo tęsiama sisteminga stebėsena, lyginant rezultatus su šalia esančiomis, neperdažytomis turbinosmis.
Per stebėjimo laikotarpį susidūrimų skaičius prie perdažytų turbinų sumažėjo maždaug 70 proc. Tyrėjai akcentavo, kad ryškus kontrastas padeda paukščiams „užfiksuoti“ besisukančią konstrukciją ir laiku pakeisti skrydžio kryptį.
Kodėl šis metodas dar nėra visur taikomas?
Nors rezultatai skamba įtikinamai, mokslininkai pabrėžia, kad vieno projekto duomenų nepakanka universalioms išvadoms. Smolos bandyme dalyvavo palyginti nedaug turbinų, o kitose šalyse gauti rezultatai ne visada buvo tokie aiškūs.
Dėl to šiuo metu įvairiose vietovėse vykdomi platesnio masto bandymai, siekiant suprasti, kada vienos mentės dažymas veikia geriausiai, o kada poveikį sumažina vietos reljefas, apšvietimas, paukščių rūšys ar skrydžių aukščiai.
Vis dėlto vėjo energetikai plečiantis, sprendimai, kurie kainuoja palyginti mažai ir nedaro įtakos elektros gamybai, tampa itin patrauklūs. Smolos pavyzdys rodo, kad kartais didžiausią poveikį gali duoti ne sudėtinga technologija, o paprastas būdas padaryti pavojų aiškiau matomą.