CP v2

Tag: Jūrinis erelis

  • Norvegijos Smola saloje nudažius vieną vėjo turbinos mentę juodai, erelių žūčių beveik nebeliko

    Norvegijos Smola saloje nudažius vieną vėjo turbinos mentę juodai, erelių žūčių beveik nebeliko

    Norvegijos vakarinėje pakrantėje esančioje Smola saloje ilgą laiką fiksuota viena opiausių vėjo energetikos problemų: po vėjo jėgainių rotoriais randami žuvę didieji plėšrieji paukščiai, ypač jūriniai ereliai. Ši vieta laikoma svarbia jų buveine, todėl kiekvienas žuvęs suaugęs paukštis daro neproporcingai didelę įtaką populiacijai.

    Situaciją pakeitė, atrodytų, paprastas sprendimas: dalyje jėgainių viena iš trijų menčių buvo nudažyta juodai. Idėja rėmėsi prielaida, kad vienoda balta rotoriaus plokštuma paukščio regai greitai besisukant susilieja, o kontrastinga mentė padeda geriau atskirti judesį ir laiku sureaguoti.

    Kodėl mentės paukščiui „dingsta“?

    Greitai besisukančios mentės sudaro vadinamąjį judesio išsiliejimo efektą, kai akis sunkiau fiksuoja aiškią formą. Plėšrieji paukščiai medžiodami neretai žiūri žemyn, todėl priekyje esanti kliūtis gali būti pastebėta per vėlai, ypač kai artėjama kampu, kuriame rotoriaus judesys atrodo mažiau ryškus.

    Vėjo turbinos mentės galuose juda dideliu greičiu, tad net trumpa delsos akimirka gali tapti lemtinga. Dėl to vėjo parkų operatoriai įvairiose šalyse ieško priemonių, kurios mažintų susidūrimų riziką, bet nereikalautų brangių konstrukcinių pakeitimų ar nuolatinių stabdymų.

    Eksperimentas Smola saloje

    Smola vėjo parke juodai nudažyta viena mentė buvo pritaikyta daliai turbinų, o dalis liko nepakeistos palyginimui. Žuvusių paukščių paieška vyko sistemingai, įskaitant apmokytų šunų naudojimą, kad būtų surenkami patikimesni duomenys apie susidūrimus abiejose turbinų grupėse.

    Ilgesnio laikotarpio stebėjimai parodė aiškią tendenciją: turbinose su viena juoda mente paukščių žūčių buvo gerokai mažiau. Viešai aptarti rezultatai rodė maždaug 72 proc. mažėjimą, o jūrinių erelių atveju po nudažytomis turbinomis tam tikru laikotarpiu apskritai nefiksuota žuvusių paukščių.

    „Kontrastinga mentė tikėtina suardo vizualinį judesio išsiliejimą ir suteikia paukščiui papildomas sekundės dalis manevrui“, – sakė tyrimų kryptį komentavę specialistai, aiškindami, kodėl toks paprastas pakeitimas gali duoti apčiuopiamą efektą.

    Ką tai reiškia vėjo energetikai?

    Nors Smola salos rezultatai sulaukė didelio susidomėjimo, mokslininkai pabrėžia, kad vieno objekto duomenų nepakanka universalioms išvadoms. Paukščių elgseną ir susidūrimų riziką lemia reljefas, migracijos keliai, vietinės rūšys, oro sąlygos ir turbinų išdėstymas, todėl kitose vietovėse poveikis gali skirtis.

    Dėl to panašūs sprendimai yra testuojami ir kitose šalyse, o kartu vertinamos alternatyvos: laikini turbinų stabdymai intensyvių migracijų metu, pažangesni aptikimo radarai, teritorijų planavimas atokiau nuo jautrių buveinių. Vis dėlto vienos mentės nudažymas išlieka patrauklus dėl nedidelių sąnaudų ir galimybės pritaikyti esamoms turbinoms be didelių rekonstrukcijų.

    Smola salos istorija rodo, kad vėjo energetikos plėtra ir biologinės įvairovės apsauga nebūtinai turi konfliktuoti: kartais didžiausią pokytį sukuria paprastas, bet moksliškai pagrįstas dizaino koregavimas. Ar tai taps plačiai taikomu standartu, priklausys nuo tolimesnių tyrimų ir rezultatų kituose vėjo parkuose.

  • Černobylio rezervate užfiksuoti jūrinio erelio jaunikliai: kodėl šiemet perėjimas vėlavo

    Černobylio radiaciniame ekologiniame biosferos rezervate šį pavasarį keliuose jūrinio erelio lizduose užfiksuoti jaunikliai. Rezervato specialistai, stebėdami lizdus dronu, aptiko skirtingo amžiaus jauniklių ir viename lizde dar likusį kiaušinį, rodantį, kad perėjimas vyko nevienodu tempu.

    Vienas jauniklis, aptiktas prie Domantovo salos, buvo maždaug 25 dienų amžiaus ir jau tvirtai laikėsi lizde. Kitoje vietoje, į pietus nuo Otaševo kaimo, rastas maždaug savaitės jauniklis, o šalia jo dar buvo vienas kiaušinis, todėl tikėtina, kad dalis porų perėjimą pradėjo vėliau.

    Dar vienas lizdas patikrintas netoli Kupovato kaimo, kur augo apie mėnesio amžiaus jauniklis. Tuo metu prie Lelyvo kaimo esantis lizdas, kuris pernai buvo likęs tuščias dėl elektros perdavimo linijos įrengimo darbų, ir šiemet jauniklių neturėjo, tačiau gretimame lizde jau buvo matyti jauniklių požymių.

    „Šiemet jūriniai ereliai perėti pradėjo vėliau nei įprastai, o tam įtakos galėjo turėti atšiauresnė žiema ir užsitęsęs šaltas pavasaris“, – teigė rezervato tyrėjai.

    Jūrinis erelis yra viena didžiausių plėšriųjų Eurazijos paukščių rūšių, o suaugusių paukščių atpažinimo ženklas yra baltas uodegos galas. Šis plėšrūnas dažniausiai laikosi prie vandens telkinių, kur gausu žuvies, o lizdus suka aukštuose medžiuose, stengdamasis rinktis mažiau trikdomas vietas.

    Istoriškai rūšies populiacija daugelyje Europos regionų buvo smarkiai sumažėjusi dėl persekiojimo ir cheminių medžiagų poveikio, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriose šalyse stebimas atsikūrimas. Ornitologai pabrėžia, kad sėkmingas perėjimas priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo ramybės perėjimo teritorijose, pakankamos maisto bazės bei žmogaus veiklos intensyvumo netoliese.

    Černobylio zona, nors ir siejama su radiacine tarša, daliai laukinių gyvūnų tapo vieta, kur mažesnis nuolatinis žmonių trikdymas leidžia veistis ir dideliems plėšriesiems paukščiams. Stebėsena dronais tokiuose plotuose laikoma praktišku sprendimu, nes leidžia įvertinti perėjimo sėkmę kuo mažiau artinantis prie lizdų.