CP v2

Tag: Jūros ledas

  • Galindezo saloje pingvinai išsikraustė rekordiškai vėlai: mokslininkai paaiškino, kas nutiko

    Ukrainos poliarininkai, dirbantys Akademiko Vernadskio stotyje Galindezo saloje, šį sezoną užfiksavo neįprastą reiškinį: pingvinai iš salos migravo rekordiškai vėlai, palyginti su ankstesniais stebėjimų metais. Pasak tyrėjų, dalis paukščių saloje laikėsi net ir Antarktidos žiemos įkarštyje, kai įprastai kolonijos jau būna gerokai išretėjusios.

    Ukrainos Nacionalinis Antarktidos mokslinis centras pranešė, kad paskutiniai pingvinai iš Galindezo pasitraukė tik visai neseniai, o tai laikoma vėliausia registruota migracija per visą stoties stebėsenos laikotarpį. Palyginimui, ankstesniais metais paukščiai salą dažniausiai palikdavo dar pirmoje gegužės pusėje.

    Mokslininkai pagrindine priežastimi įvardija neįprastai švelnią žiemą. Iki liepos pabaigos prie stoties nebuvo fiksuojami ilgalaikiai stiprūs šalčiai, o vandens temperatūra išliko pakankamai aukšta, kad akvatorijoje nesiformuotų storas, stabilus ledas.

    Tai pingvinams buvo palanku dėl maisto: kol jūra neužsitraukė ledu, paukščiai galėjo lengviau pasiekti pagrindinius mitybos šaltinius, įskaitant krilį ir smulkias žuvis. Tokios sąlygos mažina energijos sąnaudas maisto paieškoms, todėl kolonija neskuba trauktis į kitus rajonus.

    Situacija ėmė keistis, kai aplink Galindezą pradėjo formuotis ledas, o medžioklės sąlygos vandenyje staiga pablogėjo. Tuomet saloje liko tik mažos grupelės ir pavieniai individai, o netrukus vaizdo stebėjimo kameros bei ekspedicijos nariai pingvinų nebefiksavo.

    Tyrėjų teigimu, staigesnis atšalimas tiesiogiai paveikia pingvinų kasdienę rutiną: kai ledo daugėja, paukščiams sudėtingiau pasiekti atvirus vandens plotus, o maisto paieškos užtrunka ilgiau ir tampa mažiau efektyvios.

    Biologai aiškina, kad pingvinai paprastai pasitraukia į šiaurę, tai yra į kiek šiltesnius rajonus, kur žiemą lengviau rasti maisto. Svarbu ir tai, kad pasibaigus veisimosi sezonui paukščiai nebeprisirišę prie konkrečios kolonijos, todėl gali judėti tarp gretimų salų ir maitinimosi teritorijų.

    Nors pingvinai migruoja, jie dažniausiai neiškeliauja labai toli už savo regiono ribų ir linkę laikytis Antarktidos pusiasalio šiauresnėse salose. Poliarininkai prognozuoja, kad pavasarį, prasidedant naujam veisimosi sezonui, paukščiai į Galindezą sugrįš.

    Ilgesnių stebėjimų duomenys rodo, kad Galindezo kolonijų gausumas pastaraisiais metais apskritai auga. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie svyravimai kaip vėluojanti migracija yra svarbus signalas, leidžiantis vertinti, kaip kintančios oro ir ledo sąlygos veikia gyvūnų elgseną ir maitinimosi galimybes.

  • Antarktidoje į seklumą įstrigęs milžiniškas ledkalnis pakeitė pingvinų maršrutus ir sumažino jauniklių skaičių

    Prie Coulmano salos Antarktidoje 2025 metų liepą į seklumą įstrigo apie 13,9 kilometro ilgio ledkalnis, atsidūręs vos už 3–5 kilometrų nuo didelės imperatoriškųjų pingvinų kolonijos. Mokslininkai nustatė, kad šis, iš pirmo žvilgsnio atsitiktinis, įvykis tapo rimta kliūtimi paukščiams per patį veisimosi sezoną.

    Ledkalnis užtvėrė pagrindinį kelią tarp perėjimo vietos ir pakrantinių maitinimosi rajonų, esančių į šiaurę ir šiaurės rytus nuo kolonijos. Dėl to suaugę pingvinai, ieškodami maisto jaunikliams, buvo priversti keisti įprastą maršrutą ir keliauti gerokai toliau.

    „Ledkalnis buvo išsidėstęs palei pagrindinį maršrutą tarp perėjimo vietos ir pakrantinių maitinimosi rajonų“, – sakė tyrėjai.

    Tyrimo duomenimis, stačios pietinės ledkalnio sienos aukštis viršijo 20 metrų, todėl kliūtis tapo sunkiai įveikiama. Skaičiuojama, kad maisto paieškos kelionė 2025 metais pailgėjo nuo maždaug 9,3 kilometro iki 14,9 kilometro, tai yra beveik 5,6 kilometro daugiau nei metais anksčiau.

    Mokslininkai tokį papildomą atstumą sieja su prastesniais veisimosi rezultatais: 2025 metais jauniklių skaičius kolonijoje, palyginti su 2024 metais, sumažėjo apie 69 proc. Aerofotografija, atlikta 2025 metų lapkritį ir gruodį, užfiksavo 6 658 gyvus jauniklius, o tai rodo itin silpną sezoną kolonijai, kuri paprastai laikoma viena iš svarbių regiono populiacijos atramų.

    Ledkalnis prie salos laikėsi iki 2026 metų sausio, kol galiausiai atskilo ir nuplaukė į rytus. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie epizodai neturėtų būti vertinami kaip vienkartinė anomalija, nes ledkalnių sąveika su jūros ledu gali keisti tiek maisto prieinamumą, tiek suaugusių paukščių energijos sąnaudas kritiniu jauniklių maitinimo laikotarpiu.

    Tyrime akcentuojama, kad ateities imperatoriškųjų pingvinų veisimosi perspektyvų vertinimai turėtų įtraukti ir atsitiktinių ledkalnių atplaukimo bei įstrigimo scenarijus. Ypač svarbu vertinti, kada ledkalniai atskyla, kaip dreifuoja, kokia tikimybė jiems užplaukti ant seklumos ir kiek laiko jie išlieka šalia perėjimo teritorijų.

    Imperatoriškieji pingvinai jauniklius augina ekstremaliomis sąlygomis, todėl suaugusių paukščių energijos balansas ir laiku atnešamas maistas tiesiogiai lemia jauniklių išgyvenamumą. Net keli papildomi kilometrai, ypač jei juos tenka įveikti aplenkiant kliūtis ar ieškant naujų kelių, gali reikšti retesnį maitinimą ir didesnę jauniklių riziką neišgyventi.

    Be to, tokie trikdžiai yra sunkiau prognozuojami nei sezoniniai jūros ledo pokyčiai, nes priklauso nuo ledkalnių trajektorijų ir vietinių srovių. Dėl to mokslininkai ragina šiuos veiksnius plačiau integruoti į populiacijų stebėseną ir modeliavimą, ypač kolonijose, kurios įsikūrusios netoli potencialių ledkalnių dreifo kelių.

  • Tyrimas: Arkties jūros ledas vėl traukiasi sparčiau – 2024–2025 metais fiksuotas rekordinis kritimas

    Mokslininkai, remdamiesi naujausiais palydoviniais stebėjimais, teigia, kad trumpa stabilizacija, apie kurią kalbėta po 2005–2024 metų laikotarpio, nekeitė bendros tendencijos. Arkties jūros ledas ir toliau nyksta, o kai kuriais sezonais pokyčiai vėl darosi ryškesni.

    Rekordinis žiemos ledo sumažėjimas

    Ypač išsiskiria 2024–2025 metų laikotarpis: tyrėjai skaičiuoja, kad per metus žiemos jūros ledo plotas sumažėjo apie 5,8 proc. Tai įvardijama kaip didžiausias metinis žiemos ledo dangos kritimas per visą palydovinių matavimų istoriją.

    Palydoviniai duomenys Arkties regione reguliariai renkami nuo 1979 metų, todėl mokslininkai gali lyginti kelis dešimtmečius trunkančią statistiką. Vertinant sezoninį minimumą rugsėjį, bendras Arkties jūros ledo plotas per šį laiką sumažėjo maždaug perpus.

    Kodėl laikinas sulėtėjimas apgauna?

    Anksčiau tyrėjai kėlė versiją, kad sulėtėjimą galėjo lemti natūralūs vandenynų cirkuliacijos svyravimai, trumpam „prilaikę“ tirpsmo tempą. Tačiau nauja analizė pabrėžia, kad tai buvo tik laikina pauzė, o ne krypties pasikeitimas.

    „Tai, kas 2020-ųjų pradžioje atrodė kaip tirpsmo sustojimas, buvo tik trumpas sulėtėjimas ilgalaikėje mažėjimo kreivėje“, – sakė vienas tyrimo autorių, Sautamptono universiteto mokslininkas.

    Pasekmės jaučiamos ne tik Arktyje

    Mokslininkai pabrėžia, kad žiemos ledo mažėjimas svarbus ne vien poliariniams regionams. Jūros ledas veikia kaip barjeras tarp santykinai šilto vandenyno ir šaltos atmosferos, todėl jam traukiantis į orą patenka daugiau šilumos ir drėgmės.

    Dėl to gali keistis atmosferos cirkuliacija, didėti orų režimų nepastovumas ir stiprėti ekstremalūs reiškiniai vidutinėse platumose. Kitaip tariant, Arkties pokyčiai gali turėti įtakos audrų trajektorijoms ir kritulių pasiskirstymui toli į pietus nuo poliarinio rato.

    Tyrimo autoriai teigia, kad nauji skaičiai dar kartą patvirtina klimato kaitos mastą: net jei atskirais metais matomas „pagerėjimas“, ilgalaikė kryptis išlieka ta pati. Arktis šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, o tai didina riziką, kad ledo dangos nuostoliai ateityje taps dar sunkiau suvaldomi.

  • Arkties jūros ledo storinimo bandymas davė rezultatų: per žiemą ledas pastorėjo, bet kyla klausimų

    Kanados Nunavuto teritorijoje, Kembridž Bi (Cambridge Bay) apylinkėse, žiemos metu buvo atliktas pirmasis tokio tipo eksperimentas, kuriuo siekta padidinti jūros ledo storį ir jo atspindimąją gebą. Tyrėjai pasirinko palyginti paprastą principą: šaltuoju sezonu ant esamo ledo užpumpuoti jūros vandens ir leisti jam užšalti, suformuojant papildomą sluoksnį.

    Toks ledo storinimas šiaurės bendruomenėms nėra naujiena, nes panašūs sprendimai dešimtmečiais taikyti kuriant ledo kelius ar laikinus pagrindus darbams ant ledo. Vis dėlto šįkart siekta įvertinti, ar metodas galėtų turėti platesnę reikšmę prisitaikant prie klimato kaitos Arkties regione.

    Bandymo metu 2024–2025 metų žiemą buvo įrengti aštuoni bandomieji ir trys kontroliniai plotai. Bandomuosiuose plotuose panardinamaisiais siurbliais jūros vanduo buvo užlietas iki maždaug 20 centimetrų gylio, o kontroliniuose plotuose ledas paliktas natūraliai evoliucijai.

    Pavasarį viename kontrolinių plotų atliktas atskiras bandymas, susijęs su tirpsmo vandens telkiniais ant ledo. Tyrėjai gręžė nedideles angas, kad pašalintų tamsesnį tirpsmo vandenį ir atidengtų šviesesnį ledą po juo, nes tirpsmo balos sugeria daugiau saulės šilumos ir spartina tirpimą.

    Pasibaigus žiemai, bandomuosiuose plotuose ledo storis vidutiniškai buvo apie 32 centimetrais didesnis nei kontroliniuose. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad nedideliu mastu galima padidinti ir ledo šviesumą, o tai teoriškai svarbu todėl, kad šviesesnis paviršius daugiau saulės spinduliuotės atspindi atgal į kosmosą.

    „Praktikoje šis metodas jau seniai naudotas ledo keliams ir platformoms įrengti, tačiau dabar siekiame suprasti, ar jis gali turėti pritaikymą klimato kaitos kontekste“, – sakė tyrime dalyvavę mokslininkai.

    Arkties jūros ledo mažėjimas laikomas vienu ryškiausių klimato kaitos signalų, turinčių pasekmių tiek ekosistemoms, tiek pakrančių infrastruktūrai ir vietos gyventojų kasdienybei. Storesnis ir ilgiau išliekantis ledas galėtų sumažinti bangavimo poveikį kai kurioms pakrantėms, palengvinti judėjimą tradiciniais maršrutais ir tam tikrais sezonais sumažinti rizikas medžioklei ar žvejybai.

    Vis dėlto didžiausias klausimas išlieka mastelio problema. Kad metodas būtų reikšmingas visam regionui, reikėtų didelių pajėgumų, žmonių ir technikos, veikiančios atšiauriomis sąlygomis, taip pat patikimos logistikos bei energijos šaltinių.

    Ankstesniuose skaičiavimuose buvo vertinta, kad vien 10 proc. Arkties vandenyno ploto padengimui galėtų prireikti milijonų specialių siurblių, o visos Arkties mastu skaičius išaugtų dar kelis kartus. Tokios apimtys reikštų ne tik milžiniškas sąnaudas, bet ir papildomą poveikį aplinkai, kurį dar reikėtų įvertinti.

    Kita svarbi tema yra ekologinės ir socialinės pasekmės. Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nėra pakankamai duomenų apie tai, kaip ilgalaikis ir didelio masto ledo storinimas paveiktų vietos ekosistemas, jūros druskingumo režimą, ledo struktūrą, gyvūnų migracijos kelius ar tradicinį vietos bendruomenių gyvenimo būdą.

    Todėl šis metodas kol kas labiau vertinamas kaip potenciali prisitaikymo priemonė lokaliems atvejams, o ne greitas sprendimas visos Arkties ledo nykimui sustabdyti. Mokslininkai tikina, kad nauji bandymai davė vilčių, tačiau prieš svarstant platesnį taikymą reikės daugiau lauko tyrimų, nepriklausomo poveikio vertinimo ir aiškaus ekonominio pagrįstumo.

  • Arktis siunčia nerimą keliantį signalą: balandį čia kaip birželį, mokslininkai kalba apie anomaliją

    Arktis siunčia nerimą keliantį signalą: balandį čia kaip birželį, mokslininkai kalba apie anomaliją

    Mokslininkai, vykdantys stebėjimus prie Lenkijos poliarinės stoties Hornsund pietų Špicbergene, šį sezoną susidūrė su neįprasta kliūtimi: įprastai šiuo metu turintis būti stabilus sniego sluoksnis praktiškai nesusiformavo. Dėl to dalis planuotų darbų ir kelionių sniego motociklais tapo neįmanomi, o kita komanda negalėjo pasiekti stoties ir iš jūros pusės, nes pakrantę blokavo tankus jūros ledas.

    48-osios poliarinės ekspedicijos vadovas Krzesimiras Tomaszewskis pabrėžė, kad vienalytės ir plačios sniego dangos nebuvimas kovo ir balandžio mėnesiais šioje vietovėje yra reta situacija. Anot jo, ekspedicijų kalendoriuje būtent kovas ir balandis paprastai būna šalčiausi ir sniegingiausi, tačiau šiemet sąlygos labiau primena ankstyvą vasarą.

    „Paprastai kovas ir balandis būna patys šalčiausi ir sniegingiausi mėnesiai, o šiemet balandis atrodo kaip birželis“, – sakė Krzesimiras Tomaszewskis.

    Stoties pastarųjų penkerių metų duomenys rodo, kad vidutinė balandžio temperatūra siekė apie minus 6,9 laipsnio, o 2026 metų balandį ji pakilo iki maždaug minus 2,5 laipsnio. Pasak ekspedicijos vadovo, tai leidžia kalbėti apie ryškų šuolį, o platesniame kontekste kelia klausimą, ar tokios sąlygos netaps dažnesnės, jei šiltėjimo tendencijos išliks.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad net poliarinės nakties laikotarpis šiemet nesudarė įprasto žiemos įspūdžio: fiksuotos dažnos atodrėkio bangos, lietus ir stiprūs vėjai, kurie išpustė ir taip menkas sniego sankaupas. Tokie svyravimai apsunkina tradicinį lauko monitoringą, tačiau kartu priverčia koreguoti tyrimų prioritetus.

    „Vietoje sniego dangos, kurios praktiškai nėra, daugiau dėmesio skiriame lietaus mėginiams ir atitirpstantiems upeliams“, – sakė Krzesimiras Tomaszewskis.

    Ši situacija siejama su plačiau aptariamu Arkties šiltėjimu, kuris pastaraisiais dešimtmečiais spartėja ir daro poveikį ledynams bei jūros ledui. Ledas ir sniegas paprastai atspindi dalį Saulės spinduliuotės, todėl jų mažėjimas didina šilumos sugertį ir gali dar labiau paspartinti regiono šiltėjimą, sukeldamas vadinamąjį grįžtamojo ryšio efektą.

    Dėl to Arkties pokyčiai tampa svarbūs ne tik vietos ekosistemoms ar mokslinėms ekspedicijoms, bet ir platesniam klimatui: tirpstant ledynams kyla jūrų lygis, o šiltesnės sąlygos keičia kritulių režimą bei ekstremalių orų tikimybę kituose regionuose. Mokslininkai pabrėžia, kad vienas sezonas dar nėra galutinė išvada, tačiau tokie „keisti“ metai vis dažniau tampa signalu, kurį verta vertinti rimtai.