Tag: Jūros lygio kaita

  • Tyrimas: seniausių Žemės gyvūnų fosilijas išsaugojo milžiniški povandeniniai kanjonai

    Tyrimas: seniausių Žemės gyvūnų fosilijas išsaugojo milžiniški povandeniniai kanjonai

    Milžiniški povandeniniai kanjonai, susiformavę daugiau nei prieš pusę milijardo metų, galėjo sukurti retas sąlygas, leidusias iki šių dienų išlikti seniausių Žemės gyvūnų fosilijoms. Tokias išvadas pateikia naujas geologų ir biologų tyrimas.

    Mokslininkai atsigręžė į Ediakaro periodą – laikotarpį, kai maždaug prieš 600 mln. metų Žemėje ėmė rastis pirmieji gyvūnai, o jų kūno formos dažnai nepanašios į nieką, kas gyva šiandien. Apie šį darbą skelbia „ScienceAlert“.

    Didelė problema tiriant ankstyvąją gyvybę – dauguma tuometinių organizmų buvo minkštakūniai, todėl jų liekanos itin prastai fosilizuojasi. Dėl to kiekviena gerai išsilaikiusi fosilijų „kolekcija“ yra svarbi bandant suprasti, kaip atrodė ankstyvieji gyvūnai ir kokiomis sąlygomis jie gyveno.

    Naujajame tyrime nagrinėjama, kaip konkreti aplinka galėjo padėti išsaugoti tokius trapius pėdsakus. Dėmesys sutelktas į Pietų Australijos Flinderso kalnagūbrį – regioną, garsėjantį neįprastai gausiais ir gerai išlikusiais Ediakaro periodo fosilijų radiniais.

    Flinderso kalnagūbryje aptikti kanjonų pėdsakai

    Tyrėjai sudarė geologinių struktūrų žemėlapius ir bandė atkurti, kaip šis kraštovaizdis atrodė maždaug prieš 550 mln. metų, vėlyvajame Ediakaro periodo etape. Analizė atskleidė didžiulių, pietryčių kryptimi orientuotų kanjonų pėdsakus.

    Skaičiuojama, kad kai kur šie kanjonai galėjo siekti apie 280 metrų gylį ir būti daugiau nei 6 kilometrų pločio. Tokie mastai rodo, kad tuo metu kontinentiniame šelfe vyko itin intensyvūs procesai.

    Autorių teigimu, kanjonai daugiausia formavosi dėl povandeninės erozijos, kuri prasidėjo smarkiai nukritus jūros lygiui. Vėliau, jūros lygiui vėl kilus, kanjonai buvo greitai užpildyti nuosėdomis užliejant kraštovaizdį.

    Kodėl tai svarbu fosilijoms

    Tokios sąlygos, tyrėjų aiškinimu, galėjo sukurti „išskirtinio išsilaikymo langą“, kai minkštakūnių organizmų pėdsakai buvo greitai užklojami nuosėdomis ir apsaugomi nuo suirimo. Būtent tokio tipo delikatūs įspaudai yra būdingi daugeliui Ediakaro biotos fosilijų.

    Tyrime pabrėžiama, kad Ediakaro organizmų vieta evoliucijos medyje iki šiol išlieka miglota: neaišku, kiek jų yra tiesioginiai šiuolaikinių gyvūnų protėviai, o kiek – aklavietės. Taip pat nėra aiškaus atsakymo, kodėl jų įvairovė taip greitai išaugo ir kodėl vėliau jie dingo.

    Ankstesni darbai yra sieję Ediakaro biotos istoriją su pasauliniais jūros lygio svyravimais, tačiau pats ryšys su evoliucija ir išlikimu išlieka labiau hipotetinis. Naujasis tyrimas labiau akcentuoja, kad jūros lygio kaita ir vietiniai geologiniai procesai galėjo būti itin svarbūs bent jau fosilijų išsaugojimui.

    Darbo autoriai pažymi, kad sprendžiant iš nuosėdų sankaupų savybių, regione galėjo veikti galingi vandens srautai, gebėję pernešti didelius medžiagos kiekius. Lyginant su šiuolaikiniais povandeniniais kanjonais, labiau tikėtina, kad šiuos darinius formavo būtent povandeninė erozija, o ne vien upių dinamika.

    Kur paskelbtas tyrimas

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Earth and Planetary Science Letters“.

  • Indijos pakrantėje aptiko nuskendusio miesto pėdsakus: paslaptinga anomalija vis dar glumina

    Indijos pakrantėje aptiko nuskendusio miesto pėdsakus: paslaptinga anomalija vis dar glumina

    Indijos Bengalijos įlankoje povandeniniai tyrimai pateikė naujų įrodymų, siejamų su senoviniu Poompuhar miestu, kadaise buvusiu svarbiu Čolų karalystės uostu. Archeologai jūros dugne identifikavo keturis anksčiau nefiksuotus žiedinius šulinius, daugiau kaip 250 keramikos fragmentų ir dalį išskirtinės formos ąsočio.

    Radinių visuma stiprina hipotezę, kad dalis miesto kadaise buvo sausumoje, o vėliau atsidūrė po vandeniu dėl pakrantės erozijos, audrų, ilgalaikių jūros lygio svyravimų ir upės vagos pokyčių. Tokie procesai Bengalijos įlankos pakrantėse nėra reti, todėl Poompuhar laikomas vienu ryškesnių pavyzdžių, kaip kraštovaizdį gali perkurti gamtiniai veiksniai.

    Poompuhar, dar žinomas kaip Kaveripoompattinam, buvo įsikūręs prie Kaveri upės žiočių. Rašytiniuose šaltiniuose jis apibūdinamas kaip aktyvus prekybos centras su uosto, gyvenamosiomis ir turgaviečių zonomis, o archeologiniai tyrimai rodo ryšius su įvairiais Indijos regionais ir tolimesnėmis Azijos dalimis.

    Daug dėmesio sulaukė žiediniai šuliniai, sudėti iš apvalių degto molio segmentų. Tokios konstrukcijos senovėje dažnai buvo naudojamos vandeniui išgauti ar infrastruktūrai tvarkyti, o jų buvimas dabartiniame jūros dugne laikomas svarbia užuomina, kad teritorija anksčiau buvo sausuma. Tyrėjų vertinimu, šuliniai taip pat gali padėti rekonstruoti senąjį Kaveri vagos ruožą, kuris vėliau buvo užlietas.

    Ne mažiau reikšmingas ir aptiktas ąsočio fragmentas, siejamas su jūrine prekyba Vakarų Azijoje. Pasak archeologų, tai pirmas tokio tipo radinys, užfiksuotas Poompuhar povandeninių tyrimų metu, o viso indo skersmuo galėjo siekti apie 30–35 centimetrus. Panašūs indai buvo naudojami gabenti skysčius, pavyzdžiui, vyną ar aliejų.

    Tai papildo ankstesnius duomenis apie Poompuhar tarptautinį vaidmenį: ankstesniuose tyrimuose minėti importiniai radiniai, tarp jų amforos ir įvairi keramika. Tokie objektai rodo, kad Tamil Nadu pakrantė galėjo būti įtraukta į platesnius Indijos vandenyno prekybos maršrutus, siejusius Pietų Aziją su Arabijos pusiasaliu ir Persijos įlankos regionu.

    Vis dėlto didžiausia mįslė lieka vadinamoji povandeninė anomalija. Ankstesnių ekspedicijų metu aptikta masyvi U raidės formos konstrukcija maždaug 23 metrų gylyje, kurios ilgis siekia apie 40 metrų, o plotis apie 20 metrų. Netoliese fiksuotos ir kitos struktūros, nuogulų anomalijos bei galimos laivo liekanos, tačiau jų paskirtis kol kas neaiški.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iki šiol detaliai ištirta tik apie 10 proc. planuojamos teritorijos. Kitas darbų etapas numatomas pasibaigus musonų sezonui, kai sąlygos nardymui ir prietaisų darbui tampa stabilesnės. Tikimasi, kad tęsiami tyrimai leis tiksliau įvertinti nuskendusios miesto dalies mastą ir atskleisti, kaip jūros lygio kaita bei pakrantės dinamika pakeitė šios istorinės vietovės likimą.