CP v2

Tag: Jūros lygio kilimas

  • Prie Mozambiko aptiko 5 000 metų miškus po vandeniu: jų vaidmuo jūroje stebina

    Prie Mozambiko aptiko 5 000 metų miškus po vandeniu: jų vaidmuo jūroje stebina

    Prie Mozambiko, netoli Bazaruto salyno Indijos vandenyne, mokslininkai aprašė neįprastą reiškinį: po vandeniu susiformavusias struktūras, kurios primena rifus, tačiau jų pagrindas nėra koralai. Tai senovinių pakrančių miškų ir šlapynių liekanos, tūkstančius metų gulėjusios dugne ir šiandien tapusios svarbia buveine įvairiems jūrų organizmams.

    Tyrėjų teigimu, šios vadinamosios durpių struktūros susidarė iš kadaise sausumoje augusios augalijos. Kai organinės liekanos kaupėsi deguonies stokojančiose šlapynėse, jos irti pradėjo labai lėtai, todėl ilgainiui virto durpėmis, turtingomis organinių medžiagų.

    Kaip miškai atsidūrė po vandeniu?

    Prieš maždaug 5 000 metų kylantis jūros lygis užliejo dalį tuometinių pakrančių plotų, o miškai ir šlapynės atsidūrė po vandeniu. Vėliau nuosėdos užklojo šias organines sankaupas, tačiau bangos ir srovės kai kuriose vietose smėlį nuplovė ir atidengė kietesnius durpių klodus.

    Taip dugne atsirado natūralios platformos su plyšiais, nelygumais ir iškyšomis, kurios jūrų gyvūnams veikia panašiai kaip uolėtas substratas. Radiokarboninis 22 mėginių datavimas parodė, kad aptiktų sluoksnių amžius siekia nuo maždaug 300 iki 5 000 metų, o cheminės analizės patvirtino sausumos augalijos kilmę.

    Kodėl tai svarbu ekosistemai?

    2023 metais narai ir tyrėjai lygino tris durpių rifus su netoliese esančiu koraliniu rifu, fiksuodami žuvis, bestuburius ir didesnius gyvūnus. Durpių rifuose suskaičiuota nuo 26 iki 36 smulkių žuvų rūšių, o tirtame koraliniame rife nustatytos 54 rūšys.

    Vis dėlto dalis bendrumų buvo ryški: tiek durpių, tiek koraliniuose rifuose stebėta daug sutampančių rūšių, įskaitant ir didesnius gyvūnus, pavyzdžiui, ryklius, rajų būrio žuvis ir vėžlius. Tyrėjai pabrėžė, kad tokios vietos ypač svarbios jaunikliams, nes dugno nelygumai suteikia priedangą nuo plėšrūnų ir padeda rasti maisto.

    „Tai rodo, kad senovinių sausumos ekosistemų liekanos gali tapti reikšminga šiuolaikinės jūrų aplinkos dalimi“, – teigė tyrėjai, aprašę radinius mokslinėje publikacijoje.

    Rifai be koralų ir jų ateitis

    Ant durpių neauga gyvi koralai, tačiau paviršių dengia dumbliai ir jūržolės, plyšiuose slepiasi dygliuotieji omarai, o kietesnėse vietose įsitvirtina austrės ir kiti filtratoriai. Kartu mokslininkai atkreipė dėmesį, kad dugne gyvenantys bestuburiai durpių ir koraliniuose rifuose beveik nesutampa, vadinasi, durpių rifai palaiko savitą bendriją.

    Šios struktūros yra labai sekliai, maždaug 2–4 metrų gylyje, todėl dalis jų atoslūgio metu gali atsidurti net virš vandens. Dėl to jos patiria stiprią saulės kaitrą, temperatūrų svyravimus, audras ir ciklonus, o bangos gali jas užnešti smėliu, vėl atidengti ar net ardyti kraštus.

    Nors durpių rifai nėra tokie stabilūs kaip kai kurie koraliniai rifai, jų reikšmė gali augti, jei kitos buveinės prastės dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos. Tyrėjai mano, kad panašios struktūros gali egzistuoti ir kitose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Pietryčių Azijos, Vakarų Afrikos ar Karibų regionuose.

  • Mokslininkai pervertino Thwaiteso ledyno stabilumą: iki 2100 metų jūros lygis gali kilti sparčiau

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dažnai vadinamas lemtingu klimato rizikos tašku, gali tirpti ir trauktis greičiau, nei buvo manyta iki šiol. Nauji modeliavimai rodo, kad jau šiame šimtmetyje jo indėlis į pasaulinį jūros lygio kilimą gali būti maždaug dvigubai didesnis, palyginti su ankstesniais vertinimais.

    Thwaiteso ledynas yra milžiniška ledo masė, savo plotu prilyginama didelėms valstybėms ar regionams. Vien jo visiškas suirimas ilgainiui galėtų reikšmingai prisidėti prie jūros lygio kilimo, o svarbiausia rizika slypi tame, kad jis gali paleisti grandininę reakciją Vakarų Antarktidos ledo skydyne.

    Ledynų elgsena priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo to, kas vyksta ties riba, kur ledas remiasi į sausumą ir pereina į plūduriuojantį ledo šelfą. Naujesni skaičiavimai pabrėžia, kad ši riba nėra siaura linija, o kelių kilometrų pločio pereinamoji zona, kurioje procesai gali būti gerokai dinamiškesni.

    Šiose zonose santykinai šiltesnis vandenyno vanduo gali lengviau patekti po ledu ir jį ardyti iš apačios. Be to, potvynių ir atoslūgių ciklai gali periodiškai pakelti ledo pakraščius, mažindami sukibimą su dugnu ir didindami nestabilumą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Thwaiteso ledyno stabilumą šiuo metu dar gali palaikyti povandeninės reljefo struktūros, veikiančios tarsi „atrama“. Tačiau jei šiltesnis vanduo ir toliau skverbsis į pereinamąsias zonas, ledynas gali silpninti ryšį su šia atrama ir tapti jautresnis staigiems pokyčiams.

    Pagal naujus vertinimus, iki 2100 metų Thwaiteso indėlis į vidutinį pasaulinį jūros lygio kilimą gali siekti apie 30 milimetrų, su maždaug 6 milimetrų paklaida. Tai yra maždaug dvigubai daugiau, nei rodė dalis ankstesnių skaičiavimų, o svarbiausia tai, kad šis procesas didina ir platesnės Vakarų Antarktidos destabilizacijos riziką.

    Nors keli centimetrai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nedaug, pasauliniu mastu net ir toks papildomas jūros lygio kilimas reiškia dažnesnius pakrančių potvynius, spartesnę krantų eroziją ir didesnį sūrių vandenų prasiskverbimą į gėlo vandens išteklius. Didžiausią poveikį paprastai pajunta žemose pakrantėse esantys miestai, salos ir deltos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ledo skydynų reakcija nėra momentinė, tačiau kai kurie pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas, pasak jų, vis dar gali sulėtinti procesų tempą ir sumažinti ilgalaikę riziką.

  • Thwaiteso ledynas Antarktidoje tirpsta sparčiau nei prognozuota: ką tai reiškia jūros lygiui

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dar vadinamas Paskutinės dienos ledynu, gali prisidėti prie didesnio jūros lygio kilimo, nei manyta anksčiau. Naujas JAV mokslininkų modeliavimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos jo tirpsmas vienas pats gali pakelti pasaulinį jūros lygį maždaug 3 centimetrais, tai yra apie du kartus daugiau nei ankstesnės kai kurios įverčių ribos.

    Thwaitesas yra milžiniškas, jo plotas prilyginamas vidutinio dydžio Europos valstybei. Jis jau dabar laikomas vienu svarbiausių pasaulio ledynų, lemiančių jūros lygio augimą, nes jo tirpsmas prisideda prie pastebimos dalies metinio kilimo, o dar svarbiau, jis tarsi „stabdis“ sulaiko didesnių Vakarų Antarktidos ledo masyvų slinkimą į vandenyną.

    Atnaujintuose skaičiavimuose daugiau dėmesio skiriama procesams ledyno apačioje, ten, kur ledas remiasi į jūros dugną ir pereina į plūduriuojančią ledo lentyną. Tyrėjai pabrėžia, kad ši riba nėra statiška linija, kaip dažnai buvo supaprastintai laikoma anksčiau, o veikiau plati zona, kurią nuolat veikia potvyniai ir atoslūgiai.

    Tokioje zonoje šiltesnis vandenyno vanduo gali dažniau ir giliau patekti po ledu, spartindamas tirpimą iš apačios. Palydoviniai stebėjimai ir detalizuoti fizikiniai modeliai leidžia tiksliau įvertinti, kiek greitai silpnėja ledyno „atrama“ ir kaip tai keičia jo stabilumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad didžiausia rizika siejama ne vien su kelių centimetrų įnašu per kelis dešimtmečius, o su galimu slenksčio efektu. Jei Thwaitesas prarastų atramą ant povandeninių keterų, jo atsitraukimas gali paspartėti, o tai ilgainiui didintų tikimybę, kad į vandenyną greičiau ims slinkti ir kiti Vakarų Antarktidos ledo masyvai.

    Įvairių tyrimų kontekste Thwaiteso visiškas suirimas siejamas su daugiau nei pusės metro jūros lygio kilimu, o platesnis Vakarų Antarktidos ledo skydo destabilizavimas teoriškai galėtų reikšti kelių metrų augimą per ilgesnį laikotarpį. Tokie pokyčiai reikštų didėjantį pavojų pakrančių miestams, uostams, žemumoms ir geriamojo vandens ištekliams dėl sūdrėjimo.

    Net ir nedideli, bet nuoseklūs jūros lygio pokyčiai kelia praktinių problemų: dažnesnius pakrančių užliejimus per audras, spartesnę eroziją ir didesnes išlaidas infrastruktūros apsaugai. Dėl to mokslininkai akcentuoja, kad tikslinant Thwaiteso prognozes realiau įvertinamos rizikos draudimui, miestų planavimui ir prisitaikymo priemonėms.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad Antarktidos procesai yra glaudžiai susiję su vandenyno šilimu ir ilgalaikėmis klimato kaitos tendencijomis. Kuo ilgiau išlieka aukštesnė pasaulio temperatūra, tuo didesnė tikimybė, kad šiltesnis vanduo pasieks ledo lentynas ir toliau silpnins jų stabilumą.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad pakrančių teritorijoms rizika gali būti didesnė, nei buvo vertinama anksčiau“, – sakė vienas iš tyrėjų.

  • Mokslininkai įspėja dėl Vilkso poledyninio baseino Antarktidoje: jūros lygį gali kilstelėti 3–4 metrais

    Rytų Antarktidos ledynas ilgą laiką buvo laikomas santykinai stabilesniu nei Vakarų Antarktida, tačiau naujausi tyrimai ragina šią prielaidą vertinti atsargiau. Mokslininkai atkreipia dėmesį į Vilkso poledyninį baseiną – milžinišką įdubą po ledu, kurioje sukaupta tiek ledo, kad jo praradimas globalų jūros lygį galėtų padidinti maždaug 3–4 metrais.

    Ši sritis yra po Rytų Antarktidos ledo skydu ir didžiąja dalimi lieka menkai ištirta, nes ją dengia storas ledo sluoksnis. Dėl to tyrėjai remiasi palydoviniais stebėjimais, radarų duomenimis ir skaitmeniniais modeliais, o tiesioginių matavimų regione vis dar trūksta.

    Vilkso poledyninis baseinas priskiriamas vadinamajai jūrinei ledo skydo daliai: po ledu esanti uoliena kai kur yra žemiau jūros lygio. Tokia sandara laikoma pažeidžiama, nes šiltesnis vandenyno vanduo, patekęs arčiau ledo atramos zonų, gali spartinti ledynų atsitraukimą ir plonėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ledo dinamika priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo vandenyno cirkuliacijos, vandens temperatūros pokyčių bei ledo lentynų būklės. Ledo lentynos veikia tarsi „kamštis“: jos pristabdo ledynų slinkimą į vandenyną, o joms silpnėjant ledas į jūrą gali tekėti greičiau.

    Apžvalginiame tyrime, publikuotame mokslo žurnale „Nature Reviews Earth & Environment“, apibendrinti turimi stebėjimai ir modeliavimas, rodantys, kad kai kuriose vietose ledas galėtų trauktis itin sparčiai. Skaičiavimai leidžia manyti, kad už tam tikrų uolienos „atramos“ taškų atsitraukimas teoriškai galėtų siekti apie 1 kilometrą per metus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia nei neišvengiamo, nei greito kelių metrų jūros lygio šuolio artimiausiais metais. Vis dėlto tokie scenarijai stiprina argumentą, kad Vilkso poledyninį baseiną būtina stebėti atidžiau, nes ilgalaikis klimato šiltėjimas gali didinti tikimybę, jog procesai taps sunkiau sustabdomi.

    Tyrėjai nurodo požymius, kad dalyje regiono pokyčiai jau vyksta: kai kurių šelfinių ledynų plonėjimas ir irimas stebimas ne vienerius metus. Taip pat akcentuojamas Kuko ledynas, siejamas su šiuo baseinu – teigiama, kad nuo 1990-ųjų jo plonėjimo tempai didėja, o į vandenyną kasmet gali patekti apie 40 milijardų tonų ledo.

    Tokie skaičiai svarbūs ne tik pačiam Antarktidos regionui. Jūros lygio kilimas didina pakrančių eroziją, potvynių riziką ir druskingo vandens skverbimąsi į gėlo vandens telkinius, o tai ilgainiui tampa infrastruktūros, draudimo ir miestų planavimo klausimu visame pasaulyje.

    Pagrindinė problema – duomenų spragos: kai kur nėra detalaus dugno reljefo kartografavimo ir nuoseklių vandenyno sąlygų matavimų, kurie padėtų tiksliau įvertinti, kiek šiltesnis vanduo gali pasiekti kritines zonas. Tyrėjai ragina stiprinti stebėseną, nes nuo jos priklauso, kaip tiksliai bus prognozuojamas būsimasis jūros lygio kilimas.

    Pastaraisiais metais vis plačiau naudojami palydoviniai gravitacijos, aukščio ir ledo judėjimo matavimai, o modeliai tampa tikslesni, kai juos papildo nauji radarų ir lauko tyrimų duomenys. Mokslininkų vertinimu, būtent tokia duomenų ir modelių kombinacija artimiausiu metu gali geriausiai atsakyti, kiek didelė ilgalaikė rizika kyla iš Vilkso poledyninio baseino.

    „Vilkso poledyninis baseinas yra viena iš mažiausiai tiesiogiai ištirtų Antarktidos vietų, o apie vandenyno sąlygas, galinčias lemti būsimą tirpimą, turime per mažai duomenų“, – sakė Tasmanijos universiteto profesorius Mattas Kingas.

  • Juodoji jūra šyla greičiau nei įprasta: mokslininkai įspėja apie bangas, rūgštėjimą ir rizikas

    Pasaulio vandenynas pastaraisiais metais sparčiai kaupia šilumą, kyla jo lygis ir didėja rūgštingumas. Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai susiję tarpusavyje ir stiprina vienas kitą: šiltesnis vanduo plečiasi, tirpstant ledynams daugėja vandens, o anglies dioksidas keičia jūros chemiją.

    Duomenys rodo, kad vien per 2025 metus vandenynas sugėrė rekordinį šilumos kiekį. Šis perteklius – tai didžioji dalis papildomos šilumos, kurią Žemės klimato sistemoje sulaiko šiltnamio efektą sukeliančios dujos, todėl vandenynas tampa pagrindiniu klimato kaitos „amortizatoriumi“.

    Nuo 1999 metų pasaulinio vandenyno lygis kilo vidutiniškai apie 3,8 milimetro per metus, o 2012–2025 metais tempas paspartėjo iki maždaug 4,2 milimetro per metus. Tuo pat metu, vertinant ilgąjį laikotarpį, per kelis dešimtmečius vandenyno rūgštingumas padidėjo apie 17 proc., o tai daro spaudimą jautrioms rūšims ir buveinėms.

    Ypač ryškūs pokyčiai fiksuojami Europoje, kuri šyla sparčiau nei pasaulio vidurkis. Dėl to Viduržemio ir Juodojoje jūrose vis dažniau registruojamos jūrinės karščio bangos, kai vandens temperatūra ilgai išlieka neįprastai aukšta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šiluma kaupiasi ne tik paviršiuje: šiltesnio vandens sluoksniai gali išlikti ir didesniame gylyje, o tai keičia sroves, deguonies pasiskirstymą ir maistinių medžiagų apykaitą. Tokie pokyčiai didina riziką ekosistemoms, žuvininkystei ir pakrančių infrastruktūrai.

    „Vandenynas keičiasi mūsų akyse“, – sakė „Mercator Ocean International“ vadovas Pierre’as Bahurelis.

    Šiltesnis ir rūgštesnis vanduo blogina sąlygas daugeliui jūrų organizmų, ypač jautriems rifams ir moliuskams. Nuo 2023 metų pradžios iki 2025 metų rugsėjo šiluminį stresą, pakankamą blukimui, patyrė apie 84 proc. pasaulio koralinių rifų.

    Pokyčiai pastebimi ir jūrų „pamatinėje grandyje“ – fitoplanktone, nuo kurio priklauso maisto grandinės ir anglies ciklas. Per kelis pastaruosius dešimtmečius dalyje vandenyno teritorijų fiksuoti ilgalaikiai fitoplanktono augimo režimo pokyčiai, o tai gali atsiliepti žuvų ištekliams.

    Šylantis vandenynas taip pat kelia praktines grėsmes žmonėms: prisideda prie jūros lygio kilimo, didina pakrančių užliejimo tikimybę ir gali sustiprinti audrų poveikį. Be to, šylant vandeniui mažėja jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą, todėl ilgainiui silpnėja natūralus klimato kaitos slopinimas.

    Stebėsenos tarnybos fiksavo ir paviršiaus temperatūrų rekordus: vėlyvą vasarą pasaulinio vandenyno paviršius pasiekė apie 21,1 laipsnio šilumos. Įprastai aukščiausios reikšmės dažniau būna pavasarį, todėl vasaros pabaigos rekordai laikomi svarbiu signalu.

    „Copernicus“ duomenimis, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai jūrose fiksuojamas neįprastai šiltas vanduo, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Ekspertai sako, kad tokios tendencijos reiškia didesnę riziką jūrų karščio bangoms, ekosistemų stresui ir pakrančių ekstremumams, įskaitant potvynius ir audras.

  • Invaziniai krabai ir krevetės gali slinkti į sausumą: ką iki 2050 metų pakeis kylantis jūros lygis

    Iki 2050 metų dėl kylančio jūros lygio šimtai tūkstančių kvadratinių kilometrų pakrančių teritorijų gali atsidurti po vandeniu, o tai sudarytų naujas sąlygas plisti invaziniams jūrų organizmams. Mokslininkai įspėja, kad tai gali pakeisti pakrančių ekosistemas ir padidinti spaudimą žvejybai bei infrastruktūrai.

    Naujausiame tyrime modeliuotas 122 svetimžemių jūrų rūšių plitimas, kai skirtingais scenarijais kyla jūros lygis. Tarp minimų organizmų yra kinų gauruotažnyplis krabas, Ramiojo vandenyno austrė ir Azijos tigrinė krevetė, kurie daugelyje regionų jau dabar laikomi problemiškais dėl konkurencijos su vietinėmis rūšimis.

    Didžiausia rizika siejama su estuarijomis, tai yra upių žiotimis, kur maišosi gėlas ir sūrus vanduo. Tokios vietovės dažnai yra intensyvios ūkinės veiklos zonos, jose koncentruojasi uostai, pramonė, akvakultūra ir tankiai apgyvendintos teritorijos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad estuarijos veikia kaip natūralūs „vartai“ į žemyno gilumą: jei pakrantės žemumos užliejamos, sūrus vanduo pasiekia naujas buveines, o kartu atsiveria keliai rūšims, kurios anksčiau apsiribodavo jūra. Dėl to invaziniai organizmai gali atsirasti ten, kur jų anksčiau nebūdavo, ir įsitvirtinti greičiau, nei spėjama reaguoti valdymo priemonėmis.

    Esant vidutinių emisijų scenarijui, iki amžiaus vidurio vidutinis pasaulinis jūros lygis gali pakilti maždaug 20 centimetrų. Toks pokytis, tyrėjų skaičiavimais, galėtų sukurti nuo 290 000 iki 470 000 kvadratinių kilometrų naujų užlietų pakrančių plotų, kurie kai kuriais atvejais taptų tinkami invaziniams organizmams.

    Tyrėjai teigia, kad dalis rūšių dėl savo biologinių savybių turi konkurencinį pranašumą ir gali greitai išnaudoti naujai atsirandančias buveines. Tai gali reikšti spartesnius pokyčius maisto grandinėse, dugno bendrijose ir pakrančių „inžinierinių“ rūšių, pavyzdžiui, austrių formuojamų rifų, dinamikoje.

    „Kylantis jūros lygis gali atverti naujas buveines svetimžemėms jūrų rūšims plisti į sausumos gilumą per užliejamas pakrančių teritorijas, tačiau šis procesas iki šiol buvo menkai ištirtas“, – teigė tyrimo autoriai.

    Invazinių rūšių įsitvirtinimas dažnai siejamas su biologinės įvairovės mažėjimu, vietinių rūšių nykimu ir ekosistemų paslaugų silpnėjimu. Praktikoje tai gali reikšti papildomas sąnaudas uostams ir infrastruktūrai dėl apaugimo organizmais, pokyčius žuvų ištekliuose bei didesnes rizikas akvakultūros ūkiams.

    Mokslininkai ragina į invazinių rūšių rizikos vertinimą sistemingai įtraukti jūros lygio kilimą ir iš anksto stiprinti stebėseną pažeidžiamiausiuose taškuose, ypač upių žiotyse. Akcentuojama, kad vien užliejimas dar negarantuoja momentinio įsikūrimo, tačiau be nuolatinio monitoringo invazijos dažnai pastebimos per vėlai, kai suvaldymas tampa brangus ir sudėtingas.

  • Tyrimas įspėja: daugiau nei 70 proc. JAV pakrančių grimzta – potvynių rizika auga kasmet

    Tyrimas įspėja: daugiau nei 70 proc. JAV pakrančių grimzta – potvynių rizika auga kasmet

    Daugiau nei 70 proc. JAV pakrančių teritorijų žemės paviršius leidžiasi greičiau nei 1 milimetras per metus, rodo Tuftso universiteto ir Virginia Tech mokslininkų analizė. Toks lėtas, bet nuoseklus grimzdimas pakrantėse didina potvynių riziką ir spartina infrastruktūros dėvėjimąsi.

    Tyrėjai įvertino per 190 mln. vertikalaus žemės judėjimo matavimų taškų, daugiausia gautų palydovine radaro interferometrija. Duomenys apėmė 2007–2020 metų laikotarpį ir parodė, kad grimzdimas daugelyje vietovių yra paplitęs reiškinys, o ne pavienės išimtys.

    Didžiausias grimzdimas fiksuotas JAV Persijos įlankos pakrantėje, tačiau reiškinys beveik visur sutinkamas ir rytinėje pakrantėje. Kai kuriose vakarinės pakrantės vietose, priešingai, registruotas nedidelis kilimas, kurį gali lemti regioninė geologija ir tektoniniai procesai.

    Skaičiai rodo ir skirtumus tarp regionų: apie 43 proc. pakrantės teritorijų grimzta maždaug 2 milimetrais ar daugiau per metus, o maždaug 23,3 proc. – apie 3 milimetrais ar daugiau per metus. Nors metiniai dydžiai atrodo nedideli, per dešimtmečius jie susikaupia ir gali reikšmingai pakeisti vietovių atsparumą audroms bei potvyniams.

    „Nacionaliniu mastu 71,5 proc. pakrančių teritorijų grimzta greičiau nei 1 milimetras per metus, o didžiausi tempai fiksuojami Persijos įlankos pakrantėje“, – teigiama tyrėjų publikacijoje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad grimzdimas retai veikia izoliuotai: jis susideda su jūros lygio kilimu, audrų sukeliamomis bangomis ir intensyvesnėmis liūtimis, todėl didėja bendras užliejimo pavojus. Tai reiškia, kad net ir tos vietovės, kurios anksčiau potvynių grėsmę vertino kaip vidutinę, ateityje gali atsidurti aukštesnės rizikos zonoje.

    Tyrime įvardijamos kelios pagrindinės grimzdimo priežastys. Dalį jų lemia natūralūs geologiniai procesai, pavyzdžiui, minkštų nuogulų susispaudimas deltose ir pelkėtose teritorijose bei ilgalaikis Žemės plutos prisitaikymas po ledynmečio.

    Kita dalis veiksnių siejama su žmogaus veikla, ypač intensyviu požeminio vandens siurbimu miestams, pramonei ir žemės ūkiui. Nors šiame darbe konkrečiai nevertinta, kiek grimzdimą kiekvienoje vietoje nulemia vandens išgavimas, ankstesni tyrimai rodo, kad tai gali būti vienas svarbiausių paspartinančių veiksnių kai kuriose pakrantėse.

    Tyrėjai taip pat įvertino galimą poveikį gyventojams: jų skaičiavimu, JAV pakrančių surašymo teritorijose zonose, kuriose grimzdimas įvairaus lygio, gyvena apie 84,3 mln. žmonių. Tokie mastai reiškia, kad tai ne vien aplinkosauginė, bet ir socialinė bei ekonominė problema.

    „Žemės grimzdimas nevyksta atskirai: jis dažnai sąveikauja su klimato ekstremumais ir žemėnauda, sudarydamas grįžtamojo ryšio kilpas, kurios gali sustiprinti ir pavojus, ir pažeidžiamumą“, – rašo autoriai.

    Praktinės pasekmės gali būti plataus masto: nuo dažniau užliejamų gatvių ir per žemai atsiduriančių nuotekų sistemų iki didesnio spaudimo pylimams, krantinėms, keliams, tiltams, pastatams ir vamzdynams. Tyrėjai primena, kad tokie procesai gali mažinti apsauginių statinių efektyvumą, ypač per ekstremalius reiškinius.

    Mokslininkai ragina grimzdimo duomenis sistemingai įtraukti į pakrančių planavimą, rizikų vertinimą ir infrastruktūros investicijų sprendimus. Jų teigimu, vienodo recepto visiems regionams nėra, todėl būtinos vietovėms pritaikytos priemonės, paremtos nuolat atnaujinamais stebėjimais.

  • Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydoviniai stebėjimai rodo, kad per 47 metus Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydai kartu prarado daugiau kaip 12 trilijonų tonų ledo. Tokią išvadą pateikia tarptautinė 58 mokslininkų analizė, apjungusi dešimtmečius kauptus matavimus.

    Skaičiuojama, kad vien šis dviejų didžiausių ledo skydų tirpimas nuo 1979 metų pasaulinį jūros lygį pakėlė maždaug 31,4 milimetro. Nors skaičius gali atrodyti nedidelis, globaliai jis reiškia dažnesnį pakrančių užliejimą, didesnę audrų žalą ir spartesnę pakrančių eroziją.

    Kaip sudarytas patikimiausias įrašas

    Autoriai sujungė 42 atskiras ledo skydų apžvalgas, paremtas 27 palydovinėmis misijomis. Tokia sintezė leidžia suderinti skirtingus metodus, sumažinti atsitiktines paklaidas ir gauti vientisesnį vaizdą apie ilgalaikius pokyčius.

    Grenlandijos ledo skydo palydoviniai įrašai siekia 1972 metus, o Antarktidos – 1979 metus. Tyrėjai pabrėžia, kad vertintas būtent tas masės pokytis, kuris prisideda prie jūros lygio kilimo, todėl į skaičiavimus neįtraukti kai kurie procesai, pavyzdžiui, ledo lentynų plonėjimas ar atsitraukimas.

    Kodėl ledas nyksta sparčiau

    Mokslininkai vertina, kad apie 84 proc. ledo netekčių lemia ledynų dinamika, ypač vietose, kur ledynai susitinka su vandenynu. Kitaip tariant, didžioji dalis ledo ne ištirpsta paviršiuje, o greičiau „išstumiamas“ į vandenyną dėl spartėjančio ledynų slinkimo.

    „Daugiau nei keturi penktadaliai ledo buvo išnešta į vandenyną greičiau slenkančiais ledynais, o ne ištirpo paviršiuje – tai rodo, kad ilgalaikę kryptį lemia ledo skydų reakcija į šylantį vandenyną“, – sakė glaciologė Inès Otosaka.

    Likę maždaug 16 proc. siejami su atmosferos veiksniais, tokiais kaip paviršinis tirpsmas ir sniego kiekio pokyčiai. Šie procesai gali smarkiai svyruoti dėl konkrečių sezonų orų, tačiau ilgalaikė tendencija išlieka susijusi su šylančiais vandenyno vandenimis.

    Grenlandija ir Antarktida: skirtingi signalai

    Grenlandijoje vis dažniau minimas reiškinys, kai šiltesni Atlanto vandenys skverbiasi toliau į šiaurę ir pasiekia ledynų „vartus“ vandenyne. Tai didina povandeninį ledo ardymą, spartina ledynų slinkimą ir didina ledo masės nuostolius.

    Antarktidoje svarbų vaidmenį atlieka stiprėjantys vėjai ir kintančios srovės, kurios gali atnešti šiltesnį vandenį prie ledo. Pastaraisiais metais kai kuriuose regionuose trumpalaikiai rodikliai atrodė stabilesni, tačiau tai siejama su laikinomis meteorologinėmis sąlygomis, įskaitant neįprastai gausų sniegą Rytų Antarktidoje.

    Tyrėjai pažymi, kad po 1990 metų ledo netektys smarkiai paspartėjo ir kol kas nėra aiškių ženklų, jog ši kryptis keistųsi. Tokie duomenys svarbūs ne tik mokslui: jie naudojami tikslesnėms jūros lygio prognozėms, kurios reikalingos planuojant pakrančių apsaugą ir infrastruktūrą.

    „Šie rezultatai parodo, kokia svarbi tarptautinė mokslinė partnerystė, siekiant suprasti didžiausius mūsų laikų aplinkos pokyčius“, – sakė Europos kosmoso agentūros atstovas Diego Fernandez.

  • Baltijos jūros lygis kils iki amžiaus pabaigos: NASA simuliacija rodo, kas laukia pakrančių

    Baltijos jūros lygis visą XXI amžių, tikėtina, nuosekliai kils, o didžiausi pokyčiai labiausiai jausis žemose pakrantėse ir upių deltose. Tokias tendencijas išskiria tiek tarptautiniai klimato vertinimai, tiek regioniniai tyrimai, o NASA žemėlapiuose pateikiamos simuliacijos leidžia vizualiai įvertinti galimas pasekmes.

    Nors kasdienėje stebėsenoje jūros lygis gali smarkiai svyruoti dėl vėjų ir atmosferos slėgio, ilgalaikė kryptis išlieka aiški. Klimato kaita šį procesą spartina: šylantis vanduo plečiasi, o tirpstant sausumos ledynams į vandenynus patenka papildomas vandens kiekis.

    Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimu, pasaulinis jūros lygis iki 2100 metų gali pakilti maždaug nuo 0,28 iki 1,01 metro. Skirtumas tarp scenarijų daugiausia priklauso nuo to, kaip greitai ir kiek valstybėms pavyks mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

    Baltijos regione prognozės paprastai pateikiamos kaip „santykinis“ jūros lygio pokytis, nes svarbi ir sausumos vertikali kaita. Daliai pietrytinės Baltijos pakrančių, kur vietomis fiksuojamas ir grunto sėdimas, tai gali reikšti didesnę užliejimo riziką net ir esant panašiam vandens kilimo tempui.

    Didėjantis vidutinis jūros lygis pats savaime nebūtinai reiškia nuolatinį potvynį kasdien, tačiau jis pakelia „starto tašką“ audroms. Dėl to pavojingi štorminiai patvankai gali tapti dažnesni ir stipresni, o potvyniai, kurie anksčiau buvo reti, ilgainiui gali kartotis reguliariai.

    Ypač pažeidžiamos žemos teritorijos, įskaitant deltinius žemupius ir vietoves, kuriose didelė dalis ploto yra arti dabartinio jūros lygio ar net žemiau jo. Tokiose zonose rizika apima ne tik vandens prasiveržimą, bet ir užsitęsusį užmirkimą, druskingo vandens skverbimąsi bei papildomą apkrovą drenažo sistemoms.

    NASA viešai skelbiamuose žemėlapiuose galima pamatyti, kaip skirtingi jūros lygio kilimo scenarijai pakeistų pakrantės kontūrus. Tokie įrankiai padeda savivaldybėms ir infrastruktūros planuotojams įvertinti, kur reikėtų stiprinti krantines, koreguoti teritorijų planavimą ar peržiūrėti kritinės infrastruktūros vietą.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažnai sukelia ne vien „ramus“ vandens lygio pakilimas, o jo sąveika su audromis, bangavimu ir pakrančių erozija. Dėl to net ir santykinai nedidelis vidutinio lygio padidėjimas gali smarkiai pakeisti rizikos žemėlapį, ypač tankiai apgyvendintose pakrantėse.

    Ilgalaikės prognozės išlieka priklausomos nuo pasaulinių emisijų trajektorijos, todėl šalia prisitaikymo priemonių vis dažniau akcentuojamas ir emisijų mažinimas. Kuo lėčiau šils klimatas, tuo daugiau laiko turės miestai ir valstybės pasirengti neišvengiamiems pokyčiams Baltijos pakrantėse.

  • Požeminio vandens siurbimas per 17 metų pastūmė Žemės sukimosi ašį: kiek tai svarbu?

    Mokslininkai apskaičiavo, kad intensyvus požeminio vandens siurbimas 1993–2010 metais pakeitė Žemės masės pasiskirstymą taip, jog pastebimai pasislinko planetos sukimosi ašies padėtis. Skaičiuojama, kad poliaus dreifas per šį laikotarpį galėjo siekti apie 80 centimetrų.

    Tyrėjų teigimu, mechanizmas gana paprastas: vanduo turi masę, o dideli masės perkėlimai daro įtaką planetos sukimui. Iš vandeningųjų sluoksnių išsiurbtas vanduo galiausiai patenka į upes ir vandenynus, todėl svorio pasiskirstymas Žemėje persitvarko.

    Kartu šis procesas prisidėjo ir prie jūros lygio kilimo. Skaičiuojama, kad per minėtą laikotarpį požeminio vandens netektys galėjo pridėti apie 6,2 milimetro prie globalinio jūros lygio augimo.

    Modeliavimas rodo, kad didžiausią įtaką poliaus padėčiai turėjo požeminio vandens alinimas Vakarų Šiaurės Amerikoje ir šiaurės vakarų Indijoje. Tai siejama su tuo, kad masės perkėlimai vidutinėse platumose ypač veikia Žemės sukimąsi.

    Geofizikai pabrėžia, kad požeminio vandens perskirstymas yra vienas iš reikšmingesnių veiksnių tarp procesų, susijusių su klimato kaita, kurie gali daryti įtaką poliaus dreifui. Vis dėlto tai nėra vienintelė priežastis, nes poliaus judėjimą lemia kelių reiškinių visuma.

    Naujesni tyrimai rodo, kad ilgalaikę Žemės sukimosi ašies padėties kaitą formuoja ne tik požeminis vanduo. Reikšmingą vaidmenį gali turėti sniego kaupimasis, ledynų tirpimas ir bendri vandens atsargų pokyčiai sausumoje.

    Todėl atskirų laikotarpių įverčiai gali skirtis priklausomai nuo taikomų duomenų rinkinių ir modelių. Tačiau bendras principas išlieka: kai dideliais kiekiais perskirstoma masė Žemėje, tai atsispindi ir planetos sukimosi parametruose.

    Pats ašies poslinkis kasdienio, tiesiogiai juntamo efekto daugumai žmonių neturi. Kur kas svarbesnės yra požeminio vandens alinimo pasekmės regionams, kurie šiuo ištekliumi remiasi.

    Tarp dažniausiai minimų padarinių yra žemės paviršiaus sėdimas, spartesnis santykinis jūros lygio kilimas pakrantėse, sūraus vandens skverbimasis į gėlo vandens telkinius ir didėjantis vandens tiekimo nepatikimumas sausringose vietovėse. Mokslininkai akcentuoja, kad vandeningieji sluoksniai gali atsigauti, jei diegiama atsakinga vandens politika ir taikomi papildymo sprendimai.