CP v2

Tag: Jūros lygio kilimas

  • Požeminio vandens siurbimas per 17 metų pastūmė Žemės sukimosi ašį: kiek tai svarbu?

    Mokslininkai apskaičiavo, kad intensyvus požeminio vandens siurbimas 1993–2010 metais pakeitė Žemės masės pasiskirstymą taip, jog pastebimai pasislinko planetos sukimosi ašies padėtis. Skaičiuojama, kad poliaus dreifas per šį laikotarpį galėjo siekti apie 80 centimetrų.

    Tyrėjų teigimu, mechanizmas gana paprastas: vanduo turi masę, o dideli masės perkėlimai daro įtaką planetos sukimui. Iš vandeningųjų sluoksnių išsiurbtas vanduo galiausiai patenka į upes ir vandenynus, todėl svorio pasiskirstymas Žemėje persitvarko.

    Kartu šis procesas prisidėjo ir prie jūros lygio kilimo. Skaičiuojama, kad per minėtą laikotarpį požeminio vandens netektys galėjo pridėti apie 6,2 milimetro prie globalinio jūros lygio augimo.

    Modeliavimas rodo, kad didžiausią įtaką poliaus padėčiai turėjo požeminio vandens alinimas Vakarų Šiaurės Amerikoje ir šiaurės vakarų Indijoje. Tai siejama su tuo, kad masės perkėlimai vidutinėse platumose ypač veikia Žemės sukimąsi.

    Geofizikai pabrėžia, kad požeminio vandens perskirstymas yra vienas iš reikšmingesnių veiksnių tarp procesų, susijusių su klimato kaita, kurie gali daryti įtaką poliaus dreifui. Vis dėlto tai nėra vienintelė priežastis, nes poliaus judėjimą lemia kelių reiškinių visuma.

    Naujesni tyrimai rodo, kad ilgalaikę Žemės sukimosi ašies padėties kaitą formuoja ne tik požeminis vanduo. Reikšmingą vaidmenį gali turėti sniego kaupimasis, ledynų tirpimas ir bendri vandens atsargų pokyčiai sausumoje.

    Todėl atskirų laikotarpių įverčiai gali skirtis priklausomai nuo taikomų duomenų rinkinių ir modelių. Tačiau bendras principas išlieka: kai dideliais kiekiais perskirstoma masė Žemėje, tai atsispindi ir planetos sukimosi parametruose.

    Pats ašies poslinkis kasdienio, tiesiogiai juntamo efekto daugumai žmonių neturi. Kur kas svarbesnės yra požeminio vandens alinimo pasekmės regionams, kurie šiuo ištekliumi remiasi.

    Tarp dažniausiai minimų padarinių yra žemės paviršiaus sėdimas, spartesnis santykinis jūros lygio kilimas pakrantėse, sūraus vandens skverbimasis į gėlo vandens telkinius ir didėjantis vandens tiekimo nepatikimumas sausringose vietovėse. Mokslininkai akcentuoja, kad vandeningieji sluoksniai gali atsigauti, jei diegiama atsakinga vandens politika ir taikomi papildymo sprendimai.

  • San Franciske šlavė sklypus už kelis šimtus eurų: paaiškėjo šokiruojanti detalė

    San Franciske šlavė sklypus už kelis šimtus eurų: paaiškėjo šokiruojanti detalė

    San Franciske, viename brangiausių JAV miestų, netikėtas aukcionas sulaukė milžiniško dėmesio: siūlyti sklypai kainavo vos kelis šimtus eurų. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip reta proga rinkoje, kur būstas ir žemė įprastai kainuoja milijonus.

    Tačiau netrukus paaiškėjo esminė detalė, dėl kurios internete kilo pasipiktinimo banga. Dalis parduotų sklypų yra ne sausumoje, o San Fransisko įlankos dugne, todėl jų panaudojimas šiandien praktiškai neįmanomas be sudėtingų leidimų ir milžiniškų investicijų.

    Vienas minėtų objektų – sklypas prie Candlestick Point teritorijos, apimantis maždaug 500 kvadratinių metrų plotą. Skelbiama, kad atskirų sklypų kaina siekė apie 250 JAV dolerių, tai yra maždaug 230 eurų, tačiau pirkėjai iš esmės įsigijo plotą, kuris nuolat yra po vandeniu.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie pirkiniai dažniausiai pristatomi kaip spekuliacinė investicija, tačiau rizika čia itin didelė. San Fransiskas ir platesnis įlankos regionas jau ne vienerius metus minimi tarp vietovių, kurios jautrios jūros lygio kilimui, audrų potvyniams ir grunto sėdimui, o tai ilgainiui tik didina neapibrėžtumą.

    „Tai skamba kaip sandoris, bet realybėje tai yra teisinių ir aplinkosauginių ribojimų labirintas“, – sakė su situacija susipažinęs nekilnojamojo turto rinkos komentatorius.

    Kita vertus, dalis specialistų atkreipia dėmesį į tai, kad brangiuose pakrančių miestuose žemės trūkumas skatina ieškoti nestandartinių sprendimų. Kai kur pasaulyje vystomi plūduriuojantys statiniai ir infrastruktūra, tačiau tokios idėjos San Fransisko įlankoje susidurtų su griežtu reguliavimu, gamtosaugos reikalavimais ir ilgu derinimo procesu.

    Istoriškai dalis San Fransisko teritorijų buvo suformuotos užpilant įlankos pakraščius, tačiau šiandien tokie darbai būtų vertinami visiškai kitaip. Dabartinis požiūris į pakrančių ekosistemų apsaugą, taršos prevenciją ir klimato kaitos poveikio valdymą reiškia, kad panašūs projektai dažniausiai tampa ne ekonomikos, o politikos ir aplinkosaugos klausimu.

    Kol kas neaišku, ką konkrečiai pirkėjai tikisi nuveikti su po vandeniu esančiais sklypais. Vis dėlto ši istorija ryškiai parodė dvi tendencijas: ekstremalų nekilnojamojo turto kainų kontrastą brangiuose miestuose ir tai, kaip rinkoje atsiranda vis rizikingesnių, į antraštes patenkančių pasiūlymų.