Tūkstančių metrų gylyje Pietryčių Ramiajame vandenyne mokslininkai užfiksavo neįprastą reginį: smulkūs vėžiagyviai amfipodai kabinasi prie milžiniškų jūros vorų kojų ir, panašu, keliauja kartu. Vaizdai gauti tyrimų misijoje prie Čilės šelfo, naudojant nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą.
Tokį elgesį tyrėjai pastebėjo du kartus per keturias dienas, o stebėjimo taškai buvo nutolę maždaug 225 kilometrus. Šis pasikartojimas leidžia įtarti, kad tai ne atsitiktinumas, o sąmoninga strategija, galinti padėti išgyventi ekstremaliomis giliavandenių sąlygomis.
Kas iš tiesų vyko gelmėse?
Ant milžiniškų jūros vorų, priskiriamų Colossendeis genčiai, buvo aptikti amfipodai Mesopleustes abyssorum, plačiai paplitę įvairiuose pasaulio vandenynuose. Pirmuoju atveju 3 155 metrų gylyje prie vieno jūros voro kojų kabėjo trys amfipodai, o antruoju atveju 2 698 metrų gylyje prie kito voro buvo prisitvirtinę du.
Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad vėžiagyviai laikėsi ypač tvirtai, pasitelkdami pailgą, nagą primenančią galūnių struktūrą. Net surinkus gyvūnus tyrimams, amfipodai nenoriai atleido sukibimą, o tai rodo, kad toks prisitvirtinimas jiems gali būti svarbus.
Pavėžėjimas, vadinamas forezija
Mokslininkai šį reiškinį sieja su forezija, kai vienas gyvūnas naudojasi kitu kaip transportu. Giliavandeniame pasaulyje, kur maisto šaltiniai reti, o partnerį susirasti sudėtinga, bet koks judėjimą palengvinantis sprendimas gali tapti lemtingas.
Mesopleustes abyssorum nėra laikomi stipriais plaukikais ir neturi ryškios planktoninės lervos stadijos, kurią srovės lengvai išnešiotų dideliais atstumais. Vis dėlto ši rūšis fiksuojama Ramiajame, Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynuose, todėl klausimas, kaip ji taip plačiai išplito, ilgą laiką išliko atviras.
„Nors negalima atmesti, kad tai atsitiktinis sutapimas, elgesio pasikartojimas ir akivaizdus selektyvumas leidžia įtarti iki šiol nepakankamai įvertintą ekologinę strategiją“, – teigiama tyrėjų aprašyme.
Kodėl „autobusas“ gali būti naudingas?
Jūros vorai, nors ir panašūs į vorus tik iš pirmo žvilgsnio, pasižymi ilgomis kojomis ir gali judėti tiek dugnu, tiek, priklausomai nuo rūšies ir sąlygų, būti nunešami srovių ar net aktyviau plaukti. Tai reiškia, kad prisikabinęs amfipodas gali įveikti didesnius atstumus, nei pajėgtų vienas, ir pasiekti naujas mitybos ar slėptuvių vietas.
Dar viena versija susijusi su dauginimusi: abiem užfiksuotais atvejais šalia vienas kito buvo du stambesni individai, kurie, kaip nurodo tyrėjai, galėjo būti suaugęs patinas ir patelė. Pirmojo stebėjimo metu trečias individas buvo patelė su kiaušiniais, todėl neatmetama, kad jūros voras tampa ne tik transportu, bet ir patogia judančia susitikimo vieta.
Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka tvirtoms išvadoms, todėl reikės daugiau vaizdinės medžiagos ir papildomų mėginių. Vis dėlto giliavandenėse ekosistemose, kur energijos ištekliai riboti, net subtilios gyvūnų sąveikos gali turėti didelę reikšmę išlikimui ir resursų paieškai.