CP v2

Tag: Jūrų paukščiai

  • Į Ratlino salą atvežti šeškai turėjo mažinti triušių, bet po dešimtmečių teko gelbėti paukščius

    Idėja atrodė paprasta: sumažinti triušių daromą žalą, tačiau plėšrūnai prisitaikė ir suformavo laukinę populiaciją. Laikui bėgant jie ėmė medžioti ne tik smulkius gyvūnus, bet ir paukščių kiaušinius, jauniklius bei suaugusius individus.

    Ratlino sala garsėja viena didžiausių jūrų paukščių kolonijų regione, kur peri šimtai tūkstančių paukščių. Čia sutinkami paprastieji pufinai, lomvės, alkos, audrapaukščiai, kormoranai ir kitos rūšys, kurioms ypač pavojingi ant žemės besiveisiantys plėšrūnai.

    Gamtosaugininkai fiksavo atvejus, kai vienas šeškas per kelias dienas išžudė kelias dešimtis paukščių. Tokie nuostoliai kolonijose gali turėti ilgalaikių pasekmių, nes dalis jūrų paukščių subręsta lėtai ir ne kasmet sėkmingai išperi jauniklius.

    Šeškai į salą buvo atvežti praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, tačiau jų populiacija per dešimtmečius įsitvirtino. Ratlino reljefas sudėtingas: stačios uolos, akmenuotos pakrantės ir sunkiai pasiekiamos teritorijos sudaro sąlygas plėšrūnams slėptis ir išvengti kontrolės.

    Tokiais atvejais problema tampa ne tik pats gaudymas, bet ir rizika palikti bent kelis individus. Net nedidelė likusi populiacijos dalis gali greitai atsikurti, todėl projektai dažnai planuojami kaip ilgi, daug etapų apimantys procesai, su intensyviu stebėjimu.

    2021 metais Ratline pradėta kryptinga gamtosauginė programa, kurios tikslas buvo visiškai pašalinti sulaukėjusius šeškus. Specialistai naudojo spąstus, stebėjimo kameras, šiluminius dronus, o paieškose talkino specialiai apmokytas šuo detektorius.

    Pasibaigus pagrindiniam etapui monitoringas nebuvo nutrauktas: teritorija toliau tikrinta, siekiant patvirtinti, kad neliko nė vieno gyvūno. Gamtosaugoje tai laikoma esmine sąlyga, nes tik taip galima užkirsti kelią greitam populiacijos atsinaujinimui.

    2026 metų kovo 23 dieną Ratlino sala oficialiai paskelbta laisva nuo sulaukėjusių šeškų. Tai įvardijama kaip pirmas toks atvejis pasaulyje, kai pavyko patvirtintai pašalinti šią invazinę populiaciją iš salos.

    Pirmieji teigiami pokyčiai, pasak gamtosaugininkų, jau pastebimi: registruotas sugrįžtantis perėjimas rūšių, kurios saloje buvo smarkiai praretėjusios. Tarp signalų minimas ir audrapaukščių perėjimo atsinaujinimas, kuris kai kuriose vietose nebuvo fiksuotas apie 20 metų.

    Vis dėlto darbas nesibaigia: po tokių projektų įprastai stiprinamos biologinio saugumo priemonės, kad plėšrūnai negrįžtų. Taip pat tęsiama kova su kitais invaziniais gyvūnais, pavyzdžiui, rudosiomis žiurkėmis, kurios kelia grėsmę kiaušiniams ir jaunikliams.

  • Aliaskoje jūrų paukščiams patrumpintos plunksnos: dalis žuvo, o išgyvenusieji kitąmet perėjo sėkmingiau

    Aliaskoje dirbantys tyrėjai atliko neįprastą eksperimentą su trikojėmis kregždėmis (mėvėmis) – jūrų paukščiais, kurie peri kolonijomis uolėtose pakrantėse. Daliai paukščių buvo patrumpintos kelios sparnų ir uodegos plunksnos, kad skrydis taptų mažiau efektyvus ir reikalautų daugiau energijos.

    Tyrimas apėmė 251 paukštį, stebėtą 2021–2024 metais. Mokslininkai siekė suprasti, kaip papildomos energijos sąnaudos per jauniklių auginimo sezoną paveikia paukščių elgesį, išlikimą ir veisimosi sėkmę vėliau.

    Paukščiai buvo suskirstyti į kelias grupes: vieni buvo reguliariai papildomai lesinami, kitiems po kiaušinių padėjimo patrumpintos trys plasnojamosios plunksnos sparne ir dvi plunksnos uodegoje. Trečioji grupė liko kontrolinė – be papildomo maitinimo ir be intervencijų.

    Skrydžiui tapus sudėtingesniam, paukščiai turėjo daugiau dirbti, kad pasiektų maitinimosi vietas ir parskraidintų maisto jaunikliams. Tai greitai atsispindėjo perėjimo rezultatuose: į savarankišką gyvenimą išaugo tik apie 10 proc. jauniklių, kai kontrolinėje grupėje šis rodiklis siekė 43 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – 44 proc.

    Norėdami suprasti, kas vyksta pasibaigus veisimosi sezonui, mokslininkai ant paukščių pritvirtino mažus geolokatorius ir fiksavo migracijos kryptis. Paaiškėjo, kad tie paukščiai, kuriems skrydis buvo apsunkintas, koloniją palikdavo maždaug 10 dienų anksčiau ir greičiau pradėdavo sezoninę migraciją.

    Duomenys rodė, kad po ypač varginančio veisimosi sezono šie paukščiai per šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį nuskrisdavo didesnius atstumus nei kontrolinė grupė. Mokslininkų vertinimu, ilgesnė migracija galėjo padėti pasiekti turtingesnius maitinimosi rajonus ir greičiau atstatyti energijos atsargas.

    Tyrėjai pastebėjo dar vieną svarbų dėsningumą: tie individai, kurie grįžo į koloniją kitais metais, dažniau sėkmingai perėjo. Kitaip tariant, išgyvenusieji, regis, „atsilygino“ geresniu veisimosi rezultatu, tačiau tai nereiškė, kad pati strategija buvo saugi visai grupei.

    Ryškiausias tyrimo aspektas – sumažėjęs išlikimas. Kitą sezoną į perėjimo vietas sugrįžo apie 67 proc. paukščių, kuriems buvo patrumpintos plunksnos, kai kontrolinėje grupėje sugrįžo 83 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – apie 90 proc.

    Mokslininkai šiuos rezultatus aiškina energijos paskirstymo kompromisu: kai veisimosi laikotarpiu ištekliai smarkiai išeikvojami, paukščiams tenka rinktis, ar investuoti į jauniklių auginimą, ar į savo būklės atstatymą ir saugesnę žiemojimo strategiją. Šis reiškinys dažnai vadinamas energiniu lankstumu, kai gyvūnas perskirsto energiją tarp dauginimosi, migracijos ir išlikimo, priklausomai nuo aplinkybių.

    Tyrimo išvados svarbios ir platesniame kontekste. Klimato kaita keičia jūrų ekosistemas, žuvų ir planktono pasiskirstymą, todėl daliai jūrų paukščių vis dažniau tenka skristi toliau ir ieškoti maisto ilgiau, patiriant didesnes energijos sąnaudas. Tokie pokyčiai gali didinti mirtingumą ir mažinti perėjimo sėkmę, net jei daliai individų pavyksta prisitaikyti.

  • Dorseto pakrantėje pirmąkart per 30 metų užfiksuotas papūgžuvės jauniklis: mokslininkai ieško priežasčių

    Pietų Anglijoje, Dorseto pakrantėje, pirmą kartą per maždaug 30 metų užfiksuotas papūgžuvės jauniklis. Tai laikoma itin reikšmingu ženklu, nes ši vieta yra paskutinė žinoma reguliaraus papūgžuvių perėjimo vieta žemyninėje pietų Anglijos dalyje.

    Gamtosaugininkai pažymi, kad vienas jauniklis kolonijos dar neišgelbės, tačiau pats faktas rodo, jog bent viena pora šiemet sėkmingai perėjo. Pastaraisiais dešimtmečiais vietos populiacija smuko iki kritinės ribos, o patikimų jauniklių stebėjimų beveik nebuvo.

    „Pamatyti papūgžuvės jauniklį buvo nepaprastai jaudinančia. Kiekvienas jauniklis yra svarbus. Vienas, žinoma, neišgelbės kolonijos, bet vienas yra daug geresnė žinia nei nė vieno“, – sakė jūrų paukščių specialistas Richardas Caldow.

    Istoriškai Dorsete papūgžuvių buvo gerokai daugiau: praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje čia perėjo apie 80 šių paukščių, tačiau vėliau porų skaičius sumenko iki kelių. Dėl tokio kritimo buvo baiminamasi, kad kolonija gali visai išnykti.

    Šią vasarą savanoriai ir specialistai apie 15 savaičių stebėjo sunkiai pasiekiamas ir pavojingas uolas, kur paukščiai suka lizdus. Pavasarį kolonijoje buvo registruoti keli suaugę paukščiai, o kurį laiką stebėta, kaip jie neša žuvį į bent dvi skirtingas lizdavietes, kas leido įtarti, kad perėti bandė ne viena pora.

    Vėliau, po birželio 12 dienos, žuvies nešimas beveik visiškai sumenko, todėl kilo įtarimų, kad ne visi jaunikliai išgyveno. Vis dėlto vienoje vietoje maitinimas tęsėsi, o galiausiai jauniklį pavyko pamatyti ir nufotografuoti.

    Pasak R. Caldow, iš stebėjimų buvo galima spręsti, kad tėvai jauniklį maitino maždaug nuo gegužės 29 dienos iki liepos 5 dienos, tad aptikimo metu jam buvo apie 38 dienos. Specialistas teigė, kad jauniklis galėjo išskristi dar tą pačią naktį, o jo buvimo vieta šiuo metu nėra žinoma.

    Papūgžuvės jaunikliai, palikę lizdą, paprastai iškart išplaukia į atvirą jūrą ir pirmuosius metus praleidžia toli nuo krantų. Į perėjimo vietas jie dažniausiai sugrįžta tik po kelerių metų, o veistis pradeda dar vėliau, todėl vieno sėkmingo sezono rezultatai labiau laikomi viltį teikiančiu signalu nei lūžio tašku.

    Pastaraisiais metais gamtosaugos organizacijos, tarp jų ir „National Trust“, siekia išsiaiškinti, kodėl ši kolonija beveik nebeužaugina jauniklių. Tarp galimų priežasčių minimi plėšrūnai, invaziniai graužikai bei klimato kaitos poveikis, galintis keisti žuvų pasiskirstymą ir sumažinti maisto prieinamumą perėjimo metu.

    Kad būtų surinkta daugiau duomenų, lizdavietėse įrengtos judesį fiksuojančios kameros, maitinamos saulės energija. Jos nukreiptos į uolų plyšius, kur paukščiai slepia lizdus, o pasibaigus veisimosi sezonui įranga bus nuimta ir specialistai analizuos tūkstančius kadrų.

    Projekto koordinatoriai tikisi, kad vaizdinė medžiaga padės tiksliau įvertinti, kas vyksta kiaušinių dėjimo, perėjimo ir jauniklių maitinimo etapais, taip pat kada ir dėl kokių priežasčių patiriami didžiausi nuostoliai. Surinkus aiškius įrodymus, būtų galima taikyti tikslingesnes apsaugos priemones ir padidinti sėkmingo perėjimo tikimybę ateityje.