CP v2

Tag: Jūrų ropliai

  • Kinijoje rado 244 mln. metų jūrų roplį: išliko skrandis, kepenys ir net žarnynas

    Kinijoje rado 244 mln. metų jūrų roplį: išliko skrandis, kepenys ir net žarnynas

    Radiniui – beveik ketvirtis milijardo metų

    Pietų Kinijoje, Junano provincijoje, mokslininkai aptiko vidurinio triaso laikotarpio jūrų roplio Austronaga minuta fosiliją, kurios amžius siekia apie 244 milijonus metų. Ypatinga tai, kad kartu su griaučiais išliko ir minkštieji audiniai, leidę atpažinti virškinimo sistemos dalis.

    Tokie radiniai yra itin reti, nes vidaus organai paprastai suyra dar iki organizmui tampant fosilija. Tyrėjai šį atvejį vadina vienu seniausių žinomų pavyzdžių, kai roplio virškinamasis traktas išsilaikė taip aiškiai.

    Kaip pavyko atpažinti organus?

    Tyrime buvo pasitelkti šiuolaikiniai metodai, įskaitant fotografiją ultravioletinėje šviesoje ir chemines analizes. Tai leido išskirti organų kontūrus ir jų sudėtį uolienoje, kur paprastai matomi tik kaulai.

    Priekinėje kūno ertmės dalyje nustatytas vienas maišelio formos skrandis, už jo aptikta gerai išlikusi kepenų struktūra, o toliau identifikuotos paprastos žarnos. Tyrėjai nurodo, kad kai kuriose vietose aptikti geležies junginiai siejami su hemoglobino pėdsakais, nors tokie signalai tokio senumo fosilijose pasitaiko itin retai.

    Ką pasakojo paskutinis gyvūno valgis?

    Virškinamajame trakte rasta žuvų žvynų, laikomų paskutinio grobio liekanomis. Tai tiesiogiai patvirtina, kad Austronaga minuta medžiojo smulkias žuvis šiltose, sekliose tuometinių jūrų ekosistemose.

    Mokslininkai pabrėžia, kad paprastas žarnynas dera su mėsėdžio mityba, nes mėsa lengviau suvirškinama ir nereikalauja ilgo, sudėtingo virškinimo trakto, būdingo daugeliui žolėdžių.

    Reikšmė roplių evoliucijai

    Radinio analizė svarbi ir platesniam evoliucijos vaizdui: ji rodo, kad ankstyvieji ropliai galėjo turėti paprastesnį virškinamąjį traktą, nei kai kurie ankstesni spėjimai. Tai aktualu diskusijoms apie tai, kada evoliuciškai susiformavo sudėtingesnės virškinimo sistemos ypatybės, būdingos šiuolaikiniams paukščiams ir krokodilams.

    Junano provincija jau seniai laikoma vienu svarbiausių pasaulio regionų, padedančių suprasti, kaip po masinio išnykimo prieš maždaug 252 milijonus metų ekosistemos vėl kūrėsi, o gyvūnai ieškojo naujų gyvenimo būdų, įskaitant grįžimą į vandens aplinką.

  • Londono Gamtos istorijos muziejus atveria juros periodo gelmes: ką fosilijos sako apie klimatą

    Londono Gamtos istorijos muziejus atveria juros periodo gelmes: ką fosilijos sako apie klimatą

    Juros periodo plėšrūnai Londone

    Kol dinozaurai dominavo sausumoje, vandenynuose klestėjo milžiniški jūrų ropliai, kurių istoriją dabar pasakoja nauja paroda Londono Gamtos istorijos muziejuje. Ekspozicija Jurų vandenynai: gelmių pabaisos lankytojams primena, kad maždaug prieš 200 milijonų metų po vandeniu vyko ne mažiau įspūdinga kova dėl išlikimo.

    Muziejus parodoje akcentuoja ne vien įspūdingą mastą, bet ir mokslinę žinutę: fosilijų įrašas leidžia atsekti, kaip praeities klimato svyravimai keitė ekosistemas. Tokia prieiga tampa ypač aktuali šiandien, kai vandenynai šyla ir rūgštėja dėl didėjančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos.

    Vienas ryškiausių eksponatų – pleziozauras, ilgo kaklo jūrų roplys, galėjęs užaugti iki 12 metrų ilgio. Mokslininkai pabrėžia, kad nors šie gyvūnai gyveno jūrose, jie kvėpavo oru ir turėjo reguliariai išnirti į paviršių.

    Ekspozicija leidžia geriau suprasti ir jų judėjimą: keturios į sparnus panašios galūnės veikė koordinuotai, todėl gyvūnas tarsi sklandė per vandenį. Tokie anatominiai sprendimai rodo, kaip evoliucija prisitaikė prie skirtingų jūrinių medžioklės strategijų.

    „Pleziozauras turėjo ilgą kaklą, mažą galvą ir keturias į sparnus panašias plaukmenis, kuriomis tarsi skrisdavo per vandenyną“, – sakė Gamtos istorijos muziejaus fosilinių roplių ir varliagyvių kuratorius dr. Marc E. H. Jones.

    Klimato pamokos iš fosilijų

    Paroda sąmoningai peržengia vien pramoginį riboženklį ir kelia klausimą, ką praeities vandenynai gali pasakyti apie dabartį. Muziejaus tyrėjai primena, kad per milijonus metų klimato pokyčiai ne kartą prisidėjo prie masinių išnykimų, o jūrų ekosistemos į pokyčius reaguoja ypač jautriai.

    Kuratorių teigimu, fosilijų įrašas rodo, kad net palyginti lėti temperatūros ir chemijos pokyčiai gali perbraižyti maisto grandines ir pakeisti rūšių paplitimą. Šiandien situacija išskirtinė tuo, kad daugelis procesų vyksta sparčiau, o tai didina riziką, jog ekosistemos nespės prisitaikyti.

    „Kai kurie klimato pokyčiai praeityje buvo lėti, palyginti su tuo, kas vyksta šiandien, tačiau net ir toks santykinai lėtas klimato kitimas gali stipriai paveikti ekosistemą“, – sakė dr. Marc E. H. Jones.

    Muziejus taip pat pabrėžia žmogaus veiklos mastą: per pastaruosius 200 metų į atmosferą pateko daugiau kaip 2 000 gigatonų anglies dioksido, o tai didina Žemės sulaikomą šilumą. Dėl to kyla vidutinė oro ir vandenynų temperatūra, o jūrinės buveinės patiria papildomą spaudimą.

    Jurų vandenynai: gelmių pabaisos Londono Gamtos istorijos muziejuje veiks iki 2027 metų sausio 3 dienos. Organizatoriai tikisi, kad lankytojai iš parodos išeis ne tik su įspūdžiais apie priešistorinius plėšrūnus, bet ir su aiškesniu supratimu, kodėl vandenynų pokyčiai šiandien tapo viena svarbiausių klimato politikos temų.