CP v2

Tag: Jūrų tarša

  • Graikai nuo medūzų stato plūduriuojančius barjerus: ar užtvara iš tiesų veikia ir nuo žuvų?

    Graikai nuo medūzų stato plūduriuojančius barjerus: ar užtvara iš tiesų veikia ir nuo žuvų?

    Graikijoje, Eubojos įlankoje, jau ne vieną vasarą poilsiautojų planus gadina masinis medūzų antplūdis. Įgėlimai dažniausiai sukelia aštrų skausmą ir odos sudirginimą, o retesniais atvejais gali išprovokuoti stipresnes alergines reakcijas, todėl savivaldybės ieško praktiškų apsaugos sprendimų.

    Chalkidono savivaldybė pradėjo diegti plūduriuojančias užtvaras, panašias į tas, kurios naudojamos sulaikyti paviršinei taršai ir šiukšlėms. Tikimasi, kad tokios konstrukcijos padės atskirti saugesnę maudynių zoną, į kurią medūzoms ir daliai žuvų patekti būtų sunkiau.

    Kur diegiamos užtvaros

    Pirmosios užtvaros pradėtos montuoti birželio viduryje Rodies paplūdimyje Chalkidoje, o projekto vertė siekia 366 950 eurų. Konstrukcijas planuojama įrengti šešiuose savivaldybės paplūdimiuose šiaurinėje Eubojos įlankos dalyje.

    Lygiagrečiai panašius darbus planuoja ir Evijos uostų organizacija, atsakinga už dalį pakrančių. Vietos valdžia pabrėžia, kad tikslas yra ne tik mažinti medūzų patekimą, bet ir sulaikyti plūduriuojančias atliekas bei paviršinę taršą.

    Kas lemia, ar barjerai veiks

    Specialistai teigia, kad tokio tipo užtvaros gali būti veiksmingos, tačiau tik tada, kai jos sumontuotos techniškai teisingai ir sudaro visiškai uždarą zoną. Praktikoje tai reiškia, kad tinklas turi prasidėti krante, nusidriekti į gilesnį vandenį ir grįžti atgal į krantą, suformuojant puslankį ar stačiakampį.

    Apatinė tinklo dalis turi būti pasverta grandinėmis ar svoriais ir priglusti prie dugno, paliekant tik minimalų tarpą. Priešingu atveju medūzas po užtvara gali „pakišti“ povandeninės srovės, ypač kai keičiasi vėjo kryptis ir bangavimas.

    Viršutinė dalis remiasi plūdurais, kurie turi aiškiai iškilti virš vandens paviršiaus maždaug 30–50 centimetrų. Tokia atsarga reikalinga, kad banguojant medūzos nebūtų pernešamos per viršų į maudynių zoną.

    Ar tai apsaugos ir nuo pūsliažuvių

    Užtvaros gali riboti ne tik medūzų, bet ir kai kurių žuvų, įskaitant pūsliažuves, patekimą į aptvertą plotą, tačiau jos nėra universali priemonė visam paplūdimiui. Toks sprendimas apsaugo tik konkrečią atitvertą zoną, todėl likusioje pakrantėje situacija gali nesikeisti.

    Svarbus ir eksploatacijos klausimas: tinklus būtina reguliariai valyti, kad neprikibtų dumbliai ir jūrų organizmai. Jei tinklas apsineša, jis sunkėja, gali nusileisti žemiau, deformuotis arba įplyšti, o atsiradusios angos sumažina visos sistemos efektyvumą.

    Kita praktinė problema yra parinktas gylis. Jei užtvara įrengiama per sekliai, maudynių plotas tampa per mažas ir dalis poilsiautojų tuo būna nepatenkinti, tačiau per giliai įrengti barjerai brangiau kainuoja ir yra sudėtingiau prižiūrimi.

    Pastaraisiais metais Viduržemio jūroje dažnesni medūzų suaktyvėjimai siejami su šiltėjančiu vandeniu, maistinių medžiagų pertekliumi pakrantėse ir ekosistemų pokyčiais, įskaitant žuvų išteklių svyravimus. Todėl plūduriuojančios užtvaros daug kur vertinamos kaip laikina, lokali priemonė, kuri veikia geriausiai tada, kai derinama su stebėsena, paplūdimių informavimu ir greita priežiūra.

  • Karo kaina jūroms: kaip Rusijos militarizacija alina Juodąją ir Azovo jūras prie Krymo krantų

    Juodoji ir Azovo jūros prie Krymo krantų patiria spartėjančią ekologinę degradaciją, kurią stiprina karo veiksmai ir ilgalaikė Rusijos vykdoma militarizacija. Ekspertai bei Ukrainos institucijos teigia, kad poveikis apima beveik visas žmogaus veiklos sukeltas grėsmes jūrinei aplinkai – nuo taršos iki tiesioginio fizinio dugno ir pakrančių niokojimo.

    Viso vaizdo įvertinimas išlieka sudėtingas, nes į Krymą ir gretimas akvatorijas nepriklausomi mokslininkai bei tarptautinės misijos patenka ribotai. Dėl to dalis duomenų remiasi nuotoliniais stebėjimais, fragmentiškais tyrimais prie Ukrainos kontroliuojamų pakrančių ir viešai skelbiamais pranešimais.

    Didžiausią spaudimą jūroms kelia intensyvus karinės technikos ir laivyno naudojimas, aviacija, raketiniai smūgiai bei sprogmenų liekanos vandenyje. Pavojingi ne tik tiesioginiai pataikymai ar gaisrai, bet ir ilgalaikis cheminių medžiagų patekimas į ekosistemas, taip pat povandeninis triukšmas, trikdantis žuvų migraciją ir jūrų žinduolių orientaciją.

    Papildomu lūžiu tapo Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimas 2023 metais, pakeitęs gėlo vandens, nuosėdų ir teršalų pernašą į Juodosios jūros baseiną. Tokie staigūs hidrologiniai pokyčiai gali išbalansuoti pakrančių maistmedžiagių apytaką ir sustiprinti deguonies stoką, dėl kurios didėja žydėjimo ir žuvų dusimo rizika.

    Prie taršos prisideda ir naftos produktai bei nuotekos, apie kurias kalba Ukrainos pusė, minėdama sunkuosius metalus ir toksines medžiagas. Mažėjant deguonies kiekiui, labiau ryškėja eutrofikacija, o tai blogina sąlygas žuvims bei bestuburiams ir skatina vadinamųjų negyvųjų zonų plėtrą.

    Ukrainos mokslininkai viešai įspėja, kad Juodoji jūra patiria beprecedentį ekologinį spaudimą, o didžiausios grėsmės šiandien siejamos su jūrinėmis minomis ir nesprogusiais šaudmenimis. Tai pavojinga ne tik laivybai, bet ir dugno buveinėms, kuriose susitelkia daugelis rūšių nerštaviečių bei maitinimosi vietų.

    Rusijos kontroliuojamose mokslo įstaigose taip pat pripažįstama, kad nyksta vertingų žuvų ištekliai, įskaitant eršketines žuvis. Tačiau karo veiksnio dažnai vengiama, o pokyčiai aiškinami bendresnėmis „žmogaus įtakos“ ar pasaulinėmis jūrų problemomis, neįvardijant konkrečių priežasčių.

    Azovo jūroje papildomu veiksniu įvardijamas sūdrėjimas, galintis paveikti tradicinių rūšių ikrų vystymąsi ir mažinti jų išgyvenamumą. Kartu minimas ir ilgalaikis brakonieriavimas bei nerštaviečių degradacija limanuose ir mažose upėse, kuriuose anksčiau formuodavosi svarbios žuvų populiacijos.

    Rusijos institucijos skelbia apie planus 2026 metais pradėti masinį medūzų išgaudymą Azovo jūroje, o bandomuosius veiksmus kurortuose žadama pradėti vasarą. Teigiama, kad medūzos būtų panaudojamos pramonėje, o dalis – sunaikinama, argumentuojant siekiu „pagerinti ekologinę būklę“.

    Ukrainos ekspertai tokius ketinimus vertina kritiškai, primindami, kad medūzos yra svarbi maisto tinklo dalis ir daro įtaką planktono pusiausvyrai. Staigus jų sumažinimas gali turėti netikėtų pasekmių, įskaitant intensyvesnį vandens žydėjimą ir dar didesnę deguonies stoką, o tai galiausiai smogtų žuvų ištekliams.

    Juodoji jūra yra strategiškai svarbi prekybai, energetikai, maisto tiekimo grandinėms ir regiono saugumui, todėl ekologiniai pokyčiai neturi vien vietinės reikšmės. Tarša ir ekosistemų nykimas gali paveikti žvejybą, turizmą, pakrančių infrastruktūrą, o kai kuriais atvejais – ir kaimyninių valstybių vandenis.

    Ukraina tarptautinėse diskusijose ne kartą akcentavo, kad karo sukeltas poveikis jūrinei aplinkai gali būti vertinamas kaip sisteminis aplinkos niokojimas. Tuo metu Rusija šių kaltinimų viešai išsamiai nekomentuoja, o ilgalaikės jūrų atkūrimo perspektyvos tiesiogiai siejamos su galimybe atlikti visaverčius tyrimus vietoje ir ateities politiniais sprendimais dėl Krymo.