CP v2

Tag: Jūrų tarša

  • JAV eksperimentas su 2 milijonais padangų vandenyne virto taršos krize: kodėl valymas tęsiasi iki šiol

    1970-aisiais JAV Floridos pakrantėje pradėtas projektas, kuris turėjo vienu metu spręsti dvi problemas: mažinti susidėvėjusių automobilių padangų atliekas ir sukurti dirbtinį rifą jūrų gyvybei. Tačiau ši idėja virto vienu garsiausių aplinkosaugos fiasko, o jo padariniai tvarkomi iki šiol.

    Prie Fort Loderdeilo pakrantės buvo suformuotas vadinamasis Osborno rifas, kuriam panaudota apie 2 000 000 padangų. Jos buvo sujungtos plieniniais spaustuvais ir nailoniniais diržais, o projektą koordinavo vietos organizacijos ir institucijos, tikintis, kad konstrukcijos taps pastovia buveine žuvims bei bestuburiams.

    „Deja, paaiškėjo, kad jūrų organizmams padangos nėra patrauklūs namai“, – teigiama publikacijose apie šį projektą.

    Problemos išryškėjo gana greitai: sūrus vanduo ir bangavimas ėmė ardyti metalinius tvirtinimus, o saulė ir laiko poveikis silpnino sintetines jungtis. Konstrukcijoms suirus, atskiros padangos pradėjo judėti dugnu, jas nešiojo srovės ir audros.

    Dėl to padangos ėmė daužyti natūralius koralinius rifus ir juos žaloti, o vietomis užklojo gyvybiškai svarbius plotus. Vietoje planuoto biologinės įvairovės augimo kai kur fiksuotas priešingas efektas: pažeistos buveinės ir sumažėjusios vietinės rūšys.

    Ši istorija laikoma pamoka, kodėl dirbtiniams rifams negalima naudoti bet kokių atliekų, net jei idėja atrodo patraukli ekonomiškai. Šiandien dirbtinių rifų projektai paprastai remiasi griežtesnėmis medžiagų atrankos taisyklėmis ir aplinkosauginiu vertinimu, pirmenybę teikiant stabiliai, netoksiškai ir hidrodinamiškai saugiai struktūrai.

    Osborno rifo valymo darbai pradėti 2006 metais, tačiau progresas lėtas, nes padangų iškėlimas reikalauja narų komandų, specialios įrangos ir palankių oro sąlygų. Skelbiama, kad per daugelį metų pavyko pašalinti tik kiek daugiau nei ketvirtadalį padangų, o 50 proc. ribą tikimasi pasiekti apie 2033 metus.

    Dar viena priežastis, kodėl ši problema tokia ilgalaikė, yra mastas: padangų kiekis milžiniškas, o dalis jų yra išsibarstę plačiame plote. Be to, kiekvienas iškėlimo etapas turi būti vykdomas atsargiai, kad papildomai nebūtų pažeistos jautrios jūros dugno ekosistemos.

    Šis atvejis nebuvo vienintelis: XX amžiaus pabaigoje panašūs padangų rifų projektai buvo kartojami įvairiose pasaulio vietose, tikintis pigiai panaudoti atliekas. Vis dėlto būtent Floridos pavyzdys dažniausiai minimas kaip įrodymas, kad trumpalaikiai atliekų „sprendimai“ jūroje gali virsti brangiai kainuojančia taršos krize.

  • Karas nuodija Juodąją ir Azovo jūras: mokslininkai skaičiuoja apie 120 000 žuvusių delfinų

    Kas vyksta Juodojoje ir Azovo jūrose

    Karas Ukrainoje keičia ne tik žmonių gyvenimus, bet ir visą Juodosios bei Azovo jūrų ekosistemą. Vis dažniau fiksuojami į krantą išmetami žuvę delfinai, o mokslininkai įspėja, kad tai gali būti tik matoma daug didesnės problemos dalis.

    Apie situaciją kalba biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusjevas, dirbantis Ukrainos nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai. Pasak jo, karo sukelti sprogimai, triukšmas ir tarša jūroje sudaro sąlygas, kurios pražūtingos jautriausiems jūrų žinduoliams.

    Delfinų žūtis: triukšmas, sprogimai ir tarša

    Juodojoje jūroje aptinkamos trys delfinų rūšys, o visos jos, pasak mokslininkų, pažeidžiamos dėl karo veiksmų. Ypač nukenčia mažesni delfinai, jautrūs akustiniam poveikiui, nes sprogimai ir karo technikos naudojami sonarų signalai trikdo jų orientaciją ir medžioklę.

    „Tai ne vien pavieniai atvejai: jūroje susiformavo cheminis mišinys, kuris veikia visą maisto grandinę, o delfinai yra jos viršūnėje“, – sakė Ivanas Rusjevas.

    Mokslininkas aiškina, kad sutrikus orientacijai delfinai nebesugeba efektyviai maitintis. Nusilpus organizmui, jie pradeda naudoti sukauptas riebalų atsargas, tačiau būtent jose gali būti sukaupta dalis teršalų, todėl organizmas patiria papildomą smūgį, o imunitetas silpsta.

    Prie taršos prisideda nuskendę ir apgadinti laivai, naftos produktų nuotėkiai, raketų ir dronų nuolaužos, taip pat kitų incidentų sukelti teršalai. Minimi ir didesni įvykiai, kai į aplinką pateko dideli teršalų kiekiai, o jų poveikis gali tęstis ilgai.

    Kodėl skaičiai tokie dideli

    Pasak I. Rusjevo, krantą pasiekia tik nedidelė dalis žuvusių jūrų žinduolių, nes dauguma nugrimzta į dugną. Dėl to tikslus žuvusių delfinų skaičius nustatomas remiantis pakrantėje randamais kūnais ir mokslinėje literatūroje taikomais perskaičiavimo principais.

    Dar vienas iššūkis yra ribotas stebėjimas: didelė pakrantės dalis dėl karo veiksmų yra neprieinama, todėl situacija vertinama pagal fragmentiškus duomenis. Remiantis mokslininko pateikiamomis apytikrėmis išvadomis, nuo 2022 metų iki 2026 metų pirmojo pusmečio Juodojoje ir Azovo jūrose galėjo žūti apie 120 000 delfinų.

    Grėsmės platesnei ekosistemai

    Mokslininkai pabrėžia, kad delfinai yra ekosistemos būklės indikatorius: jų žūtis rodo, kad sutrikimai pasiekė aukščiausią maisto grandinės lygį. Ilgainiui tai gali reikšti mažėjančias žuvų atsargas, besikeičiančius rūšių tarpusavio ryšius ir didesnį ekosistemos nestabilumą.

    Tuo pat metu kenčia ir pakrančių paukščiai, kurių perėjimo vietas veikia sprogimai ir nuolatinis triukšmas. Pasak I. Rusjevo, kai kurioms rūšims tai reiškia nepavykstantį perėjimą, mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir migracijos maršrutų pokyčius.

    Kalbėdamas apie galimus sprendimus, mokslininkas pabrėžia saugomų jūrinių teritorijų svarbą. Tokios zonos leistų bent daliai populiacijų ramiau maitintis ir daugintis, tačiau realus poveikis priklausytų nuo karo eigos, taršos mažinimo ir ilgalaikių atkūrimo priemonių.

  • Mokslininkai prie žvejybos tinklų tvirtina plastikinius butelius: poveikis delfinams nustebino

    Plastikiniai buteliai jūrose dažniausiai minimi kaip taršos simbolis, tačiau mokslininkai ieško būdų, kaip panaudoti šią atlieką mažinant delfinų žūtis žvejybos tinkluose. Naujausių bandymų idėja paprasta: prie tinklų pritvirtinti tuščius plastikinius arba stiklinius butelius, kad tinklai taptų lengviau aptinkami.

    Problema, kurią bandoma spręsti, vadinama priegauda, kai į žvejybos įrankius patenka ne tik tikslinės žuvys, bet ir jūrų žinduoliai ar vėžliai. Stacionarūs tinklai, ypač iš plonų nailono gijų, gali būti prastai „matomi“ delfinams, todėl šie į juos įplaukia pernelyg vėlai suprasdami pavojų.

    „Kai kurie tinklai dėl savo medžiagos ir struktūros gali nesukurti pakankamo aido, todėl delfinai ir jūrų kiaulės įplaukia į juos tiesiog nepastebėdami“, – sakė Whale and Dolphin Conservation atstovai.

    Niukaslo universiteto profesoriaus Per Berggren vadovaujama komanda iškėlė hipotezę, kad oras tuščiuose plastikiniuose buteliuose gali veikti kaip garso atšvaitas. Delfinų echolokacijos paspaudimai tokiu atveju geriau „atsimuša“ nuo tinklo zonos, o tai gali padėti gyvūnams laiku pakeisti kryptį.

    Kituose bandymuose buvo naudojami ir stikliniai buteliai, į kuriuos įdėti metaliniai varžtai: judėdami vandenyje jie skleidžia skambesį ir turėtų papildomai perspėti gyvūnus. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad bet koks papildomas garsas jūroje turi būti vertinamas atsargiai, nes triukšmas gali veikti ir pačių gyvūnų elgseną.

    Pirmojoje tyrimų serijoje buteliai buvo pritvirtinti prie daugiau kaip 1 600 tinklų Zanzibare, Peru ir Brazilijoje, o rezultatai lyginti su kontroliniais tinklais be butelių. Peru, kur tinklai kabinami arčiau vandens paviršiaus, aiškaus delfinų ar jūrų kiaulių priegaudos sumažėjimo nefiksuota, tačiau kai kuriais atvejais padidėjo tikslinių žuvų laimikis, taip pat daugiau įkliuvo ryklių.

    Zanzibare bandymų metu delfinų įkliuvimų nefiksuota nei su buteliais, nei be jų, todėl patikimai įvertinti metodo efektyvumo nepavyko. Brazilijoje, kur dalis tinklų buvo tvirtinama prie jūros dugno, gauti ženkliai geresni signalai, kad atšvaitai gali mažinti delfinų priegaudą.

    Vėlesni pakartotiniai bandymai su ant dugno įrengtais tinklais parodė, kad plastikiniai atšvaitai priegaudą galėjo sumažinti iki 88 proc., o tikslinių žuvų laimikio apimtys iš esmės nesikeitė. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nėra universalus sprendimas: rezultatai priklauso nuo tinklų tipo, jų įrengimo gylio, vietos sąlygų ir vietinių rūšių elgsenos.

    Vis dėlto šis metodas vertinamas kaip praktiškas dėl mažos kainos ir paprasto įgyvendinimo, ypač regionuose, kur brangesnės atbaidymo priemonės ar tinklų modifikacijos žvejams neprieinamos. Kitas svarbus klausimas, kurį mokslininkai dar turės atsakyti, yra galimas šalutinis poveikis, pavyzdžiui, ar tokie sprendimai nekeičia kitų rūšių elgsenos ir nepadidina nepageidaujamo laimikio.

    Ekspertai sutaria, kad priegaudos mažinimas dažniausiai reikalauja kelių priemonių derinio: tinklų žymėjimo, tinkamesnio įrankių parinkimo, sezoninių ribojimų, stebėsenos ir technologinių sprendimų. Plastikinių butelių „atšvaitai“ šioje schemoje gali tapti viena iš paprastesnių priemonių, tačiau jų veiksmingumą skirtinguose regionuose dar reikės patvirtinti platesniais bandymais.

  • Eksperimentas parodė: plastikiniai buteliai ant žvejybos tinklų gali sumažinti delfinų žūtį

    Plastikiniai buteliai dažniausiai siejami su jūrų tarša, tačiau nauji bandymai rodo, kad jie gali tapti netikėta priemone saugant delfinus. Tyrėjai išbandė idėją prie žvejybos tinklų pritvirtinti tuščius plastikinius, o kai kuriais atvejais ir stiklinius butelius, kad jūrų žinduoliai tinklus pastebėtų anksčiau.

    Tokia priemonė skirta mažinti vadinamąją priegaudą, kai į tinklus netyčia pakliūva ne tik žuvys, bet ir delfinai, jūrų kiaulės ar vėžliai. Didžiausia problema siejama su žiauniniais tinklais, kurie vandenyje ištempiami vertikaliai ir dėl plonų, beveik nematomų gijų gyvūnams gali būti sunkiai aptinkami.

    Kaip veikia butelių idėja?

    Mokslininkų logika paprasta: delfinai aplinką „mato“ echolokacija, siųsdami garsinius signalus ir vertindami jų atspindžius. Tuščiuose plastikiniuose buteliuose esantis oras gali geriau atspindėti šiuos signalus, todėl tinklas tampa labiau „matomas“.

    Stiklinių butelių atveju kai kuriuose bandymuose į vidų buvo dedami metaliniai elementai, kad judant vandenyje atsirastų papildomas skambesys. Tikėtasi, kad garsas ir ryškesnis echolokacijos atspindys paskatins gyvūnus laiku pakeisti kryptį ir išvengti susipainiojimo.

    Ką parodė bandymai skirtinguose regionuose?

    Eksperimentai vyko keliose vietovėse, kur žvejyba žiauniniais tinklais paplitusi: prie Zanzibaro, Peru ir Brazilijos pakrančių. Tyrėjai lygino tinklus su pritvirtintais buteliais ir tinklus be jų, vertino tiek priegaudos, tiek tikslinių žuvų laimikio pokyčius.

    Peru, kur dalis tinklų buvo naudojami arčiau vandens paviršiaus, buteliai reikšmingai nesumažino delfinų ar kitų gyvūnų pakliuvimo į tinklus. Vis dėlto fiksuota, kad kai kuriais atvejais didėjo tikslinių žuvų sugavimas, o kartu pastebėtas ir didesnis ryklių priegaudos skaičius, todėl rezultatų vertinimas išliko nevienareikšmis.

    Zanzibare pridėjus butelius prie paviršinių tinklų buvo sugauta daugiau tunų, tačiau tyrėjai nefiksavo delfinų įsipainiojimo nei bandymo, nei kontrolinėje grupėje. Dėl to šioje vietoje nebuvo įmanoma patikimai įvertinti, ar būtent delfinams buteliai suteikė papildomą apsaugą.

    Ryškiausi rezultatai gauti Brazilijoje, kur tinklai dažniau buvo tvirtinami prie dugno. Ten plastikiniai buteliai parodė perspektyvą mažinant atsitiktinę delfinų priegaudą, o kai kuriuose matavimuose papildomi bandymai su dugniniais tinklais rodė iki 88 proc. mažesnį delfinų pakliuvimą, nekeičiant tikslinių žuvų laimikio.

    Kodėl dugniniai tinklai gali „laimėti“?

    Viena iš hipotezių aiškinant skirtumus tarp paviršinių ir dugninių tinklų yra triukšmo lygis. Prie paviršiaus dažniau susidaro bangavimas, daugiau foninio garso ir judesio, todėl echolokacijos „atspindžiai“ gali būti mažiau aiškūs.

    Dugninėje aplinkoje sąlygos gali būti ramesnės, todėl net paprastas plastikinis objektas prie tinklo tampa labiau atpažįstamu signalu. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia universalaus sprendimo visiems regionams, tačiau rodo kryptį, kur tokia priemonė gali veikti geriausiai.

    Mokslininkai akcentuoja ir praktinę pusę: metodas pigus, lengvai pritaikomas, o sėkmės atveju galėtų būti diegiamas mažos apimties pakrančių žvejyboje. Kartu pabrėžiama būtinybė užtikrinti, kad buteliai būtų patikimai pritvirtinti ir netaptų papildoma šiukšle jūroje.

    Tolesni bandymai planuojami ar jau vykdomi kituose regionuose, kad būtų patikrinta, ar rezultatai pasikartoja skirtingomis sąlygomis. Jei metodas pasitvirtins, jis galėtų tapti viena iš paprastų priemonių mažinant delfinų žūtį žvejybos įrankiuose, kartu išlaikant žvejams svarbų tikslinių rūšių laimikį.

  • Graikai nuo medūzų stato plūduriuojančius barjerus: ar užtvara iš tiesų veikia ir nuo žuvų?

    Graikai nuo medūzų stato plūduriuojančius barjerus: ar užtvara iš tiesų veikia ir nuo žuvų?

    Graikijoje, Eubojos įlankoje, jau ne vieną vasarą poilsiautojų planus gadina masinis medūzų antplūdis. Įgėlimai dažniausiai sukelia aštrų skausmą ir odos sudirginimą, o retesniais atvejais gali išprovokuoti stipresnes alergines reakcijas, todėl savivaldybės ieško praktiškų apsaugos sprendimų.

    Chalkidono savivaldybė pradėjo diegti plūduriuojančias užtvaras, panašias į tas, kurios naudojamos sulaikyti paviršinei taršai ir šiukšlėms. Tikimasi, kad tokios konstrukcijos padės atskirti saugesnę maudynių zoną, į kurią medūzoms ir daliai žuvų patekti būtų sunkiau.

    Kur diegiamos užtvaros

    Pirmosios užtvaros pradėtos montuoti birželio viduryje Rodies paplūdimyje Chalkidoje, o projekto vertė siekia 366 950 eurų. Konstrukcijas planuojama įrengti šešiuose savivaldybės paplūdimiuose šiaurinėje Eubojos įlankos dalyje.

    Lygiagrečiai panašius darbus planuoja ir Evijos uostų organizacija, atsakinga už dalį pakrančių. Vietos valdžia pabrėžia, kad tikslas yra ne tik mažinti medūzų patekimą, bet ir sulaikyti plūduriuojančias atliekas bei paviršinę taršą.

    Kas lemia, ar barjerai veiks

    Specialistai teigia, kad tokio tipo užtvaros gali būti veiksmingos, tačiau tik tada, kai jos sumontuotos techniškai teisingai ir sudaro visiškai uždarą zoną. Praktikoje tai reiškia, kad tinklas turi prasidėti krante, nusidriekti į gilesnį vandenį ir grįžti atgal į krantą, suformuojant puslankį ar stačiakampį.

    Apatinė tinklo dalis turi būti pasverta grandinėmis ar svoriais ir priglusti prie dugno, paliekant tik minimalų tarpą. Priešingu atveju medūzas po užtvara gali „pakišti“ povandeninės srovės, ypač kai keičiasi vėjo kryptis ir bangavimas.

    Viršutinė dalis remiasi plūdurais, kurie turi aiškiai iškilti virš vandens paviršiaus maždaug 30–50 centimetrų. Tokia atsarga reikalinga, kad banguojant medūzos nebūtų pernešamos per viršų į maudynių zoną.

    Ar tai apsaugos ir nuo pūsliažuvių

    Užtvaros gali riboti ne tik medūzų, bet ir kai kurių žuvų, įskaitant pūsliažuves, patekimą į aptvertą plotą, tačiau jos nėra universali priemonė visam paplūdimiui. Toks sprendimas apsaugo tik konkrečią atitvertą zoną, todėl likusioje pakrantėje situacija gali nesikeisti.

    Svarbus ir eksploatacijos klausimas: tinklus būtina reguliariai valyti, kad neprikibtų dumbliai ir jūrų organizmai. Jei tinklas apsineša, jis sunkėja, gali nusileisti žemiau, deformuotis arba įplyšti, o atsiradusios angos sumažina visos sistemos efektyvumą.

    Kita praktinė problema yra parinktas gylis. Jei užtvara įrengiama per sekliai, maudynių plotas tampa per mažas ir dalis poilsiautojų tuo būna nepatenkinti, tačiau per giliai įrengti barjerai brangiau kainuoja ir yra sudėtingiau prižiūrimi.

    Pastaraisiais metais Viduržemio jūroje dažnesni medūzų suaktyvėjimai siejami su šiltėjančiu vandeniu, maistinių medžiagų pertekliumi pakrantėse ir ekosistemų pokyčiais, įskaitant žuvų išteklių svyravimus. Todėl plūduriuojančios užtvaros daug kur vertinamos kaip laikina, lokali priemonė, kuri veikia geriausiai tada, kai derinama su stebėsena, paplūdimių informavimu ir greita priežiūra.

  • Karo kaina jūroms: kaip Rusijos militarizacija alina Juodąją ir Azovo jūras prie Krymo krantų

    Juodoji ir Azovo jūros prie Krymo krantų patiria spartėjančią ekologinę degradaciją, kurią stiprina karo veiksmai ir ilgalaikė Rusijos vykdoma militarizacija. Ekspertai bei Ukrainos institucijos teigia, kad poveikis apima beveik visas žmogaus veiklos sukeltas grėsmes jūrinei aplinkai – nuo taršos iki tiesioginio fizinio dugno ir pakrančių niokojimo.

    Viso vaizdo įvertinimas išlieka sudėtingas, nes į Krymą ir gretimas akvatorijas nepriklausomi mokslininkai bei tarptautinės misijos patenka ribotai. Dėl to dalis duomenų remiasi nuotoliniais stebėjimais, fragmentiškais tyrimais prie Ukrainos kontroliuojamų pakrančių ir viešai skelbiamais pranešimais.

    Didžiausią spaudimą jūroms kelia intensyvus karinės technikos ir laivyno naudojimas, aviacija, raketiniai smūgiai bei sprogmenų liekanos vandenyje. Pavojingi ne tik tiesioginiai pataikymai ar gaisrai, bet ir ilgalaikis cheminių medžiagų patekimas į ekosistemas, taip pat povandeninis triukšmas, trikdantis žuvų migraciją ir jūrų žinduolių orientaciją.

    Papildomu lūžiu tapo Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimas 2023 metais, pakeitęs gėlo vandens, nuosėdų ir teršalų pernašą į Juodosios jūros baseiną. Tokie staigūs hidrologiniai pokyčiai gali išbalansuoti pakrančių maistmedžiagių apytaką ir sustiprinti deguonies stoką, dėl kurios didėja žydėjimo ir žuvų dusimo rizika.

    Prie taršos prisideda ir naftos produktai bei nuotekos, apie kurias kalba Ukrainos pusė, minėdama sunkuosius metalus ir toksines medžiagas. Mažėjant deguonies kiekiui, labiau ryškėja eutrofikacija, o tai blogina sąlygas žuvims bei bestuburiams ir skatina vadinamųjų negyvųjų zonų plėtrą.

    Ukrainos mokslininkai viešai įspėja, kad Juodoji jūra patiria beprecedentį ekologinį spaudimą, o didžiausios grėsmės šiandien siejamos su jūrinėmis minomis ir nesprogusiais šaudmenimis. Tai pavojinga ne tik laivybai, bet ir dugno buveinėms, kuriose susitelkia daugelis rūšių nerštaviečių bei maitinimosi vietų.

    Rusijos kontroliuojamose mokslo įstaigose taip pat pripažįstama, kad nyksta vertingų žuvų ištekliai, įskaitant eršketines žuvis. Tačiau karo veiksnio dažnai vengiama, o pokyčiai aiškinami bendresnėmis „žmogaus įtakos“ ar pasaulinėmis jūrų problemomis, neįvardijant konkrečių priežasčių.

    Azovo jūroje papildomu veiksniu įvardijamas sūdrėjimas, galintis paveikti tradicinių rūšių ikrų vystymąsi ir mažinti jų išgyvenamumą. Kartu minimas ir ilgalaikis brakonieriavimas bei nerštaviečių degradacija limanuose ir mažose upėse, kuriuose anksčiau formuodavosi svarbios žuvų populiacijos.

    Rusijos institucijos skelbia apie planus 2026 metais pradėti masinį medūzų išgaudymą Azovo jūroje, o bandomuosius veiksmus kurortuose žadama pradėti vasarą. Teigiama, kad medūzos būtų panaudojamos pramonėje, o dalis – sunaikinama, argumentuojant siekiu „pagerinti ekologinę būklę“.

    Ukrainos ekspertai tokius ketinimus vertina kritiškai, primindami, kad medūzos yra svarbi maisto tinklo dalis ir daro įtaką planktono pusiausvyrai. Staigus jų sumažinimas gali turėti netikėtų pasekmių, įskaitant intensyvesnį vandens žydėjimą ir dar didesnę deguonies stoką, o tai galiausiai smogtų žuvų ištekliams.

    Juodoji jūra yra strategiškai svarbi prekybai, energetikai, maisto tiekimo grandinėms ir regiono saugumui, todėl ekologiniai pokyčiai neturi vien vietinės reikšmės. Tarša ir ekosistemų nykimas gali paveikti žvejybą, turizmą, pakrančių infrastruktūrą, o kai kuriais atvejais – ir kaimyninių valstybių vandenis.

    Ukraina tarptautinėse diskusijose ne kartą akcentavo, kad karo sukeltas poveikis jūrinei aplinkai gali būti vertinamas kaip sisteminis aplinkos niokojimas. Tuo metu Rusija šių kaltinimų viešai išsamiai nekomentuoja, o ilgalaikės jūrų atkūrimo perspektyvos tiesiogiai siejamos su galimybe atlikti visaverčius tyrimus vietoje ir ateities politiniais sprendimais dėl Krymo.