CP v2

Tag: Jutikliai

  • „Arcos“ pritraukė 5,5 mln. eurų: stiprina kritinės infrastruktūros apsaugą nuo fizinių grėsmių

    „Arcos“ pritraukė 5,5 mln. eurų: stiprina kritinės infrastruktūros apsaugą nuo fizinių grėsmių

    Vokietijos saugumo technologijų bendrovė „Arcos“ pritraukė 5,5 mln. eurų pradinio etapo investiciją. Lėšos bus skirtos plėsti platformą, kuri padeda stebėti objektus ir valdyti saugumo incidentus kritinėje infrastruktūroje bei kitose fizinėse vietose.

    Investicijų raunde dalyvavo „High-Tech Gründerfonds“ (HTGF), „Bayern Kapital“, „Pact“, „Haufe“, „Robin Capital“ ir strateginiai verslo angelai. Tokie investuotojai paprastai įsitraukia ankstyvoje stadijoje, kai įmonė dar intensyviai kuria produktą ir plečia komandą.

    Kaip veikia „Arcos“ platforma

    „Arcos“ kuria sprendimą, kuris sujungia signalus iš įvairių prijungtų jutiklių į vieną operacinę sistemą. Idėja paprasta: vietoje kelių atskirų įrankių stebėjimui, sprendimų priėmimui ir incidentų registravimui, visa grandinė valdoma vienoje vietoje.

    Platforma skirta naudoti tiek privačiuose ar komerciniuose objektuose, tiek sudėtingesnėse aplinkose, pavyzdžiui, geležinkelio stotyse, elektros pastotėse ar duomenų centruose. Tokiuose objektuose svarbiausia greitai atskirti klaidingą aliarmą nuo realios grėsmės ir turėti aiškią eskalavimo tvarką.

    Daugiau jutiklių, mažiau žmonių

    Bendrovė akcentuoja problemą, su kuria susiduria saugumo rinka: jutiklių ir signalų daugėja, o operatyviai reaguojančių darbuotojų trūksta. Dėl to vis didesnę vertę įgauna sprendimai, kurie ne tik renka duomenis, bet ir padeda standartizuoti veiksmus bei dokumentuoti incidentus.

    „Ši industrija padeda spręsti, ar šalis veikia, ir ji keičiasi greičiau nei bet kada. Daugiau jutiklių, mažiau žmonių. Trūksta to, kas žiūri. Būtent tai kuriame su savo technologija ir visapusiško paslaugų teikėjo modeliu“, – sakė „Arcos“ įkūrėjas ir vadovas Louisas Wübbenas.

    „Arcos“ teigia, kad kuria ne tik programinę platformą, bet ir valdymo centro infrastruktūrą, todėl gali greičiau atnaujinti procesus pagal realius įvykius. Toks modelis leidžia operacijų, inžinerijos ir produkto komandoms tiesiogiai matyti, kur stringa darbo eiga, ir sparčiau ją koreguoti.

    Kur bus panaudotos investicijos

    Naujai pritrauktas finansavimas bus skirtas komandos plėtrai Vokietijoje, platformos tobulinimui ir pasirengimui augimui kritinės infrastruktūros segmente. Bendrovė taip pat planuoja žengti į kitas Europos rinkas.

    Kritinės infrastruktūros apsaugos poreikis Europoje pastaraisiais metais didėja dėl augančių sabotažo, vandalizmo ir sutrikdymo rizikų. Dėl to operatoriai vis dažniau ieško sprendimų, kurie vienu metu užtikrintų stebėseną, aiškias reagavimo procedūras ir atsekamą incidentų istoriją.

  • Elektra iš vyno ir žemės? 72 metų japonas parodė, kaip energija gali slypėti po kojomis

    Japonijos dizaineris ir išradėjas Satoshi Nakagawa pristatė koncepciją, kuri skamba neįprastai: elektros energiją esą galima išgauti iš kasdienių medžiagų, tokių kaip dirvožemis, lietaus vanduo ar net vynas. Jo idėja įvardijama kaip Micropower Collection (MPC) – mikrogalingumų surinkimas, kai pasitelkiami labai silpni natūraliai atsirandantys elektriniai signalai.

    Pagrindinis principas siejamas su elektrocheminiais procesais, vykstančiais drėgnoje aplinkoje ir organinėse medžiagose. Tokiose terpėse dėl jonų judėjimo ir skirtingų medžiagų sąlyčio gali susidaryti nedidelė įtampa, kurią teoriškai įmanoma surinkti ir panaudoti mažos galios įrenginiams.

    Per demonstracijas išradėjas teigė galintis stabiliai maitinti mažus šviesos šaltinius ar autonominius jutiklius, panaudodamas, pavyzdžiui, žemę iš vazono ar kelis lašus skysčio. Tokie sprendimai labiausiai tiktų ne telefonų krovimui, o itin taupiems prietaisams, kuriems pakanka mikrovatų ar milivatų lygio energijos.

    Energetikos ir elektronikos tyrimuose mikrogalingumų rinkimas nėra naujiena: panašūs principai taikomi renkant energiją iš vibracijų, šilumos skirtumų ar radijo bangų. Pastaraisiais metais augant daiktų interneto sprendimams, didėja ir susidomėjimas baterijų alternatyvomis, nes milijonų mažų jutiklių priežiūra bei baterijų keitimas tampa brangus ir taršus.

    Vis dėlto mokslinėje praktikoje tokios idėjos vertinamos labai konkrečiai: svarbiausi rodikliai yra realiai pasiekiama galia, stabilumas skirtingomis sąlygomis, saugumas ir tai, ar sprendimas gali būti masiškai pritaikytas. Jei MPC tipo technologija pasiteisintų, ji galėtų būti naudinga atokiose vietovėse, ekstremalių situacijų metu ar ten, kur svarbus ilgas autonominis veikimas be įprastų baterijų.

  • Šios saulės lempos užkariauja sodus: viena klaida ir jos švies silpnai – ką būtina žinoti

    Šios saulės lempos užkariauja sodus: viena klaida ir jos švies silpnai – ką būtina žinoti

    Saulės energija maitinamos sodo lempos pastaraisiais metais tapo vienu populiariausių pasirinkimų, nes leidžia apšviesti teritoriją be laidų ir be papildomų sąskaitų už elektrą. Vis dėlto jų efektyvumas dažnai nuvilia ne dėl prasto modelio, o dėl netinkamo pastatymo ir neįvertintų oro sąlygų.

    Tokios lempos veikia paprastai: ant korpuso esantis fotovoltinis skydelis dieną sugeria saulės šviesą ir paverčia ją elektros energija. Ji sukaupiama akumuliatoriuje, o sutemus įsijungia prieblandos jutiklis, kuris automatiškai įjungia šviesos šaltinį, dažniausiai LED.

    Tinkama vieta lemia viską

    Didžiausia klaida yra pastatyti lempas ten, kur skydelį bent dalį dienos pasiekia šešėlis. Net nedidelis šešėliavimas nuo medžių, krūmų, tvoros ar pastato gali reikšmingai sumažinti įkrovą, todėl vakare šviesa bus silpna arba užges anksčiau, nei tikėjotės.

    Praktiškai geriausiai tinka atviros vietos, kur saulė šviečia kuo ilgiau, dažniausiai pietų ar pietvakarių kryptimi. Taip pat verta vengti vietų šalia ryškaus fasado apšvietimo ar gatvės žibintų, nes dirbtinė šviesa gali suklaidinti prieblandos jutiklį ir lempos įsijungs vėliau arba visai nesuveiks.

    Kiek kraunasi ir kiek šviečia?

    Saulėtą dieną daugelis sodo lempų pilnai įsikrauna maždaug per 6–8 valandas, o sukauptos energijos gali pakakti 8–12 valandų švietimo. Tačiau realus laikas priklauso nuo akumuliatoriaus talpos, skydelio efektyvumo, LED galios ir pasirinkto švietimo režimo.

    Rudenį ir žiemą situacija pasikeičia: trumpesnės dienos, dažnesnis debesuotumas ir žemesnis saulės kampas reiškia, kad energijos sukaupiama mažiau. Dėl to švietimo trukmė gali pastebimai sutrumpėti, o prastai parinktoje vietoje pastatytos lempos kartais tampa labiau dekoracija nei realus apšvietimas.

    Kokį tipą rinktis skirtingoms vietoms?

    Renkantis verta pagalvoti ne tik apie dizainą, bet ir apie paskirtį. Sieniniai modeliai dažnai pasirenkami prie įėjimo, garažo ar namo numeriui apšviesti, o judesio jutiklį turinčios lempos praverčia prie vartelių, įvažiavimo ar terasos, kai šviesos reikia tik tada, kai kas nors juda.

    Stovimos ar į žemę įsmeigiamos lemputės dažniausiai naudojamos takeliams pažymėti, gėlynams paryškinti ar sukurti jaukumą kieme. Jų montavimas paprastai užtrunka kelias minutes, tačiau stabilus veikimas prasideda nuo vieno dalyko: kuo daugiau tiesioginės saulės skydeliui kasdien.

  • Vibruojantis „Windbelt“ be menčių žadėjo 30 kartų daugiau: ką parodė nepriklausomi bandymai

    Vibruojantis „Windbelt“ be menčių žadėjo 30 kartų daugiau: ką parodė nepriklausomi bandymai

    Prieš beveik du dešimtmečius pasaulį apskriejo pažadas apie vėjo generatorių be menčių ir krumpliaračių: esą pakanka plonos juostos, kuri vibruodama vėjyje gali būti dešimtis kartų efektyvesnė už mažas turbinas. Idėja, pavadinta „Windbelt“, buvo pristatoma kaip galinti tiekti elektrą ten, kur jos trūksta, o konstrukcija žadėjo paprastą priežiūrą ir tylų veikimą.

    Tačiau vėlesnė, nepriklausomais bandymais paremta istorijos dalis gerokai ramesnė. „Windbelt“ principas veikia, bet skambūs skaičiai apie 10–30 kartų didesnį efektyvumą nebuvo universaliai patvirtinti, o realus pritaikymas labiau siejamas su mažos galios užduotimis, o ne gyvenviečių aprūpinimu elektra.

    Iš kur atsirado idėja

    Išradėjas Shawnas Frayne’as idėjos ėmėsi 2004 metais, dirbdamas bendruomenėse, kur apšvietimui dar buvo naudojamos žibalinės lempos. Jo tikslas buvo sukurti labai pigų ir mažą vėjo generatorių, bet greitai paaiškėjo sena problema: mažos turbinos prastai mažėja.

    Kuo mažesnė turbina, tuo didesnę vėjo energijos dalį „suvalgo“ trintis guoliuose ir pavarose, o rotorius dažnai net nepradeda suktis esant silpnam, gūsingam srautui. Ieškodamas alternatyvos, Frayne’as atsigręžė į aerodinaminį reiškinį, išgarsėjusį po Tacoma Narrows tilto griūties, kai vėjas sukelia konstrukcijos virpesius.

    Kaip „Windbelt“ gamina elektrą

    „Windbelt“ esmė paprasta: tarp atramų įtempiama membrana ar juosta, o vėjui tekant pro ją susidarantys sūkuriai sukelia greitus virpesius. Ant juostos tvirtinami magnetai, kurie judėdami pro rites indukuoja elektros srovę, tai yra tas pats generatorių principas, tik čia energija imama iš virpesio, o ne iš sukimosi.

    Tokia schema turi aiškų privalumą: ji gali „atsibusti“ esant srautams, kurie mažą rotorių paliktų stovėti vietoje. Dėl to „Windbelt“ ir panašūs aeroelastinių virpesių energijos rinktuvai dažniau minimi ten, kur reikia ne didelės galios, o patikimo, nuolat „lašėjančio“ maitinimo.

    Ką parodė nepriklausomi matavimai

    Didžiausią dėmesį internete ilgai traukė teiginiai, kad prototipas buvo 10–30 kartų efektyvesnis už to meto mikro turbinas. Vis dėlto vėliau publikuoti tyrėjų bandymai ir laboratoriniai palyginimai rodė gerokai kuklesnį vaizdą: tokių įrenginių naudingumo koeficientas dažnai būna mažas, o pagaminama galia lengvame vėjyje labiau primena mili vatų lygį.

    Praktinė išvada tapo aiškesnė: „Windbelt“ nėra vėjo jėgainė įprasta prasme ir nėra skirtas konkuruoti su didelėmis turbinomis ar vėjo parkais. Jo stiprybė labiau atsiskleidžia ten, kur tradicinės mažos turbinos stringa dėl trinties ir nestabilaus srauto, o energijos poreikis yra nedidelis, bet pastovus.

    „Tikslesnė šios idėjos vertė yra ne pažadas pakeisti vėjo jėgaines, o galimybė patikimai maitinti labai mažos galios įrenginius ten, kur vėjas silpnas ir nepastovus“, – teigia tyrėjų vertinimuose apibendrinama kryptis.

    Tokie sprendimai labiausiai tinka jutikliams ir mažai elektronikai: pavyzdžiui, pastatų vėdinimo kanaluose, pramoninėse patalpose ar kitose vietose, kur nuolat juda oras, bet nepakanka energijos įprastai mikro turbinai. Vietoj didelių ambicijų apie kaimo elektrifikavimą, realistiškiausias „Windbelt“ scenarijus yra energijos surinkimas mažiems, išskaidytiems poreikiams, kur svarbiausia paprastumas, mažas triukšmas ir ilgaamžiškumas.

  • Elektroninė nosis užuodžia gedimą anksčiau už žmogų: DI gali pakeisti maisto kontrolę

    Elektroninė nosis užuodžia gedimą anksčiau už žmogų: DI gali pakeisti maisto kontrolę

    Kaip veikia elektroninė uoslė?

    Naujas vadinamosios elektroninės nosies prototipas geba aptikti maisto gedimą anksčiau, nei žmogus pajunta nemalonų kvapą ar pastebi akivaizdžius pokyčius. Prietaisas analizuoja labai mažus dujų kiekius, kuriuos produktai išskiria irimo metu, o jų sudėtis kinta gedimui progresuojant.

    Maistas skleidžia lakiuosius organinius junginius ir kitas dujines medžiagas, susijusias su bakterijų, pelėsių ar oksidacijos procesais. Žmogaus uoslė dažnai sureaguoja tik vėlyvame etape, kai koncentracijos jau didelės, todėl ankstyvas aptikimas tampa kritinis tiek saugai, tiek kokybei.

    Pagrindas yra miniatiūrinių jutiklių matrica, pagaminta iš pažangių nanomedžiagų, kurios skirtingai reaguoja į skirtingas chemines medžiagas ore. Iš daugelio jutiklių signalų sudaromas kvapo „piršto atspaudas“, o DI algoritmai atpažįsta, kokiai gedimo stadijai jis būdingas.

    Kur tai gali būti pritaikyta?

    Tyrėjų teigimu, sistema pakankamai jautri, kad fiksuotų ankstyvas gedimo fazes, kai dujų dar išsiskiria mažai. Tai ypač aktualu maisto gamintojams, sandėliams ir vežėjams, nes leidžia realiu laiku stebėti produktų būklę visoje tiekimo grandinėje.

    Prekybos tinklams tokie sprendimai galėtų padėti greičiau identifikuoti rizikingas partijas ir tiksliau spręsti, ką būtina išimti iš prekybos, o kas dar atitinka kokybės reikalavimus. Tai mažintų tikimybę, kad vartotojus pasieks prastesnės kokybės ar nesaugūs produktai, ir kartu sumažintų nuostolius.

    Technologija siejama ir su išmaniomis pakuotėmis, kurios pačios stebėtų, kas vyksta pakuotės viduje. Ateityje tokia pakuotė galėtų perduoti informaciją į telefoną ar logistikos sistemas, kad būtų aišku, ar laikymo sąlygos nebuvo pažeistos ir kaip kinta šviežumas.

    Kodėl tai svarbu maisto švaistymui?

    Maisto švaistymo problema auga, o dalis produktų išmetama profilaktiškai, nes nėra patikimo būdo greitai įvertinti realų šviežumą. Tikslesni dujų jutikliai galėtų padėti atskirti tikrai sugedusius produktus nuo tų, kurie dar tinkami vartoti, ir taip sumažinti bereikalingą išmetimą.

    Elektroninės nosys nėra visiškai nauja idėja, tačiau ilgą laiką jas ribojo dideli gabaritai, kaina ir nepakankamas tikslumas. Naujos medžiagos, tokios kaip grafenas ar MXene tipo struktūros, kartu su pažanga mašininio mokymosi srityje spartina komercinį proveržį.

    Vis dėlto praktiniam diegimui svarbūs du klausimai: kaip tiksliai sistema veiks realioje aplinkoje, kur ore yra daug pašalinių kvapų, ir ar pavyks sumažinti gamybos kaštus. Jei šie barjerai bus įveikti, elektroninė uoslė gali tapti reikšmingu įrankiu tiek saugai, tiek tvarumui.

  • Sąskaita autoservise šokiruoja? Štai kodėl net „pigi“ taisykla šiandien kainuoja brangiai

    Sąskaita autoservise šokiruoja? Štai kodėl net „pigi“ taisykla šiandien kainuoja brangiai

    Vairuotojams pažįstama situacija: atvykstate su, rodos, aiškiu gedimu, o galutinė sąskaita pasirodo gerokai didesnė, nei tikėtasi. Iš pirmo žvilgsnio gali kilti įtarimų, kad servisas dirbtinai išpučia kainą, tačiau dažnai priežastys yra kur kas proziškesnės.

    Per pastarąjį dešimtmetį automobiliai kardinaliai pasikeitė: net baziniuose modeliuose gausu jutiklių, valdymo blokų ir tarpusavyje susietų sistemų. Dėl to meistro darbas vis rečiau apsiriboja vien detalės pakeitimu, o vis dažniau tampa ilga diagnostikos procedūra, kuri ir sudaro reikšmingą sąskaitos dalį.

    Diagnostika kainuoja ne mažiau nei detalės

    Šiuolaikiniuose automobiliuose gedimą gali „imituoti“ kelios skirtingos priežastys: nuo nusilpusios baterijos ar oksiduotų kontaktų iki programinės įrangos klaidų. Todėl profesionalus servisas skiria laiką patikroms, matavimams, bandymams kelyje ir duomenų nuskaitymui diagnostine įranga.

    Šiai veiklai reikia ne tik patirties, bet ir brangios įrangos bei licencijuotos programinės įrangos, kuri reguliariai atnaujinama. Kai kuriais atvejais, ypač naujesniuose modeliuose, prireikia ir gamintojo procedūrų, o po remonto gali būti būtina atlikti adaptacijas ar kalibracijas, kad sistemos veiktų tiksliai.

    Kodėl pigi detalė dažnai tampa brangia

    Kita didelė kainų skirtumų priežastis yra detalių pasirinkimas. Rinkoje egzistuoja originalios gamintojo specifikaciją atitinkančios dalys ir daugybė alternatyvų, kurių kaina gali skirtis kartais.

    Tačiau pigiausias variantas ne visada reiškia sutaupymą. Trumpesnis tarnavimo laikas, prastesnis suderinamumas ar net netikslūs matmenys gali baigtis pakartotiniu remontu, o tai reiškia antrą kartą mokamą darbą ir naują vizitą į servisą.

    Prieiga prie mazgų tampa vis sudėtingesnė

    Net ir, atrodytų, paprasti darbai šiandien neretai užtrunka ilgiau dėl konstrukcijos sprendimų. Mazgai, kurie anksčiau buvo lengvai pasiekiami, dabar gali būti paslėpti po apsaugomis, plastiko elementais, laidų pynėmis ar kitais agregatais.

    Dėl to remontas dažnai prasideda nuo išardymo, kad meistras apskritai pasiektų gedimo vietą. Laikas čia virsta pinigais, nes realiai apmokama ne tik „pakeista detalė“, bet ir valandos, sugaištos demontuojant ir surenkant tai, ką gamintojas sudėjo kuo kompaktiškiau.

    Dar vienas dažnas scenarijus: atvykstate dėl vieno simptomo, tačiau patikros metu paaiškėja ir kiti susiję defektai. Servisas tuomet turi pasirinkti, ar taisyti tik vieną problemą, rizikuojant, kad gedimas greitai pasikartos, ar siūlyti pilnesnį sprendimą, kuris kainuoja daugiau, bet ilgainiui sumažina riziką sugrįžti.

    Galiausiai, nemažai priklauso ir nuo paties serviso. Mažesniuose miestuose dirbantys nepriklausomi meistrai kartais gali pasiūlyti konkurencingesnius įkainius dėl mažesnių išlaikymo kaštų, tačiau bet kokiu atveju profesionalus aptarnavimas turėtų reikšti aiškią sąmatą, atskirtas detalių ir darbo kainas bei suprantamą paaiškinimą, už ką mokate.