Kachovkos tvenkinio vietoje Ukrainoje formuojasi nauja, greitai besikeičianti ekosistema, o istorinis Didysis Lugis tokia forma, kokia buvo iki užtvankos statybų, nebeatsikurs. Tokį vertinimą viešai pateikia Ukrainos mokslininkai, stebintys, kaip po vandens nuslūgimo kraštovaizdis per kelerius metus įgauna visai kitą pavidalą.
Pasak botanikų, buvusio vandens telkinio dugne liko storas derlingo dumblo sluoksnis, todėl augalija atsikuria itin sparčiai. Vietovė, kurią ilgą laiką dengė vanduo, dabar užželia krūmais ir medžiais, o jauni želdiniai kai kur jau pasiekia kelių metrų aukštį.
Kodėl ankstesnis Didysis Lugis nebeatsikurs?
Mokslininkų teigimu, gamtoje neįmanoma tiksliai „atsukti“ procesų atgal, nes pasikeitė reljefas, susiformavo nauji dirvožemiai ir pakito vandens režimas. Todėl net ir atsisakius žmogaus įsikišimo, teritorija vystysis pagal naujas sąlygas, o ne grįš į istorinę būklę.
Didysis Lugis siejamas su Dniepro žemupio užliejamomis pievomis, senvagėmis ir salpų mozaika, kurią stipriai pakeitė hidroinžineriniai sprendimai. Dabartinė dinamika rodo kitą kryptį: vietoje atvirų salpų plotų vis labiau ryškėja gluosnių ir tuopų sąžalynai, pereinantys į užliejamą mišką.
Nauja ekosistema: miškų, pelkių ir atvirų plotų mozaika
Specialistai pabrėžia, kad šiandien teritorija primena margą kompleksą, kuriame greta atsiranda jaunuolynai, šlapynės ir atviros smėlingos ar dumblingos aikštelės. Tokia struktūra gali sudaryti sąlygas didesnei biologinei įvairovei, tačiau kartu reiškia ir didesnį nestabilumą, kol sistema „susistovės“.
Vertinant kelių metų perspektyvą, svarstoma, kad čia gali susiformuoti itin didelis užliejamas miškas, tačiau galutinis vaizdas priklausys nuo hidrologijos, klimato sąlygų ir žmogaus veiklos. Dėl to mokslininkai ragina sistemingai stebėti pokyčius ir vertinti, kurios teritorijos turėtų būti paliktos natūraliai kaitai, o kur reikalingas valdymas.
Kuo neramina invazinės rūšys ir duomenų trūkumas?
Vienas didžiausių iššūkių įvardijamas invazinių augalų plitimas, kai greitai besiplečiančios rūšys gali išstumti vietines bendrijas ir pakeisti natūralią sukcesiją. Mokslininkai mini, kad tokiais atvejais gali prireikti apgalvoto žmogaus įsikišimo, kad procesai būtų suvaldyti ir neperžengtų ribų, kurios ilgainiui nuskurdintų ekosistemą.
Dar viena problema susijusi su retais ir endeminiais augalais, kurių buveinės galėjo būti pažeistos ar prarastos. Tyrėjai pabrėžia, kad dalies teritorijų išsamiai ištirti šiuo metu neįmanoma, todėl ne visada galima patvirtinti, ar kai kurios rūšys išliko, ar jų populiacijos jau sunyko.
„Pirminės būklės gamtoje atkurti neįmanoma. To buvusio Didžiojo Lugio nebebus, nes reljefas ir dirvožemiai jau kitokie“, – sakė Ukrainos mokslininkas, komentuodamas situaciją buvusio Kachovkos tvenkinio teritorijoje.
Ekspertai sutaria, kad po Kachovkos hidroinžinerinės sistemos griūties pasekmės dar ilgai bus vertinamos tiek gamtosauginiu, tiek socialiniu ir ekonominiu požiūriu. Vis dėlto vienas dalykas aiškėja jau dabar: teritorija ne „grįžta“, o kuria naują gamtinę realybę, kurią teks suprasti ir atsakingai prižiūrėti.