Seime atsirado siūlymas įvesti kadastrinį nekilnojamojo turto mokestį, kurio dydis būtų siejamas ne su plotu, o su būsto verte. Projektą pateikę politikai siūlo, kad mokestis būtų skaičiuojamas nuo vadinamosios atkuriamosios vertės, o ne nuo realios rinkos kainos.
Pagal projekte aptariamą logiką pirmam ir antram gyvenamajam būstui būtų taikomas bazinis tarifas – 0,02 proc. atkuriamosios vertės per metus. Pavyzdžiui, už vidutinį butą didmiestyje metinė įmoka siektų apie 31 eurą, jei prielaidoms tiktų skaičiavimuose minimi dydžiai.
Kas keistųsi nuo trečio būsto?
Esminis pokytis prasidėtų nuo trečios gyvenamosios paskirties nuosavybės, nepriklausomai nuo to, ar ji įsigyta perkant, ar paveldėta. Tokiu atveju tarifas, pagal projekto idėją, didėtų 25 kartus – nuo 0,02 proc. iki 0,5 proc. atkuriamosios vertės.
Jei ta pati skaičiavimo bazė būtų pritaikyta praktikoje, metinis mokestis už trečią būstą galėtų didėti nuo maždaug 31 euro iki maždaug 780 eurų. Tai reikštų, kad didžiausią naštą pajustų tie, kurie laiko kelis būstus investicijai ar nuomai, o taip pat dalis paveldėto turto savininkų.
Numatoma progresija ir lubos
Projekte taip pat numatyta, kad už trečią ir vėlesnius būstus tarifas laikui bėgant galėtų dar augti. Aptariama schema remiasi principu, kad kiekvienais kitais metais tarifas didėtų papildomais 0,1 procentinio punkto.
Pagal siūlymą augimas galėtų tęstis iki dešimtmečio, kol pasiektų 1,5 proc. ribą. Praktikoje tai reikštų, kad ilgesnį laiką turint trečią ar ketvirtą būstą, kasmetinė mokestinė našta galėtų didėti, net jei pats būstas nepasikeistų.
Diskusijose dėl tokio mokesčio paprastai keliami du pagrindiniai tikslai: mažinti būsto kaupimą investicijai ir didinti savivaldybių biudžetų pajamas. Kritikai dažniausiai akcentuoja rizikas nuomos rinkai ir tai, kad mokesčio logika gali paveikti paveldėto turto savininkus, kurių pajamos nėra didelės.