Tag: Kadrų dažnis

  • Path Tracing žaidimuose išbandytas iki galo: vaizdas stulbina, bet kaina skaudi

    Path Tracing žaidimuose išbandytas iki galo: vaizdas stulbina, bet kaina skaudi

    Per pastaruosius kelerius metus žaidimų grafikoje įsitvirtino dvi svarbios kryptys: spindulių sekimas (ray tracing) ir dar pažangesnis path tracing. Pastarasis dažnai vadinamas tiksliausiu būdu imituoti šviesos sklidimą virtualioje aplinkoje, tačiau jo nauda ne visada vienodai akivaizdi kiekviename žaidime.

    Path tracing iš esmės simuliuoja, kaip šviesa nuo įvairių šaltinių keliauja scenoje, atsispindi, lūžta ir pasklinda, todėl šešėliai, atspindžiai ir bendras apšvietimas tampa artimesni realybei. Skirtumai dažniausiai ryškiausi sudėtingose scenose, kur gausu blizgių paviršių, stiklo, dūmų ar kontrastingo apšvietimo.

    Tokių sprendimų proveržį žaidėjai ypač pastebėjo, kai path tracing buvo pradėtas diegti dideliuose atnaujinimuose ir aukščiausios klasės vaizdo plokščių profiliuose. Kartu tai tapo ir savotišku pramonės standartu, kuriuo gamintojai demonstruoja technologines galimybes, nors praktinis pritaikymas priklauso nuo našumo.

    Viename naujausių bandymų „Youtube“ kanalo MxBenchmarkPC autorius patikrino, kaip path tracing veikia šiuolaikiniame šaudyklių žanro žaidime Doom: The Dark Ages. Teste lygintas vaizdas su įjungtu ir išjungtu path tracing, vertinant ne tik grafikos pokyčius, bet ir kadrų dažnio kritimą.

    Įjungus path tracing, vaizdas tampa gilesnis ir natūralesnis: apšvietimas tolygiau „užpildo“ sceną, o šešėliai ir atspindžiai atrodo tikslesni. Vis dėlto kartu matomas ir ryškus našumo smūgis, kuris šaudyklių žanre ypač skausmingas, nes aukštas kadrų dažnis tiesiogiai veikia valdymo pojūtį ir reakcijos laiką.

    „Įjungus path tracing, kadrų dažnis krenta tiek, kad daliai žaidėjų tai bus per didelė auka dėl gražesnio vaizdo“, – sakė testą atlikęs turinio kūrėjas.

    Praktikoje tokie rezultatai nestebina: path tracing yra itin resursų reikalaujanti technologija, todėl dauguma žaidėjų dažnai renkasi kompromisą. Dažniausias sprendimas yra palikti klasikinį ray tracing arba visai atsisakyti papildomų efektų, kad būtų išlaikyta stabili sparta, ypač didelės raiškos ekranuose.

    Gamintojai bando tai sušvelninti įvairiomis mastelio keitimo ir kadrų generavimo technologijomis, tačiau galutinis pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo konkrečios vaizdo plokštės ir to, ką žaidėjas vertina labiau: maksimalų realizmą ar maksimalų sklandumą. Todėl path tracing šiandien daugeliui lieka „premium“ funkcija, kuri gražiai atrodo demonstracijose, bet ne visada tinka kasdieniam žaidimui.

  • MotoGP 26 konsolėse šokiruoja: palyginimas atskleidė, kur žaidimas atrodo prasčiausiai

    MotoGP 26 konsolėse šokiruoja: palyginimas atskleidė, kur žaidimas atrodo prasčiausiai

    MotoGP serija yra vienintelė licencijuota žaidimų franšizė, oficialiai pristatanti pasaulio motociklų čempionatą. Vis dėlto naujausia dalis „MotoGP 26“ nuo pat starto kelia ginčų, nes skirtingose konsolėse ji veikia ir atrodo nevienodai.

    Žaidimas pasirodė balandžio 29 dieną, o kūrėjai akcentavo atnaujintą valdymo ir fizikos sistemą, kurioje svarbus tampa motociklininko kūno svorio perkėlimas. Teoriškai tai turėjo pagerinti stabilumą posūkiuose, stabdymą ir bendrą važiavimo pojūtį, tačiau pirmieji vertinimai internete išliko prieštaringi.

    Žaidėjų atsiliepimai platformose rodo, kad daliai auditorijos patiko idėja dėl gilesnės kontrolės, tačiau kiti kritikuoja techninę būklę ir bendrą kokybės kartelę. Tokiais atvejais dažniausiai daugiausia klausimų kyla dėl vaizdo kokybės, kadrų dažnio ir to, ar portai skirtingoms sistemoms buvo pakankamai optimizuoti.

    Viename plačiai aptartame palyginimo teste buvo sugretintos „PlayStation 5“ ir dviejų kartų „Nintendo Switch“ versijos. Išvados gana aiškios: pirmos kartos „Nintendo Switch“ žaidimas vizualiai atrodo prasčiausiai, o skirtumai nuo kitų versijų akivaizdūs net neįsigilinus į detales.

    Testo metu pabrėžta, kad „Nintendo Switch“ pirmos kartos įrenginyje prastėja tekstūrų kokybė, spalvos atrodo mažiau natūralios, o kai kurie vaizdo elementai sudaro nenatūralaus judėjimo įspūdį. Dėl to mažėja įsitraukimas, o lenktynių pojūtis tampa labiau kompromisinis nei tikėtasi iš licencijuoto sporto žaidimo.

    Kalbant apie našumą, ryški persvara suteikiama „PlayStation 5“, kur šiame palyginime fiksuotas sklandesnis veikimas ir didesnis kadrų dažnis. Tuo metu „Nintendo Switch“ versijos dažniau taikosi į mažesnį kadrų dažnį, kas ypač juntama greitose lenktynėse, kai svarbi reakcija ir stabilus vaizdas.

    Toks skirtumas atspindi platesnę industrijos tendenciją: naujiems sporto žaidimams vis sunkiau vienodai kokybiškai veikti ir moderniose, ir silpnesnėse, ypač nešiojamose sistemose. Pirkėjams tai reiškia paprastą taisyklę: prieš renkantis „MotoGP 26“ verta pasižiūrėti realius palyginimo įrašus ir įvertinti, ar pasirinktoje konsolėje tenkins vaizdo bei sklandumo lygis.