Šulinys, kuris buvo daugiau nei vanduo
Šiaurės Italijoje, netoli Marzabotto, senoviniame Kainua mieste archeologai aptiko maždaug 2 500 metų senumo šulinį, kurio turinys leidžia įtarti ne buitinę, o ritualinę paskirtį. Radiniai rasti buvusioje sakralinėje miesto zonoje, kur etruskų religija buvo glaudžiai susieta su vandens simbolika ir miestų įkūrimo ceremonijomis.
Tyrimus vykdė Bolonijos universiteto archeologų komanda, kuriai vadovavo Elisabetta Govi. Šulinio užpilde aptikti artefaktai buvo išlikę neįprastai gerai, o tai sustiprino prielaidą, kad jie ne atsitiktinai pateko į šią vietą, bet buvo sąmoningai padėti kaip apeigų dalis.
Votiniai daiktai, išlikę su metalo blizgesiu
Šulinyje rasta dvi bronzinės moterų figūrėlės ir itin reta bronzinė plokštė. Archeologai pabrėžė, kad bronza išlaikė originalų spindesį, nors žemėje praleido apie du su puse tūkstančio metų, todėl radiniai laikomi išskirtiniais.
Datavimas siejamas su laikotarpiu nuo VI amžiaus prieš mūsų erą pabaigos iki V amžiaus prieš mūsų erą pirmųjų dešimtmečių. Tai sutampa su Kainua formavimosi etapu, todėl keliama versija, kad šulinio įrengimą galėjo lydėti įkūrimo ritualas, o daiktai tapo votinėmis dovanomis.
Didžiausia mįslė – žmonių palaikai
Dar didesnį mokslininkų susidomėjimą sukėlė šulinyje aptikti dviejų suaugusių žmonių skeletai. Archeologai šią aplinkybę sieja su vėlesniu šulinio uždarymo ritualu, kuris galėjo simboliškai užbaigti objekto naudojimą.
Kol kas pabrėžiama, kad tai nebūtinai yra aukos, susijusios su šulinio įkūrimu. Tikslesnį vaizdą turėtų pateikti antropologiniai tyrimai, radiokarboninis datavimas ir DNR analizės, galinčios atsakyti, kas buvo šie žmonės ir kada jie pateko į šulinį.
Kontekstas: šventyklos ir etruskų dievybės
Šulinys buvo sakraliniame Kainua komplekse, kur anksčiau identifikuotos monumentalių šventyklų liekanos. Šaltiniuose apie šią vietą minimos šventyklos, skirtos Tiniai, laikomam svarbiausiu etruskų panteono dievu, taip pat kulto objektai, siejami su Uni ir žemės bei žmonių vaisingumą globojusia deive Vei.
Tyrėjų teigimu, vanduo etruskų religijoje turėjo reikšmingą vietą, o vaisingumo ir atsinaujinimo idėjos galėjo būti ritualų ašis. Dėl to šulinys interpretuojamas kaip simbolinė erdvė, kur susikerta vandens kultas ir su gyvenimo ciklu susijusios apeigos.
Kodėl šis radinys svarbus šiandien
Šio šulinio turinys suteikia duomenų ne tik apie etruskų religines praktikas, bet ir apie tai, kaip galėjo būti kuriami planuoti miestai. Kainua buvo urbanistiškai suplanuotas centras, o radiniai rodo, kad miesto erdvės formavimą galėjo lydėti sudėtingos ceremonijos, suteikiančios konkrečioms vietoms religinę prasmę.
Kasdienybę ir tikėjimą jungiantys radiniai archeologijoje vis dažniau tiriami pasitelkiant tiksliųjų mokslų metodus, todėl laukiama, kad būsimi šio šulinio tyrimai pateiks aiškesnių atsakymų. Kasinėjimai Kainua vietovėje vyksta nuo 1988 metų ir reguliariai atneša naujų atradimų, tad panašių naujienų iš šio regiono gali būti ir daugiau.