Naujas tyrimas meta iššūkį paplitusiai nuomonei, kad masinis kalbų nykimas prasidėjo tik Europai pradėjus kolonijinę ekspansiją prieš maždaug 500 metų. Mokslininkų teigimu, kalbų mažėjimo procesas galėjo prasidėti gerokai anksčiau, formuojantis pirmosioms valstybėms ir didelėms imperijoms.
Šiandien pasaulyje vartojama apie 7 600 šnekamųjų ir gestų kalbų, tačiau tyrėjai įtaria, kad tai tik nedidelė istorinės įvairovės dalis. Didžioji dalis senųjų kalbų galėjo išnykti nepalikdamos tiesioginių pėdsakų, nes dauguma bendruomenių neturėjo rašto tradicijos.
Kaip atkūrė praeities vaizdą
Kadangi raštas atsirado tik maždaug prieš 6 000 metų, ankstesnių laikotarpių kalbinę įvairovę tenka atkurti netiesiogiai. Tyrime pasitelkti etnografiniai duomenys, priešistorinių populiacijų dydžių vertinimai ir statistiniai modeliai, leidžiantys rekonstruoti kalbų kaitą nuo holoceno pradžios, tai yra maždaug prieš 12 000 metų.
Analizėje naudoti duomenys apie 171 medžiotojų-rinkėjų, žvejų ir panašaus tipo bendruomenę. Remdamiesi jais, mokslininkai skaičiuoja, kad holoceno pradžioje, kai žmonių pasaulyje galėjo būti apie 4,4–7 milijonai, egzistavo maždaug 4 500–6 200 kalbų, o vėliau, plečiantis žemdirbystei ir augant gyventojų skaičiui, kalbų daugėjo.
Kada buvo kalbų aukso era
Modeliai rodo, kad didžiausia kalbų įvairovė galėjo būti pasiekta palyginti neseniai istorijos masteliu, maždaug prieš 1 000–3 000 metų. Tyrėjų vertinimu, tuo laikotarpiu pasaulyje galėjo egzistuoti net dešimtys tūkstančių kalbų, nes vietinės bendruomenės dar turėjo daugiau erdvės vystytis atskirai.
„Kalbų nykimas, tikėtina, prasidėjo ne kolonializmo laikais, o anksčiau, kai valstybės ir imperijos ėmė centralizuoti valdžią“, – sakė tyrėjai, apibendrindami modelių rezultatus.
Kodėl kalbos ėmė trauktis
Tyrime pabrėžiama, kad lūžis galėjo sutapti su vis labiau centralizuotų valstybių kūrimusi ir daugiatautėmis imperijomis. Plėtra dažnai reiškė ne tik teritorijų ir institucijų, bet ir dominuojančios kalbos sklaidą, o mažesnės bendruomenės ilgainiui būdavo asimiliuojamos.
Autorių teigimu, kalbų nykimą stiprino ir platesni procesai: migracija, socialinių normų kaita, religijų plitimas, ligos bei demografiniai sukrėtimai. Europos kolonializmas, jų vertinimu, vėliau tik paspartino seniau prasidėjusią tendenciją, todėl dabartinis kalbų žemėlapis yra ilgos istorinės atrankos rezultatas.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ši perspektyva keičia požiūrį į kalbų apsaugą šiandien. Jei kalbų nykimas yra ilgametis politinių ir demografinių jėgų procesas, vien kultūrinės iniciatyvos gali būti nepakankamos, o didžiausią poveikį duoda švietimas, bendruomenių stiprinimas, viešųjų paslaugų prieinamumas gimtąja kalba ir skaitmeninės priemonės, įskaitant DI sprendimus.